Saulė Stankevičiūtė apie savo kryžiaus kelius norint įsidarbinti ir sunkias gyvenimo patirtis

Arvydas Bružas

2019-08-02 16:10

„Esu neįgali nuo pat gimimo, jau 24 metus, – kalba Saulė Stankevičiūtė. – Turiu stuburo smegenų išvaržą, dėl kurios esu priversta sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ir niekaip negaliu įsidarbinti jau du metus, nors ieškau darbo kiekvieną dieną, nes šeimos materialinė padėtis yra labai sunki…“

Pasak merginos, iš jos kuklios neįgalumo pensijos (275 eurų) ji turi išlaikyti ne tik save, tačiau ir savo tėvus, brolius ir seseris, kurie mažame miestelyje negali gauti darbo.

Nuo mažens svajojo dirbti su gyvūnais

Kažkada Saulė svajojo dirbti su gyvūnais, nes labai juos myli. Tikėjosi, gal kas paims pagalbininke į kokią gyvūnų prieglaudą ar veterinarijos kliniką. Tačiau merginos neįgalumas sudaužė šias svajones ir dabar Saulė ieško bet kokio darbo, kuriame reikėtų tik jos rankų ir akių, nes kojų ji nevaldo.

„Kiekvieną dieną sėdu prie kompiuterio, įsivedu „darbas neįgaliesiems“ ir rašau, skambinu visiems, kas tik ką nors siūlo, – liūdnai kalba mergina. – Iš pradžių lyg ir susitariame, netgi ir pasakius, kad turiu neįgalumą. Tačiau po kiek laiko darbdavys staiga pakeičia nuomonę ir nenori net susitikti...“

Darbdaviai skubiai persigalvoja

Pasak Saulės, net ir atvykus į susitikimą, jie baigiasi nesėkmingai, nes nors ir parašę savo skelbimuose, kad darbas tinka ir neįgaliesiems, ir kad darbuotojų labai reikia, pamatę merginą neįgaliojo vežimėlyje, darbdaviai skubiai persigalvoja ir atsako, kad darbo vieta jau užimta.

„Jie netiki, kad visas kitas mano kūnas sveikas, galiu taip pat mąstyti, kalbėti, dirbti rankomis, negaliu valdyti tik kojų, – kalba Saulė. – Galiu dirbti tiek kasininkės, tiek kitus darbus. Tačiau ir tokio negaliu gauti...“

Su panašia problema susiduria tūkstančiai Lietuvos neįgaliųjų, kurie nors ir būdami energingi ir šviesaus proto, niekaip neranda galimybių išlaikyti savęs ir savo šeimų ir turi kęsti skurdų egzistavimą, gyvendami iš pašalpų. Vienas eismo įvykis ar nelaimingas atsitikimas nustumia juos į visuomenės paribį, kuriame jų taip pat stengiamasi nematyti.

Nepritaikytos neįgaliesiems įstaigos

„Ne tik darbo vietos, tačiau ir absoliuti dauguma netgi valstybinių ir gydymo įstaigų yra nepritaikytos neįgaliesiems ir patekti į jas jiems yra didelė problema, – kalba mergina. – Paprastai atvažiuoju pas gydytoją į priėmimą keletą valandų anksčiau, nes žinau, kad porą valandų reikės laukti lauke ir prašyti, kad kas nors padėtų įvažiuoti į vidų su vežimėliu... Jums atrodys keista, tačiau to tenka prašyti daugybės žmonių ir absoliuti dauguma jų tik nusuka akis ir nueina... Sulaukiu taip pat ir praeinančių paauglių patyčių ir klausimų, kodėl sėdžiu vėžimėlyje ir neįeinu į įstaigą pati. Ką darysi, tokia mano dalia...“

Tačiau ne tik į įstaigas įvažiuoti Saulei yra problema, tačiau net ir važiuoti mieste, kur yra aukšti šaligatvio kraštai, nėra pritaikytų įvažiavimų į parduotuves tampa iššūkiu. Ir ten reikia prašyti pagalbos. O ką jau bekalbėti apie viešąjį transportą, kuris irgi yra nepritaikytas neįgaliesiems?

Treneris nemato reikalo padėti

„Tikrai nepaprastai sunku jaustis našta kitiems, tačiau jeigu galėčiau užvažiuoti pati, tikrai niekada jokios pagalbos neprašyčiau, – kalba mergina. – Kiek galiu treniruoju rankas, tačiau ir čia sutinku nesupratimą. Atsimenu kartą paprašiau poliklinikoje, kad leistų pasitreniruoti sporto salėje su treniruokliu, tačiau treneris tik mestelėjo: „Kam tau to reikia, juk vis tiek nevaikščiosi...“

Tačiau neįgaliesiems lavinti savo kūną yra ypač svarbu, nes sunyks raumenys ir tada jie išvis negalės net pajudėti. O jeigu tik gulėsi – atsiras mėnesius neužgyjančios pragulos.

Svajoja būti naudinga visuomenei

Pasak Saulės, visų neįgaliųjų svajonė yra būti naudingiems visuomenei ir savo darbu kuo daugiau prisidėti prie jos gerovės kūrimo, tačiau jiems turi būti sudarytos bent menkiausios galimybės nors privažiuoti prie to darbo ir turėti darbo vietą, kuri būtų jiems pritaikyta.

Viena iš pagrindinių galimybių neįgaliajam kažką išmokti ir įgyti naujų įgūdžių – neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos, kuriose susirenka tokių, kaip Saulė likimo draugai.. Visi čia vienas kitą supranta, dalinasi patarimais, paguodžia ir padrąsina.

„Jaučiuosi reabilitacijos stovykloje kaip didelėje šeimoje, – kalba Saulė. – Po jos namo grįžtu kaip su sparnais, atsigavusi, sustiprėjusi, vėl pajutusi norą gyventi, stengtis, kažką pasiekti gyvenime. Gal ir man kada nors pasiseks rasti darbą, trokštu to visa širdimi... Dirbčiau bet kokį darbą, kad tik jausčiausi naudinga...

Unikali maltiečių stovykla neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams Giruliuose

Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau penktoji maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai.

„Stovykloje mokomės daugelio naudingų naujiems neįgaliesiems dalykų, tarp jų važiavimo neįgaliojo vežimėliu, – pasakoja vežimėlio valdymo instruktorius Tomas Vasiliauskas. – Kasdien treniruojamės po daugelį valandų, naudojame specialius paaukštinimus, nuovažas. Mokau kaip teisingai valdyti vežimėlį, kaip stabdyti, kaip tinkamai griūti, jeigu jau taip pasitaiko, tačiau vien tik žinoti teoriškai – dar ne viskas. Reikia pačiam viską pabandyti po daugelį kartų, išlieti daug prakaito, tik tada gali kažką išmokti. Tačiau mūsų pratybos nenueina veltui. Matau, kaip po mano pamokų keičiasi neseniai „sulūžusių“ mano mokinių nuotaika, kaip jie ima vis daugiau pasitikėti savimi. Tikrai labai tuo džiaugiuosi, nes žinau, jų gyvenimas po šių užsiėmimų bus kitoks. Jie irgi puikiai supranta, kad kadangi dabar turės visą likusį gyvenimą gyventi su savo nauju kūnu ir savo naujomis „kojomis“ – vežimėliu, turi jį išmokti valdyti meistriškai…“

Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams suteikiamos:

išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.);
individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
psichologinė pagalba;
socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.

Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.