Tauragiškė Vita (30) ir klaipėdietis Simonas (31) Gardauskai praėjusių metų spalį įgyvendino savo ilgai puoselėtą svajonę – pardavę namus ir sudėję visas santaupas jiedu nusipirko jachtą.
Pavadino ją „Vėjo Pelene“ ir pasileidę plaukus išplaukė į pasaulį ieškoti tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Be didelių planų, paleidę visus juos rišančius kontekstus, išmokę mėgautis esamuoju laiku ir akimirkomis tik dviese. Ant vandens.
„Užauginome savo svajonę. Trokštame nuveikti ką nors prasmingo gyvenime, todėl išsiruošėme į kelionę laivu – atrasti pasaulį, kurio nėra kelionių agentūrų aprašymuose, nėra ir vadovėliuose“, – sako Vita.
***
Vita ir Simonas susipažino studijuodami Klaipėdos universitete. Abu iš prigimties būdami nuotykių ieškotojai jau antrame kurse pasiprašė į Klaipėdos universiteto burlaivio „Brabander“ įgulą.
Ir nors plaukimų tuomet buvo nemažai, taip jau sutapo, kad abu 2010 metais pakliuvo į lenktynes Šiaurės jūroje. „Simas tokios patirties turėjo dar vaikystėje, tačiau man tai buvo pirmoji pažintis su jūriniu gyvenimu ir laivais.
Tuomet patekome į didelį škvalą, buvo be galo baisu ir be galo gražu tuo pačiu metu – pamenu didžiules bangas, žaibus aplink, viskas vyko tokia rožiniame baltame rūke. Tuomet nors ir buvo baugu, labai žavėjausi akimirka, gal tuomet gimė ir ta meilė jūrai, burėms...“ – 15min pasakojo Vita.
Ir tik vėliau, jau ant kranto, gimė jos ir Simo meilė gimė vienas kitam. Šiandien pora juokiasi – esą kai susitinka du bepročiai, adrenalino pojūčių mėgėjai, tuomet jau gero nelauk...
Taip jų gyvenime daugėjo ekstremalių pojūčių, buvo ir šuolių parašiutu, ir nardymo, jėgos aitvarų. „Vėliau abu ėmėme ieškoti galimybių daugiau buriuoti, ir kiekviena patirtis buvo pilna naujų įspūdžių, juokingų, baisių, linksmų...
O buriavimas toks keistas užkrečiantis dalykas – kartais plauki bjauriomis sąlygomis ir svarstai – „kam, kodėl, daugiau niekada“, bet išlipi ant kranto ir atrodo, kad tai buvo geriausias gyvenime nuotykis“, – pripažino Vita.
Šiandien buriavimas jiems su vyru tapo malonia priklausomybe. Pabėgimu nuo visų neigiamų minčių, pasikrovimu gerų emocijų, naujų idėjų.
Nuo ko prasidėjo ši aistra, dabar jau tapusi gyvenimo būdu? Kas buvo tas impulsas – reikia jachtos, norime keliauti po pasaulį. Kieno čia idėja buvo? – Turime tokį bruožą – daug visko norime, svajojame ir daug visko veikiame, šeima ir draugai jau pripratę prie vis naujų mūsų planų...
O jachta į mūsų gyvenimą atėjo natūraliai: buriavome su „Brabander“, vėliau ir kitomis jachtomis, įgulomis, ieškojome galimybių išplaukti dažniau, nors tuo metu jų daug ir nebuvo. Galiausiai ėmėme svarstyti, kad reiktų pirkti savo.
Pradėjome nuo svajonės apie mažytę jachtą, kuria plaukiotumėme Lietuvoje, bet pagalvojome – Lietuvoje buriavimo sezonas trumpas, o ir tolėliau pakeliauti norėsis, o juk su maža nepatogu...
Supratome – pirksime jachtą-namus, laivu galėsime ne tik keliauti, bet ir jame gyventi. O jau kai jachta tampa namais, tai norisi kad jie persikeltų į šiltus kraštus...
– Kiek laiko užtruko šis jūsų plano įgyvendinimas nuo pirminės idėjos iki tol, kol įsėdote į nuosavą laivą?
