Algimantas Rusteika: apie vienkartines sriubytes ir pasaulį

O ar kada nors matėt didžiojo prekybcentrio pardavėją besišypsančią, šiame pasaulyje kvėpuojančio, gyvo žmogaus akimis, bent jau ištrinkta galva, minimaliai susišukavusią ir be pigios gumytės "arklio uodegoj", su nors kokio makiažo pėdsakais? Tas akių kontakto vengimas, tos paraudę rankos nesutvarkytais nagais, įbaugintos, pilkos pelytės manieros, blyškūs, be išraiškos veidai ir ant kaktos šviečiantis virtualus užrašėlis: "Eikit jūs visi n...x"?

O aš mačiau! Vieną kartą per visą trisdešimtmetę Nepriklausomybę, Aleksoto "Senukuose"! Ji šypsojosi, juokėsi, buvo nebejauna, bet graži ir net atsakinėjo į pajuokavimus! Neiškentęs garsiai ją ir save pasveikinau su savo atradimu ("Žmonės, žiūrėkit, "Senukų" pardavėja šypsosi!"), visa eilė atgijo, nušvito veidai, žmonės geraširdiškai juokėsi.

Na, bet tai apgailėtinas nesusipratimas, po to jau praėjo pusmetis. Ir visos prekybcentrių pardavėjos po senovei - kaip Buchenvaldo kanceliarijos raštininkės ar ką tik atvežtos iš reanimacijos. Sakot engia, pavargsta, darbas sunkus? Be abejonės. Sakot neviltis dėl perspektyvų, jokios ateities - tik dirbti ir miegoti? Aišku, kad taip.

Bet juk ir kitus engia, ir kitur visi sunkiai dirbam, ir kitur vilties mažai, bet šitokio sulavonėjimo nematau - pavargę, kartais nuo darbo išsekę, bet gyvi žmonės, o ne zombiai. Matyt, jau aktyvuotas kažkoks lietuviškas, tautinis virusas, kokie nors atsitiktinai praturtėjusių vidutinybių pseudofilosofiniai išprotėjimai.

Na, o dėl požiūrio į klientus modernumų tai prieš pora savaičių, vieną šiltą šeštadienį prisižiūrėjau privačioje klinikoje Savanorių prospekte. Važiavom pro šalį, sakom, užsuksim kraujo tyrimo, juk privati klinika, greit padarys. Susėdam prabangiame priimamajame, tokia dalykiška aidi tyla, dar kažkoks vyras irgi kamputy susigėdusiu veidu žiūri į ekranėlį. Visur blizgu, interjeras tik švyti saulėj, pats darbas, apie vienuoliktą.

Praeina penkios minutės, dešimt. Nieko nėra. Už kampo atviras kabinetas, priimamojo mergaitė koridoriuke verdasi kavą, klausia garsiai kolegų, ar su pienu daryti. Ateina į priimamąjį, pasiknisa stalčiuke ir iššlama, mes - Nematomi Žmonės. Už kampo prasideda diskusija, kokią vienkartinę sriubytę iš pakelio darytis, kaip laikosi kažkoks seniai matytas pažįstamas. Praeina dar dešimt minučių.

Susižvalgom, na, skandalo tikrai nekelsim ir imam juoktis - išeinam, teužsikuičia grabais su ta savo privačia medicina. Jau sėdėdamas mašinoj pagalvoju: o reikėtų, kad savininkai žinotų, kaip pas juos dirbama. Susirandu internete, surenku, katytės balselis paragina: spauskite vienetą, spauskite dvejetą - tik pypt pypt - ir jau mane jungia su Kauno priimamuoju, kur ką tik buvom, bet niekas, aišku, neatsako. Ačiū, kad atvažiavot ir geros dienos.

Vienas komentatorius man aiškino: niekus rašai, turi būti kas kaltas ir ką daryti! Čia to nebus. Nekaltinsiu nei kai kurių gobšuolių darbdavių, vagiančių iš valstybės, nei kai kurių tinginių darbuotojų, vagiančių iš darbdavio, nei kai kurios valdžios, vagiančios iš visų ir iš valstybės. Nekaltinsiu ir kai kurių viską kaltinančių kaltintojų, kuriems tai tik pasiteisinimo forma, nei kai kurių gelbėtojų, kuriems skęstančiųjų gelbėjimas - verslo planas.

