Danutė Šepetytė: Ar Lietuva išliks lietuviška

Rinkinio reikšmingumą pabrėžia ir tas faktas, kad pirmojoje per televiziją transliuojamoje prezidento rinkimų debatų laidoje klausimas apie tautos išlikimo galimybes užsieniečių invazijos kontekste taip ir nenuskambėjo.

Visos temos, kurias gvildeno Bronislovas Genzelis (1934-2023) paskutiniajame praėjusiame amžiaus dešimtmetyje ir mūsų amžiaus pradžioje, tebėra aktualios ir šiandien.

Anot knygos leidėjo dr. Vytauto Sinicos, ir profesoriaus paliesta litvinizmo problema, ir Lenkijos kalbiniai reikalavimai, kurie atėjus į valdžią Donaldui Tuskui ir paskyrus ministru Radoslavą Sikorskį vėl kartojasi tomis pačiomis natomis, ir istorinės atminties svarba, ir valstybinės lietuvių kalbos situacija tebėra gyvybiškai svarbios.

„Migracijos departamento duomenimis 2023 metais į Lietuvą legaliai atvyko 68 tūkst. užsieniečių, - kalbėjo jis A.Mickevičiaus bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme,- ir nesunku suskaičiuoti, kiek metų reikės, kad mes patirtume sovietmečio masto kolonizaciją, kai per visą sovietmetį į Lietuvą atvyko apie 400 tūkst. kolonistų. Tam reikės 5-6 metų, tad nėra abejonių, kad klausimas, ar Lietuva išliks lietuviška, yra svarbiausias klausimas."

Knygos sudarytojas istorikas Algimantas Jankauskas pasakojo, kad profesoriaus straipsnių rinktinė buvo sumanyta dar jam gyvam esant. Tikėtasi ją išleisti jo devyniasdešimties metų jubiliejaus, šių metų vasario 16 dienos, išvakarėse, tačiau iškilusis politikas paliko mus praėjusių metų gruodžio 18 dieną.

A.Jankausko nuomone, dar turės praeiti laiko, kol profesorius B.Genzelis ras savo vietą Lietuvos istorijoje, kultūros istorijoje, ir bus įrašytas į tą Tėvų - kūrėjų, valstybės ir tautos kūrėjų, gretą. Iki paskutinių profesoriaus gyvenimo dienų su juo bendravusiam istorikui jis lieka atmintyje kaip Atgimimo, vieno iš šviesiausių Lietuvos istorijos tarpsnių, žmogus, Sąjūdžio žmogus.

Istorikui kiek paprieštaravo filosofas Vytautas Rubavičius: „Esu įsitikinęs, kad B. Genzelis jau yra istorijoje ir tik mūsų bėda, kad mes neįžiūrim tos vietos; mums sunku įžiūrėti istorijoje įvykius, nuo kurių priklauso mūsų tautos, mūsų istorijos likimas.

Kai žiūri į politinį europinį pasaulinį vyksmą, kapitalizmo raidą, labai aiškiai suvoki, kad mažoms tautoms istorija yra nepaprastai svarbi jų pačių savimonei ir išlikimui ir kad didelės istorinės jėgos -Europos Sąjungos (ES) - politinė darbotvarkė yra paremta minkštąja galia, nukreipta prieš tą istoriją. Turiu galvoje naują projektą, kurį ES yra sukūrusi Europos istorijai rašyti; ten nebeliks nacionalinių istorijų, nes iš nacionalinių istorijų kyla du pavojingi daigai - nacionalizmas ir nacionalinis valstybingumas..."

Čia jam paantrino ir V. Sinica, pateikęs pavyzdį, kad ne veltui nauja istorijos programa mokyklose yra persmelkta koncepcijos, pagal kurią istorijoje veikia ne valstybės ir tautos, o individai. Todėl vadovėliuose daugiau rašoma apie buitį, drabužius, apie maistą, higienos normas, t. y., dalykus, kurie tiesiogiai susiję su kasdienybe ir vis mažiau su valstybių istorija. Pasak V.Sinicos, politinis ES siekis yra skleisti istoriją, kuri skatintų ne nacionalinę savimonę, o individo atotrūkį nuo kolektyvų, bendruomenių bei nuo apibrėžtų kolektyvinių tapatumų.

V.Rubavičiaus manymu, plakatai su klausimu „Ar Lietuva išliks lietuviška?"galėtų būti iškabinti Seime, kiekvieno politiko, kuris dalyvaus rinkimuose, kabinete, kad rinkėjas matytų, kam eidamas į politiką žmogus įsipareigoja. B. Genzelio asmenyje jis regi Dievo pirštą, kuriuo jis pažymėtas - jam būdingi įvairių sričių gebėjimai, susieinantys į vieną likiminį istoriko, kultūros istoriko, aktyvaus politiko, mąstančio filosofuojančio istoriko pašaukimo kelią.