– Daug domėjomės, turėjome tikslius skaičiavimus, kiek ir ko mums reikės, kiek kas kainuos, pasvėrėme visus už ir prieš. Ir kai išgryninome visus skaičius, sukūrėme planą – teko parduoti namus, sukaupėme visas santaupas. Pasitikrinome, kaip stipriai to norime – išvykome darbuotis laivų industrijos srityje, čia Simas pusmetį dirbo kapitonu, aš – jo padėjėja.
Plaukiojome dideliu laivu, gyvenome dviese „ant inkaro“, galėjome iš arti pamatyti ir suprasti, ar toks gyvenimas mums priimtinas. Tuomet užsidirbome ir šiek tiek pinigų – mūsų svajonė tapo reali ir pasiekiama.
O kadangi abu esame ryžtingi, viską suorganizavome gana greitai – per metus: 2017-ųjų spalį nutarėme imtis idėjos, gruodį pardavėme namus, išvykome iš Lietuvos, 2018-ųjų kovą pasirašėme pusmečiui darbo sutartį, rugsėjį grįžę į Lietuvą susituokėme, su visais atsisveikinome ir spalį jau įlipome į savo laivą.
Esame linkę rizikuoti ir bandyti įgyvendinti naujas idėjas, nes manome, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to – ko nepabandei. Jei nusprendžiame, abu draugiškai einame į tikslą ir nebesigręžiojame.
– Prasitarėte apie vestuves. Žinant, kokie abu nutrūktgalviai esate, jos, matyt, taip pat vyko originaliai. Gal ir susituokėte ant vandens?
– Po poros metų draugystės Simas pasipiršo – tuomet jo tėčio laiveliu išplaukėme į marias ir kai prisirišome Smiltynėje, sulaukiau jo netikėto, bet nuoširdaus pasipiršimo. Vėliau teko praeiti nemenką santykių išbandymo etapą ir vestuvių visai neplanavome.
Tačiau visai netikėtai praeitą rudenį nusprendėme susituokti, tuomet padarėme ir atsisveikinimo vakarėlį prieš išplaukdami savo laivu. Vestuvės vyko ekspromtu – labai paprastai, bet nuoširdžiai, linksmai, pasibuvome su šeima ir draugais ir išskubėjome pirkti savo jachtos (Juokiasi).
– Jachtą pavadinote „Windarella“ – kodėl taip, kokia čia istorija?
– Kai nusprendėme išvykti iš Lietuvos, žinojome, kad rašysime tinklaraštį šeimai ir draugams, galvojome, koks galėtų būti jo pavadinimas, norėjome vėliau tokiu pat pavadinti ir savo jachtą.
Savaitę svarstėme, norėjome gražaus, mergaitiško pavadinimo – nes gi mūsų jachta pati gražiausia ir mieliausia! – kol sukūrėme pavadinimą iš dviejų angliškų žodžių – wind (vėjas) ir Cindarella (Pelenė).
Tai mūsų jachta tapo vėjo pelene, kuri... virto princese. Taip jau sutapo, kad nors jachta iki tol, kol ją įsigijome, nelabai kur plaukiojo – daug metų nieko nematė, toli neplaukdavo, viename uostelyje prabuvo – kaip pelenė, kuri su mumis tapo princese – nukeliavo ilgus atstumu ir dabar atsiskleidžia kaip rimta jachta, sukurta plaukti ilgai ir toli.
– Kokie tie atstumai? Kiek šalių jau spėjote apkeliauti, kiek jūrmylių nuplaukėte? Apskritai, kaip skaičiuojate savo kelionių jachta patirties „bagažą“?
– Šalių ir vietų – visai nedaug, kelionės jachta yra gana lėtos, o ir vietas, kurias tik praplaukei, stabtelėjai išmiegoti, vargu ar galima vadinti aplankytomis. Jūrmyles jau senokai nustojome skaičiuoti, tačiau nuo to, kai jachtą įsigijome, jau turėtume būti prisukę apie 10 tūkstančių, iš jų – apie 5 tūkst. su „Windarella“.