Aš čia apie atgijusią socialistinio realizmo epochą, kartojančią nuvalkiotas sėkmės istorijas. Darbas ir gyvenimas yra sunkus, vien pramisti yra sudėtinga ir nelengva, kankina kasdienybės beviltiškumas, nerimas dėl savo ir vaikų, valstybės ir tautos ateities - vadinasi, esat nenormalus ar bent jau lūzeris!

Negalite susitaikyti su neteisybe, gyvenimu ne pagal sąžinę, visuotiniu abejingumu ir tvyrančia baimės atmosfera, kada atviri pokalbiai apsigyvena virtuvėse? Taigi jūs pesimistas ir negatyvo mylėtojas, besiklausantis priešų propagandos ir išsiilgęs okupanto batų!

Mes jums duosim reklamų, traškančio celofaninio gyvenimo, bukų pramogų ir dar bukesnių šou, pasakų apie kisieliaus upes traškučių krantais ir išmanius begalinių galimybių horizontus! Ir į tuos begalinius horizontus žvelgia prekybcentrio pardavėja, ir mato tik darbą, kelias minutes, kurias apsauga išleidžia pavalgyti ar į WC. Miegą, begalinį nuovargį, prabėgančius metus ir dar ką tik nori, tik nemato jokių galimybių.

O į realybę kasmet nusileidžia iš dausų dar ir dar jaunimo, norinčio visko iš karto, kaip pasakose įteigta. Reikalaujančio atlyginimo, kad per pusmetį nusipirktų gerus ratus ir pasiimtų paskolą būstui. Iki smulkmenų žinančio savo teises, priklausančių ir nepriklausančių kavos ir vienkartinių sriubyčių pertraukėlių kiekį.

Kiekvienas darbdavys patvirtins - tikras, ko nors iš viso vertas ir galintis pasiekti gyvenime darbuotojas ateina jau trisdešimtmetis, pakeitęs penkias ar penkiolika vietų, neradęs pasakų ir supratęs, kad Kalėdų Senelio nėra. Mes patys išugdome minias lepūnėlių, kuriems viskas turi būti greitai paduota, įteigiame jiems iliuzijas ir stebimės, kada jie mūsų įtaigomis vadovaujasi, pagal jas gyvena ir serga nusivylimais.

Mums nebereikia užgrūdinto, atsparaus amžiaus nesąmonėms, kovojančio jaunimo, kuris suprastų, jog nieko lengvo nėra, kad gyvenimas susideda iš sunkumų ir problemų, kurias sprendžiant tik judama pirmyn. Mums duokit tylių prisitaikėlių ir suaugusiųjų pasaulio „laikintojų", valdžios lojalistų ir karjeros galiūnų, keičiančių nuomones pagal vėjo kryptį.

Pasakėlių, nesibaigiančių lėkštų pramogų, teisių būti idiotais ir išlaikytinių pasaulis iliuzinis ir, nepaisant visų pastangų padaryti jį realiu, anksčiau ar vėliau sugriūna, atnešdamas nelaimes, depresijas, pabėgimus į apsisvaiginimą, neapykantą ir visuotinį abejingumą. Atskiras žmogus gali susivokti ir atsibusti, tokį gyvenimą priėmusi visuomenė - ne.

Mes už savo įsitikinimus ir tikslus nebenorim aukotis ir nieko aukoti, o tik laukiam pagyrimų, dovanų ir patogumų. Civilizacijų konflikte ateina tikėjimo jėga, kuri už savo įsitikinimus ir dievybę paaukos bet ką ir mirtį suvokia kaip dovaną teisiajam. Ateina milijardai, kuriems sunkumai, problemos ir kasdienis darbas juos įveikiant yra gyvenimo būdas, greit pagaminsiantys viską, kas yra mūsų namuose.

Šioje kovoje nebus jokio pasigailėjimo, tik taktiniai manevrai. Ištižėlių, tinginių ir išlaikytinių kultūros ateities pasaulyje neturi ir neturės jokių šansų. Mes traukiamės visais frontais, po milimetrą per dieną. Ir tik akli to nemato.