Kad perkūnas nenutrenktų

Pataria specialistai

Gausios liūtys, perkūnijos ir žaibai kelia nerimą kiekvieną sezoną. Padažnėję atmosferos svyravimai ir audros kasmet sukelia gaisrus, pareikalauja žmonių aukų.

Perkūnijos metu atmosferoje susidaro dideli elektros išlydžiai, kuriuos lydi šviesos blyksniai (žaibas) ir garsas (griaustinis). Svarbu žinoti, kokiu atstumu esame nuo elektros išlydžio. Laiko tarpas tarp blyksnio ir garso priklauso nuo to, kokiu atstumu esame nuo elektros išlydžio. Kartais pastebime žaibą, bet negirdime griaustinio. Tokiu atveju elektros išlydis įvyko mažiausiai už 20 km. Jei laiko tarpas tarp žaibo ir griaustinio yra mažesnis nei 10 sekundžių, tai mus nuo elektros išlydžio skiria vos keli kilometrai. Kartais tą didžiulį išlydį pavyksta pastebėti visai šalia.

Virš Žemės rutulio kas sekundę įvyksta apie 100 žaibo išlydžių. Dauguma žaibų išlydžių susidaro tarp debesies ir žemės, tačiau yra žaibų, susidarančių tarp skirtingai debesies atskirų plotų. Visi šie žaibai vadinami linijiniais.

Be linijinių žaibų, būna ir kamuolinių. Tai švytintys arba kibirkščiuojantys 10-20 cm skersmens mėlynos, baltos ar oranžinės spalvos ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Jie išsilaiko 1 ar 2 minutes, juda be garso, gali pro plyšius patekti į patalpas, kai kada sprogsta.

Nestovėti po medžiais

Griaudžiant perkūnijai, nerekomenduojama stovėti aukštose vietose, po medžiais, arti vandens. Pamačius kamuolinį žaibą, reikia nejudėti, nes šis žaibas juda pagal oro sroves.

Labai pavojinga slėptis po aukšta stogine, statiniu arba kalvos viršūnėje, būti šalia metalinio aptvaro, oro elektros tiekimo linijos, dirbti žemės ūkio darbus atvirame lauke arba statybinėmis bei žemės ūkio mašinomis, bėgti. Palūkėti, kol praeis perkūnija, reiktų nedidelėje įduboje, krūmokšniais apaugusioje giraitėje arba stataus šlaito papėdėje. Lygioje vietoje patartina pritūpti arba atsisėsti ant akmens.

Perkūnijos metu jokiu būdu negalima stovėti aukštose vietose, po medžiais (ypač pavojingi - eglė, pušis, topolis, ąžuolas, kiek mažiau - beržas ir klevas), arti vandens. Geriausia pasislėpti krūmuose, nes nėra duomenų, kad žaibas kada nors būtų trenkęs į krūmus.

Gana dažnai nelaimės įvyksta arti vandens, atviruose baseinuose. Išgirdus perkūniją, reikia kuo skubiau išlipti iš vandens, bent jau stengtis apsiauti apavą su guminiu padu.

Žmonės, perkūnijos metu esantys automobilyje arba traktoriuje, pataikius žaibui paprastai nenukenčia. Dažnai apsvaigintas vairuotojas laikinai gali prarasti gebėjimą valdyti techniką, todėl perkūnijos metu reikia sustoti.

Jei ėmė dilgčioti odą ir pradėjo riestis plaukų galiukai, pavojus ypač didelis. Tuomet reiktų sumažinti trauką: pritūpti, palenkti galvą, žemę stengtis liesti tik kojų pirštų galiukais, rankas padėjus ant kelių.

Beje, dažnai būna, kai žaibas trenkia visai ne į aukščiausią vietovės tašką (statinį, medį ar pan.), o netoliese augantys aukšti medžiai ne visada pastatus apsaugo nuo žaibo.

Nenaudoti elektros

Žmogus, kuris perkūnijos metu būna pastate, turi prisiminti, kad negalima naudotis elektriniais prietaisais (žiūrėti televizorių, dirbti kompiuteriu), kalbėti telefonu (taip pat ir mobiliuoju), liesti vandentiekio kranus, maudytis duše, stovėti šalia dūmtraukio, krosnies ar stambių metalinių daiktų. Reikia vengti visko, kas gali turėti stiprų elektros krūvį.

Pataikius žaibui į žaibolaidžiu neapsaugotą pastatą, galimi išlydžiai pastato viduje nuo pastato sienų ir stogo. Tam, kad kamuolinis žaibas nepatektų į pastato vidų, siūloma uždaryti langus, duris, dūmtraukius, kad patalpoje nebūtų skersvėjų. Ventiliacijos angas iš anksto būtina perdengti įžeminta metaline 2-2,5 mm skersmens gardele su 3-4 cm akutėmis.

Apdegina

Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai - dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs.

Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko). Atgaivintam žmogui gali būti sunku pajudinti kojas, sunkiausiais atvejais gali išsivystyti nuolatinis kojų paralyžius. Kartais prarandama kalba, sutrinka orientacija, išsivysto šokas.

Žmogų nutrenkus žaibui, reikia kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Kol medikai atvyks, reikia patikrinti nukentėjėlio pulsą ir įvertinti kvėpavimą. Jei nėra širdies ir kvėpavimo veiklos požymių, nedelsiant pradėti daryti išorinį širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą.

Nuostata, jog žaibo trenkto žmogaus negalima liesti rankomis, yra klaidinga. Būtina nukentėjusįjį pakelti nuo žemės, nunešti į saugesnę vietą (jei perkūnija dar nesibaigė), maždaug 20 - 30 cm pakelti kojas, atlaisvinti kvėpavimo takus, apkloti. Medikus reikia kviesti net ir tuo atveju, jei nuo žaibo nukentėjęs žmogus kalba, yra sąmoningas, nes neaišku, ar žaibas nepakenkė vidaus organų.

Nors žaibo iškrovos įtampa siekia iki 100 milijonų voltų, o maksimali srovės jėga - apie 200 tūkstančių amperų, nemaža dalis žaibo smūgį patyrusių žmonių, laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą, išgyvena.

Žaibo srovė, skirtingai nei buityje naudojama elektros srovė, nėra kintanti ir ne tokia pavojinga. Žaibo smūgis trunka labai trumpai, todėl žmogaus organizme nespėja susiformuoti elektros srovės grandinė.

Pagal www.sam.lt