Kita vertus, tie skaičiai nieko nereiškia, ne apie juos galvojame. O patirties bagažą krauname kasdien – kiekviena diena dovanoja kažką naujo. Apskritai – kuo daugiau plaukioji, tuo mažiau norisi akcentuoti savo bagažą, stažą – supranti, kiek dar daug ten tuščios vietos...
– Kaip judu su Simonu dalijatės užduotimis laive? Kuris iš jūsų – kapitonas?
– Simas mūsų kapitonas. Jis turi daugiau patirties, jam nekyla problemų, jei tenka remontuoti variklį ar elektrinę pompą, jei reikia – moka sujungti kabelius. Technika, gedimai, remontai – čia jau jo virtuvė, aš laive labiau rūpinuosi maistu, švara, tvarka ir namų jaukumu.
Tačiau kai plaukiame, abu dirbame vienodai – pasikeisdami tiek vairuojame abu, tiek bures keliame. Kai laive esame tik dviese, abu turime žinoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose, turime žinoti, kaip spręsti įvairias problemas.
Ir nors Simas – pagrindinis kapitonas, jis nori, kad būtume pilnateisiai, todėl mane moko švartuotis uostuose, net jei aš jam linkusi šią atsakomybę užleisti (Šypsosi).
– Dviese praleidžiate labai daug laiko – dieną, naktį esate kartu. Kaip jums tarpusavyje pavyksta sutarti? Ar dėl ko nors pykstatės? Juk vienam dėl ko nors pasiožiavus net nėra kur toli pabėgti – iš laivo taip paprastai neišlipsi...
– Ant žemės buvome tokia pat pora kaip ir visos, būdavo, pasipykdavome, normalu. Todėl pati svarsčiau – kaip bus laive?
Tačiau galiu drąsiai sakyti – laive viskas paprasčiau. Čia galima greičiau viską išsiaiškinti, išsikalbėti, be to, plaukiant drauge reikia pagalbos ir supratimo vienas kitam, turime pasirūpinti vienas kitu – kad nesušaltų, neužmigtų... Laiko pykčiams nelieka. Jei kas nutinka – turime reaguoti žaibiškai.
O kai viską kartu išsprendžiame, belieka džiaugtis, kad viskas praėjo laimingai, tuomet žiūrime vienas į kitą ir šypsomės. Kita vertus, žinoma – būna visokių pabambėjimų, tačiau trankytis durimis nėra prasmės, išeiti iš laivo nėra kur (Šypsosi).
– Kaip buriavimas pakeitė jūsų tarpusavio santykius? Tikiu, kad vienas iš kito daug ko per tą laiką išmokote, apsišlifavote charakterius. Ar galima sakyti, kad buriavimas jums padėjo pažinti ne tik save, gyvenimą ant vandens, bet ir vienas kitą?
– Turbūt kiekviena pora pasakys, kad rutina, buitis gėrio į santykius neįneša. Daugelis tikimės, kad kitas kažką privalo, kad turi užpildyti mūsų pačių tuštumas. Tačiau visos poros, kurios leidosi į kokius nors išbandymus – nesvarbu, ar tai buvo kelionė autostopu, ar žygis su palapine, namo statyba – dažniausiai pasakys, kad sutarti tarpusavyje pavyko gerai. Išbandymai mums padeda susitelkti į vienas kito paramą, pagalbą, priežiūrą.
Su Simu mes jau nemažai metų kartu ir turbūt būdami laive sutariame geriausiai – visuomet tariamės, kartu sprendžiam problemas, padedam vienas kitam, prižiūrime ir saugome vienas kitą. O to turbūt dažniausiai pritrūkdavome būdami ant žemės...
– O dažniausiai keliaujate – dviese? Ar prisijungia ir kompanija?
– Nemažus atstumus įveikėme dviese – plaukdami tik mudu jaučiamės gerai. Pasitikime vienas kitu, keičiamės budėjimais, nors stengiamės labai ilgų plaukimų nedaryti – norime, kad bent kas porą parų būtų galima ramiai išmiegoti visą naktį.
Tačiau į savo šeimą noriai priimame ir kitus – smalsuolius keliautojus, entuziastus, sulaukiame nemažai svečių, kurie leidžiasi su mumis į didesnes keliones. Jachta patogiai talpina 8 žmones, tačiau jei plaukiame toliau, stengiamės apsiriboti 6 – šis įgulos skaičius yra optimalus: daliname į tris budėjimus po du žmones.
