Arvydas Juozaitis: Kuo nusikalto Brolis Benediktas? Baisus nerimas aptraukė akis ir širdį...
Baisus nerimas aptraukė akis ir širdį. Laiškas tiek skaudus, tiek karštas, kad kiekvienu žodžiu tirpdo oficialaus pranešimų ledą.
Tas ledas paskelbtas vienuolijos pranešime: „Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas Benediktas Jurčys OFM iškeliamas į Kryžių kalno vienuolyną, kuriame eis postulantato namų (juose nuo šiol vyks pradinis vienuolių ugdymas) vikaro pareigas.“ („Vakarų ekspresas“, kovo 3 d.)
Biurokratinis sprendimas pamina evangelinį žmoniškumą.
Kokį?
Štai šį:
„Ir gydytojai, ir neįgalieji neleidžia man palikti gimtojo miesto.
Aš noriu likti savo namuose – to reikalauja mano amžius ir ligos“, -- rašo man Benediktas.
Ir kiekvienas žmogus supras, kodėl šiuos žodžius reikia skelbti. Išdegintos širdies žodžius.
Nes tylėti neturime teisės.
Benedikto iškėlimas – tai jo baudimas. Už ką? Tai bendruomenės baudimas, Klaipėdos baudimas – už ką?
Tokios bažnyčios, kokią turime, nebūtų; tokio onkologinių ligonių reabilitacijos centro nebūtų; tokio autistiškų vaikų centro nebūtų.
Pagaliau nė vienuolyno, nė meno galerijos su rečiausiu Japonijos menu, kultūros centro - ne, nebūtų.
Tokios gausios jaunimo ir senimo bendruomenės nebūtų.
O kur dar „Vilties“ bėgimas, o ir „Vilties miesto“ radijas, TV – ne, viso to nebūtų… Ir visa tai dabar kišama po peiliu.
Mūsų brolio Benedikto pakrikštyta Klaipėda -- „Vilties miestas“ – turi būti ir likti kartu su juo.
Argi kitaip buvo su Tėvu Stanislovu? Nesuprantama Vyskupijos pozicija. Kas jiems diktuoja...
Su viltimi,
Arvydas Juozaitis
Taip pat skaitykite