Jis supranta, kad lietuvybei ir Lietuvai išlikti svarbiausias dalykas yra kalbos palaikoma lietuviškoji savimonė, kurią reikia ugdyti. „Turime suvokti, kad iš kalbos malonės ir esame lietuviai - sakė V.Rubavičius, - žmogaus likimas ir ypač tautos likimas priklauso nuo to, kaip jis suvokia savo prigimtinį ženklą, prigimties įrantus, - mes esame lietuviai iš kalbos, - ir tas lietuvių tautos supratimas buvo labai svarbus ir B.Genzeliui, apdovanotam istorine, lingvistine ir kultūrine nuovoka."

Jo nuomone, būtent mokykla turėtų suformuoti istorinės savimonės stuburą. Tam reikalingas labai aiškus ideologinis tautos raidos vaizdinys, egzistenciškai svarbiausių įvykių fiksacija, vedanti į mūsų laiką bei mūsų išlikimą. Deja, pasak V. Rubavičiaus, šitokio pasakojimo nėra ir kol kas nenusimato.

Knygos sudarytojas A.Jankauskas priminė keletą primirštų B.Genzelio gyvenimo faktų. Pavyzdžiui, 1989 vasario 16 dieną Akademiniame dramos teatre profesorius pasakė istorinę kalbą, pranokusią visas kalbas, pasakytas tą pačią dieną Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio Seimo iškilmingoje sesijoje, - jau tuomet jis paminėjo Nepriklausomybės sąvoką, kurios savo dokumentuose Sąjūdis dar nevartojo.

Kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, yra didžiulis asmeninis Genzelio nuopelnas. Šio reikšmingo fakto aplinkybes B.Genzelis yra išdėstęs knygoje „Ar Lietuva išliks lietuviška" pasakodamas apie draugą islandą Arnorą Hannibalssoną: jiedviems studijuojant Maskvoje, jo brolis ėjo Islandijos užsienio reikalų ministro pareigas.

1990 metų balandžio 2 dienos laiške A.Hannibalssonas rašė B.Genzeliui: „Tikiu, kad Lietuva pasieks savo tikslą be susidūrimų. Visi mano pažįstami, su kuriais kalbu, sutinka, kad Islandija privalo nedelsdama pripažinti Lietuvą formaliai ir legaliai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Islandija žino savo garbę ir pateiks tokią deklaraciją." Kaip žinome, tai įvyko 1991 metų vasarį.

Straipsnis „Ar Lietuva išliks lietuviška" rašytas 1999 metais. Jame profesorius B. Genzelis kategoriškai pasisako prieš strateginių objektų privatizavimą ir prognozuoja, kad prarasdami ekonominį savarankiškumą, ilgainiui neteksime ir politinio savarankiškumo. Jo straipsnis knygoje „Europos Sąjunga - valstybių bendrija ar nauja imperija?" šiandien skamba itin aktualiai: ES suprato, kaip nacionalinių valstybių sąjungą, kuriai ES centralizacija yra ne pakeliui.

Kultūros istorikė Ingė Lukšaitė apibūdino profesorių kaip ypatingą asmenybę: „Genzelis buvo ypatingas žmogus. Man ypač imponavo jo gebėjimas jungti filosofiją su tuo, kas vyksta visuomenėje. Bronius labai domėjosi, matė ir jautė, kas vyksta visuomenėje ir tą vyksmą gebėdavo ne tik įprasminti filosofo mąstysena, bet ir paversti politiniu veiksmu, kurio tuo metu labai reikėjo ideologijoje, kultūroje, valstybėje. Atsimenu, kaip jis plėtojo idėją, kad Lietuva turi būti neutrali.

Bet istorikai žino, kad deklaruotas neutralumas praktiškai nieko nereiškia, kada vyksta didžiuliai karai, keičiasi valstybių formos, sienos. Kodėl Šveicarija išliko? Todėl, kad ji buvo visų Europos valstybių pinigų maišas. Visos jos buvo suinteresuotos apsaugoti savo pinigus. B.Genzelis suprato, kad Lietuva tokių galimybių neturėjo ir neturės. Jis buvo pirmiausia visų visuomenės sluoksnių, visos tautos interesų suvokėjas ir reiškėjas, rezultatyviai veikianti asmenybė, nedvejojanti, kad lietuviai turėtų likti kaip tauta, o Lietuva - kaip valstybė."

Deja, anot jos, paskutiniai gyvenimo mėnesiai ir net metai profesoriui buvo labai gūdūs. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kas pastaraisiais metais vyksta Lietuvoje, bet jausdamas dėl to didžiulę širdperšą, nebeturėjo jėgų tam pasipriešinti. I. Lukšaitės nuomone, tai buvo didžiulė išeinančio žmogaus tragedija.

Profesoriaus B.Genzelio bendražygis filosofas Vytautas Radžvilas įvadiniame knygos „Ar Lietuva išliks lietuviška" straipsnyje rašo: „Nebuvo aukos ir naštos, kurios jis nebūtų galėjęs panešti vardan Lietuvos. Jis tvirtai ir oriai ėjo per Lietuvą, palikdamas jos žemėje giliausią ir neišdildomą pėdsaką. Todėl išeidamas į amžinybę jis žinojo, kad palieka Lietuvą, bet palieka taip, kad joje pasiliktų amžiams".