– Kaip atrodo jūsų įprasta diena laive?
– Kadangi prieš tai turėjome intensyvų pusmetį, dabar buriuojame sėsliau. O tą daryti Viduržemio jūroje – labai patogu, galima porą valandų plaukti ir stoti vis kitoje vietoje. Mūsų dienos laive – kaip ir visų: atsikeliame, pavalgome, geriame kavą ir planuojamės dienos darbus, vėliau kažką taisome, remontuojame, keliaujame į parduotuves, tvarkomės namus... tinklaraščio rašymas ir bendravimas su žmonėmis taip pat atima laiko – taip diena ir prabėga.
Kartais ir pramogaujame – atostogaujame, keliaujame, susitinkame su draugais ar tiesiog žiūrime filmus sukritę į lovą. Neseniai pas mus svečiavosi mano šeima, todėl visą savaitę skyrėme jai. – Išvykti ilgam laikui smagu – kelionės, pramogos... bet juk reikia iš kažko gyventi.
Turbūt ne vienam kyla natūralus klausimas – kas šiandien jūsų pragyvenimo šaltinis? – Dar būdami studentai nuolat kažkur dirbome, vėliau ieškodami nuotykių išvykome į Norvegiją, ten Simas dirbo komerciniu naru. Tačiau gyventi tame krašte nesinorėjo, neužsibuvome, o grįžę į Lietuvą turėjome maisto vagonėlį, su kuriuo važinėjome į šventes.
Galiausiai atsidūrėme biuruose – mūsų plati darbo patirtis leido užimti aukštas pareigas. Bet po dvejų metų toks darbas tapo nuobodus, trūko asmeninės savirealizacijos, supratome, kad nenorime taip dirbti iki sulauksime pensijos.
Šiuo metu gyvename gana kukliai, iš santaupų, tačiau nemiegame ant laurų ir vis ieškome idėjų, kaip užsidirbti pragyvenimui per atstumą. Prie išgyvenimo klausimo prisideda ir buriuoti drauge prisijungiantys svečiai, kuriems stengiamės parodyti geriausią buriavimo pusę (Šypsosi).
– Neretai daugelis galvoja, kad buriavimas – brangus malonumas, kad buriuoti gali tik milijonieriai. Galite paneigti šį mitą?
– Žodis jachta dažnai asocijuojasi su filmais, kuriuose matome brangius ir nublizgintus laivus. Kai gyvenau Tauragėje – man irgi taip atrodė, maniau, kad laivai, kuriuos rodo filmuose, yra tik išrinktiesiems, tikrai ne mums...
Pavyzdžiui, skandinavų šeimose jachta neretai yra tokia įprasta, kaip mums dviratis ar automobilis, ja gali nuplaukti pas kaimyną. Kai daugiau laiko praleidome Europos salose, pamatėme, kad daug kur buriavimu užsiima net mokyklinio amžiaus vaikai.
O kalbant apie kainas – taip, jachtos gali būti brangios, gali būti prabangios, tačiau išbandyti buriavimą galima ir labai mažomis jachtutėmis ir jų kaina yra tikrai įkandama. Kaip ir galima keliauti vietoje viešbučio kambario renkantis jachtą – pasidalinus su draugais kaina tikrai nebus didesnė.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje buriavimas vis dar nėra toks populiarus kaip norėtųsi?
– Lietuvoje buriavimo tradicijos nėra gilios, lietuviams trūksta supratimo, kad niekada nevėlu pradėti, kad tai nėra brangu. Užrašyti vaiką į buriavimo būrelį kartais yra pigiau nei į bet kuriuos kitus užsiėmimus.
Kita vertus, buriavimo tradicijos kasmet vis auga, todėl klausimas, kada jachtos bus toks pat natūralus dalykas kaip dviračiai. Todėl ir mes siekiame populiarinti buriavimą ir norime įrodyti, kad čia nereikia nei milijonų, nei supergalių – reikia tik noro.
