Algimantas Rusteika: Apie kolektyvinį Landsbergį

Gabriukas – mušta korta. Ingrida – susižlugdė galutinai pati savo arogancija ir panieka žmonėms. Kasčiūnas – autistiška ir narciziška vidutinybė, kurio viduje tebekrebžda Murzos lygmens „tautininkas” ir nepaveš.

Krikdemiškasis sparnas? – jam patys konservai neduos vadovauti, o ir ten nieko gero nebeliko, o keli dar gyvi gali pabėgti pas Radžvilą, kuris seniai to laukia.

Senelis iki kitos kadencijos nepratemps. Ką daryti? Ką?! Jie nežino. Tiesiog. 

Galvoja rimtai apie Mėlynąją Tumbą. 

Bet pas tą su sveikatėle jau ne kas. Ir pati neis, ir taip pat nepaveš. Artimiausi dairosi naujo šeimininko, bėga, „smegenų tankas” Survila jau pasitraukė.

O jei Skvernelis su Remyga dar ką nors iš kepurės ištrauks? 

Jei teisėsauga, kuri daug žino, pakeis šeimininką? Juk Navickienės chebra su Austėja turėjo bendrų reikaliukų. 

O jei gerai pasiknisus? Ar neatsivertų keliai ir į zoną?

Na, nesvarbu, tai JŲ KOVOS. 

Svarbu tai, ką jie mums palieka. 

Palikimas – tie 224 tūkstančiai, kurie už valstybės naikintojus balsavo, net po šių totalitarinių patirčių jais tiki ir balsuos visada. Net reanimacijoje. 

Net jei konservų politika juos ubagais paleistų. Toks lietuviškas sindromas. Stokholmo sindromo tautinis variantas – „kolektyvinis landsbergis”.

Bet ir tai ne svarbiausia. Balsuoti kiekvieno teisė, tegu balsuoja nors už Liuciferį, demokratija juk. Baisu ne tai. 

Pavojinga visiems ir Lietuvos valstybei neapykanta ir tarpusavio susipriešinimas, kurį jie šitiek metų sąmoningai ir apgalvotai kūrė. 

Ir per pastaruosius metus ypatingai aktyvavo, įdiegė į žmones ir mums paliko. Ilgam.

Ta primityvi nesibaigiančio vidaus karo, priešų paieškos, paniekos ir neapykantos, noro sunaikinti kitaip galvojantį Lietuva. 

Aršūs jauni chunveibinai ir chunveibinės, puolantys bet ką, patyčios žiniasklaidoje, išdrįsusių suabejoti beprotybe svarstymai „darbo kolektyvuose”, primenantis Stalino laikus vado garbinimas – visa tai jų kūrinys.

Jie ciniškai pasinaudojo net žmonių baime ir užuojauta karo naikinamai šaliai.

Jie privatizavo Ukrainos tragediją. Jie per savo užvaldytą žiniasklaidą plačiai paskleidė ir instaliavo absurdišką nuostatą: kas prieš konservų brukamas nesąmones, tas prieš Ukrainą ir už Rusiją, tas „vatnikas”. Fas!

Tai idiotiška, tačiau davė rezultatą. 

Sukurtas banalybių klonavimo būdu, tūkstantinis „kolektyvinis landsbergis” prarijo jauką, suvirškino nuodus ir mėgaujasi narkotine būsena.

Argi kam iš valstybės naikinimo kritikų neteko būti užpultam „užingridų”? 

Ir nuėjus į tokio aršaus puolėjo paskyrą ką pamatai? Taip, liaupses Vadukui ir Ukrainos vėliavą.

Tas konservams pavyko. Baisu net ne tai, kad apgauti veidmainiškos konservų „meilės Ukrainai”, sukiršinti žmonės taip galvoja. 

Baisu, kad pasėta neapykantos sėkla sudygsta ir neša vaisius. Ir jau niekas negalvoja, iš kur ir kodėl ji atsirado. Svarbu vienas kitą nugalėti, net jei tam būtų paaukota visa Lietuva.

Ką galvoju ir kodėl tą rašau?

Todėl, kad jaučiu ir tikrai žinau – jei dabar pasikartotų 1940-ji, viskas būtų taip pat. Ir pas mane ir mano šeimą, į mano namus ateitų ginkluoti, neapykantos pritvinkę vyrai, kurie yra nuoširdžiai įsitikinę, kad reikia sunaikinti priešus.

Ir pas juos ir jų šeimas, į jų namus ateitų ginkluoti kitos pusės vyrai, nuoširdžiai tikintys, kad reikia sunaikinti priešus. Ir tie, ir kiti būtų lietuviai. 

Ir labai nuoširdžiai įtikėję, jog to reikia Lietuvai ir nuspausdami gaiduką daro gerą darbą.

Nors iš tikrųjų priešiškumas yra, bet tikrų priešų, išskyrus menką saujelę, nėra. Tikrieji priešai yra tie, kurie sukūrė šį tautos ir visuomenės susipriešinimą. 

Su jais reikia kovoti. Jų apkvailintus šalininkus ir jų aršaus idiotizmo sukurtus priešininkus reikia sutaikyti.

Mes gyvename vienoje, nedidelėje valstybėje ir tarpusavio karai pasaulio persidalinimų akivaizdoje yra beprotybė, vedanti į brolžudišką susinaikinimą. 

Ar, pašalinus iš politinės arenos šio projekto konservatoriškus autorius, dar įmanoma susiprasti ir išmesti į istorijos šiukšlyną ir jų sukurtą vidaus pilietinio karo projektą ir neapykantą?

Būtent to dabar labiausiai reikia Lietuvai. Būtent visuomenės santaikos atkūrimo reikia reikalauti iš naujosios valdžios. 

Ar nenueita per toli, ar tai dar įmanoma?

Nežinau. Bet valdžios žingsniai ta linkme būtų ženklas, atkuriantis tikėjimą ir pasitikėjimą. Na, bent tikimybę ir viltį, kuri miršta paskutinė.

P.S. Gerai įsižiūrėkit į nuotrauką. Tai visos dabartinės Lietuvos simbolis.

Tai subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai