Lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius

Asmenybės žavesys

Iki lemtingų 1999 m. jis buvo habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Senato narys, universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. Anot žymaus literatūrologo Vytauto Martinkaus, „jo asmenybės žavesio pamatas - individuali, šablonus sprogdinanti, gilios gyvenimo ir kūrybos prasmės ieškanti mintis, estetinis literatūros suvokimas, ryški etinė ir nepriklausoma politinė laikysena. Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo metais Albertas Zalatorius buvo tarp tų, kurie tiesė Lietuvai Baltijos kelią į laisvę, skatino ir drąsino abejojančius ar mažiau negu jis pats ryžtingus“.

Su bendraminčiais iš užsienio ir Lietuvos 1994 m. įsteigė Pasaulio lituanistikos bendriją, jai iki pat mirties ir vadovavo. Organizavo Vinco Krėvės ir jo žmonos palaikų perkėlimą iš JAV į Lietuvą, rūpinosi jų perlaidojimu Subartonyse. Ilgus metus rašytai monografijai apie Vinco Krėvės kūrybą pabaigti pritrūko sveikatos ir negailestingai bėgančio laiko...

Lituanistas likimo gniaužtuose

Yra žmonių, kurie greitai išnyksta iš tautos gyvenimo, jie lieka tik pažįstamųjų širdyse ir atmintyje. Tačiau yra žmonių, kurie palieka ryškius pėdsakus ne tik žmonių ir tautos atmintyje, bet lieka šalia mūsų kasdienybėje. Šalia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Miltinio ir kitų ne tik Panevėžio krašto, bet ir visos Lietuvos kultūros šviesulių išliks A.Zalatorius.

Kuo ši asmenybė buvo, tebėra ir ilgam liks ryškus lituanistikos šviesulys? Pasak Violetos Kelertienės, A.Zalatorius „Lietuvos kultūros istorijoje išliks dėl savo drąsos ir nenuolankumo totalitariniam režimui. Valdžiai ir jos institucijoms jis nebuvo nekonfliktiška figūra, kuria būtų galima patogiai manipuliuoti“. Sovietmečiu Vilniaus universitetas jo dėstyti neįsileido, o Vilniaus pedagoginis institutas ilgai jo nelaikė... Jo mokslininko charakteris buvo stojiškas, išdidus, pasitikintis savo talentu, darbštumu ir savo žodžio jėga, be galo buvo reiklus kitiems, bet pirmiausia pačiam sau. A.Zalatorius buvo jautrus, orus, demokratiškai nusiteikęs kolega, logiškas, nepatiklus, bet neįtarus, dar prieš Sąjūdį vakarietiško nusistatymo ir mąstymo pilietis, lietuvis patriotas.

Lituanistikos vizijos gimimas

Visa ko pradžia - vaikystėje. „Būti arčiau literatūros labiausiai norėjau vaikystėje“, - yra sakęs pats A.Zalatorius. Ramygaloje (Panevėžio r.) žengtas pirmas žingsnis į literatūrą. Mėgo skaityti ir ką nors lietuviškai parašyti. Hitlerio ir Stalino kariaunų nuniokotos Ramygalos vaizdai buvo savaiminga rezistencija, išlikusi iki Atgimimo ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Pasak V.Martinkaus, „A.Zalatoriaus asmenybė sietina su atkaklumu siekiant tikslo, sąmoninga galimybių recesija, valia kurti ir baigti pradėtus darbus“.

Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, šiek tiek ragavo mokytojo duonos. Po gerai įvertintos disertacijos kūrybingai dirbta Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį vėl sugrįžo į akademinę bendruomenę - nuo 1991 metų dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai. Čia ir susiformavo kūrybinė akademinė lituanisto vizija.