– Įkvepiate. Turbūt dabar ne vienas pagalvojo – o, gal visai norėčiau ir aš laivo, buriuočiau sau ir vargo nematyčiau... Bet vis dėlto – kad jau būtų aiškiau, koks pradinis biudžetas reikalingas?
– Nepaisant to, kad esame visiškai įsimylėję jachtas ir tokį gyvenimo stilių, iki jo reikėjo užaugti. Todėl tikrai nerekomenduočiau įsigyti laivo tik todėl, kad tai skamba romantiškai.
Be gausybės nuostabių akimirkų yra daug ir pavojingų. Tačiau norint pradėti, užtenka ir 20 eurų kišenėje. Siūlyčiau išmėginti ir dienos plaukimus, pasidaryti sau ir šeimai dovaną – buriavimo pamoką, jai žmogui turėtų užtekti 50–100 eurų. Jei patiko, tuomet pradėti domėtis, kaip patekti į įgulą ilgesniam plaukimui – čia gausite daug vertingų patarimų.
O jei jau norėsis jūrinės patirties, tai atsieis brangiau, bet organizuojančių plaukimus Lietuvoje tikrai rasti nesunku. Net ir mes priimame norinčius paburiuoti, norinčius praleisti atostogas kitaip.
– Šiuo metu esate išvykę. Minėjote, kad grįšite tik prieš Kalėdas. Kur keliaujate?
– Jau nebegalime sakyti, kad keliaujame, mes tiesiog gyvename savo namuose, kurie vis atsiranda kitoje vietoje. Su „Windarella“ per pusmetį keliavome iš Sicilijos, pro Romą, Sardiniją, Ispaniją, iki Kanarų, o vėliau pro Madeirą grįžome atgal iki Balearų salų.
Atstumas nemenkas, todėl šiuo metu pristabdėme su greičiais – norime pabūti ramiau ir daugiau laiko skirti vienai vietai. Dabar mėnesį plaukiosime aplink Maljorką, vėliau pajudėsime į Sardiniją, Korsiką.
Nėra taip, kad mes kas dieną plaukiame, kartais ir savaitę stovime prisišvartavę – darbuojamės, ilsimės, užsiimame savo reikalais.
– O kaip planuojate maršrutus? Pagal ką dėliojatės kelionės planus: šalis, laiką, klimatą, akvatorijas, kuriomis žavitės?
– Įvairiais. Nusipirkę jachtą norėjome atsidurti šiltuose kraštuose. Kadangi Viduržemio jūroje tuomet jau buvo vėsu, išjudėjime į Kanarus, ten norėjome peržiemoti. Vėliau svarstėme keliauti į Karibus, bet prieš pabėgant į kitą pasaulio pusę, nutarėme ramiai ištyrinėti Viduržemį.
Galvojome aplankyti ne tik Madeirą, bet ir Afriką, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų pastarąją teko atidėti kitam kartui. Visuomet pirmiausia sugalvojame tikslą. O jau tuomet dėliojame datas, orus, maršrutą, žiūrime, kaip patogiau įgyvendinti. Mūsų pirmoji naktis su „Windarella“ buvo plaukiant iš Sicilijos į Romą. Buvo dar viskas nauja, ne visi kampai išnagrinėti, o čia... naktį ir jūroje!
Bėgiojome tikrinti kiekvieno garso, teko išbandyti ir burių rufavimo (mažinimo) sistemą, turėjome nemažai veiklos. Salose prie Neapolio jau stojome, buvome šlapi, nemiegoję, pavargę...
– Kai tiek daug laiko keliaujate, norisi paklausti – kur jūsų namai?
– Keliaudami išmokome pasidžiaugti naujomis vietomis, maistu, tačiau viską vertiname keliautojų akimis, nesimatuojame naujų vietų kaip savo namų. Todėl vienareikšmiškai – ten, kur mūsų „Windarella“.
Laive – visi mūsų daiktai, čia viskas turi savo vietas, čia viskas yra mūsų. Kiti svarbūs namai – artimųjų glėbiai. Bet jie kartais patys atkeliauja iki mūsų, o mes žinome, kad juos visada rasime grįžę į Lietuvą.
– O kaip artimieji reaguoja į tokį jūsų gyvenimo būdą? Palaiko, o gal nelabai supranta?