Pasak A.Zalatoriaus, universitete (katedroje) turi dirbti itin kūrybingi žmonės, anot jo, asmenybės, žmonės, kurie turi originalių idėjų, įgyvendina jas ir junta „savo vertę, kad turėtų už ką save gerbti“. Dėstytojai lituanistai turi gerai išmanyti lietuvių literatūros procesą, kurio nederėtų painioti su enciklopediniu vardų ar datų sąrašu, ilgus ir nuobodžius kursus turėtų keisti nauji, dalykiškesni, svarbiausi ar didžiausi jų - literatūrinė teksto analizė. Geras lituanistas turi gebėti motyvuoti savo literatūrinį skonį, mokėti pagrįsti, kodėl kūrinys yra geras arba blogas; „Dievų pateptų“ arba „kritikų iš Dievo malonės“ diskusijomis nepagimdysime, jais gimstama arba tampama atkakliai dirbant. Geras lituanistas turi ne tik daug skaityti, bet ir rašyti, tik rašydamas, o ne vien viešai kalbėdamas (paskaitose, konferencijose) jis tegali pasitikrinti savo kvalifikaciją.

Tautinė ir pasaulinė kryptis

Lietuvių literatūros procesą suvokęs kaip kūrybinį tapsmą, kuriame tautos savastis randasi arba ieško savo raiškos per gimtąją kalbą ir kitas kultūros formas, A.Zalatorius pripažino ypatingą lietuvių kalbos vietą šio proceso struktūroje. 1993 m. jis pabrėžė prof. Stasio Šalkauskio mintį, perskaitytą veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“: „tautos kalba yra ryškiausias tautos dvasios kūrinys“. Pats tapęs profesoriumi A.Zalatorius reikalavo išmanyti tautos istoriją ir geografiją, filosofiją ir kultūrą. Istorinis lituanistikos pjūvis buvo profesoriaus nepajudinamos dvasinės rezistencijos „pilies akmuo“. Per 1994 m. Pasaulio lituanistikos bendrijos steigiamąjį suvažiavimą A.Zalatorius prisipažino, kad jam „tiesiog patinka būti lietuviu“, nes „lietuviškumas yra mano dvasios turinys, kurio netekęs pasidaryčiau kurčias“.

Puikus sumanymas yra mūsų tautos darbus versti į kitas kalbas, kad jie patektų į tarptautinę rinką. Iš to kilo sumanymas ir didžioji A.Zalatoriaus vizija - Pasaulio lituanistų bendrija Lietuvoje. Jos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1994 metais Vilniaus pedagoginiame universitete, Lituanistikos fakultete. Studentų mylimas profesorius tikėjo jauna karta, visuomet žadino jaunimo tautinį susipratimą.

Sąjūdžio laikais A.Zalatorius išrinktas Vilniaus tarybos ir Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariu. Jo ranka surašyta daugybė Sąjūdžio dokumentų. Juos rašė jautrios sielos, skvarbaus proto lituanistas. Laukė Lietuvos laisvės ir darbavosi jai. A.Zalatorius liko ištikimas asmeninėms ir tautinėms vertybėms. Vedamas egzistencialistinių ir humanistinių nuostatų, jis tikėjo, kad žmogus pirmiausia atsakingas sau. Pasiaukojimas ir kančia - du gyvenimo palydovai - lydėjo mokslininką iki paskutinio gyvenimo atodūsio.

Ar skaitysime A.Zalatoriaus darbus šiandien?

Šiandien jis mums primena: „Svarbiausia - tikėti menininku. Tikėti ir pasitikėti. Vieną kartą reikia įsisąmoninti, kad menininkas daugiau kenčia, abejoja, ieško ir stengiasi negu mes visi, susirūpinę meno padėtimi ir ateitimi. Turėtume atsikratyti keistų pretenzijų žiūrėti į menininką kaip į visuomenės tarną, visiškai atsidavusį savo šeimininkui, kuris gali jam įsakinėti ir iš jo reikalauti, kas patinka“. Rašyta 1987 m.