– Keista, bet visi mūsų planą priėmė labai geranoriškai, matyt, priprato prie visų mūsų naujų idėjų. Nuo pat pradžių jautėme didelį palaikymą. Kai nusipirkome jachtą ir susidūrėme su pirmais sunkumais, buvo dienų, kai norėjosi apsisukti ir trenkti durimis, tačiau artimieji skambino, rašė, sakė – nepasiduokit, nieko čia tokio, tik smulkmenos. Kaskart pradėję plaukti pranešame apie tai, informuojame, kada vėl turėsime ryšį, jie mus seka naudodami GPS signalą.
Žinoma, nerimauja, pasakoja, kad dabar visus filmus apie jūrą žiūri „kitomis akimis“. Bet jie pasitiki mumis ir žino, kad padarysim viską, kad liktume sveiki ir gyvi. Šeimą vadiname „kranto įgula“ – jie mumis labai didžiuojasi.
– Pasvarstote, kad po kažkurio laiko norėtumėte „nusėsti“, pagalvojate apie sėslesnį gyvenimo būdą, o gal priešingai – svajojate, kad buriavimas ir kasdienės kelionės niekuomet nesibaigtų?
– Dabar stengiamės tiesiog mėgautis tuo, ką turime šiandien. Stengiamės nenusibrėžti ribų, niekam nesakome „ne“, labai gerai žinome, kaip greitai viskas gali apsisukti.
Keliaudami su savo namu atradome daiktams vietas – nebereikia tempti paskui save lagaminų, kuprinių, mes sėsliai galime praleisti savaitę, niekur neplaukti, o tiesiog kažkuo užsiimti.
Tačiau tuo pat metu galime kasdien atsidurti vis kitoje vietoje, tyrinėti aplinką, plaukioti kartu su žuvimis, delfinais, išragauti naujų skonių vietos maisto turguje.
Šiuo metu esame ten, kur norėjome būti, ir tikimės, kad šis jausmas mūsų neapleis.
– Kokio tipo buriuotojais save laikote? Dalyvaujate lenktynėse, ar patys sau esate karaliai, plaukiojate tik dėl malonumo.
– Dabar mes save laikome kruizeriais – taip angliškai vadinami tie, kurie laivu ne tik plaukioja, bet ir jame gyvena. Kitaip tariant – esame laivo gyventojai, o tai apima viską: buriuotojai, mechanikai, valytojai, planuotojai, atostogautojai ir visa likusi įmanoma įgulos dalis...
O regatoms abu nuo senų laikų jaučiame didelę simpatiją, komandinis darbas lenktyniaujant su kitais laivais – vienos puikiausių buriavimo akimirkų. Tačiau pastaruoju metu neturėjome nei laiko, nei galimybės tam, nors šios svajonės už spintos neužmetame – tikime, kad vieną dieną dar galėsime prisiminti savo įgūdžius.
– Kas jums apskritai yra buriavimas – kaip apibūdintumėte šį pomėgį? Kuo jis taip žavi?
– Tai žmogaus akistata su gamta. Nors tą patį galėtume pasakyti apie visus savo hobius – apie nardymą, jėgos aitvarus...Tą akimirką, kai susiduri akis į akį su stichija, nebelieka skambių pareigų, nebelieka garsių pavadinimų, pasididžiavimų – lieki tik tu, toks mažas ir trapus, ir gamta – tokia didinga, nuostabi ir... pavojinga.
Krante mes dažnai pametame tikrąsias vertybes, atrodo, kad aukštos pareigos, brangūs daiktai mums suteikia kažkokių galių, tačiau susidūrus su stichija viskas tampa labai paprasta – supranti, kad viskas, ko tau reikia, yra čia pat: sveikata, brangūs žmonės šalia.
O visa kita neberūpi – džiaugiesi, jei saulė šviečia ir vėjas palankus. Kai išplauki, matai jūros bangų galybę ir stiprybę, jauti vėjo jėgą, o pats jautiesi toks mažas, toks priklausomas, kartais bejėgis. Visa tai žavi. Nors apskritai manau, kad buriavimas mus daro geresniais žmonėmis, „pastato į vietą“ ir primena, kokios iš tiesų yra mūsų vertybės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą