Gintaras Furmanavičius. Pergalė prieš Dramblio Kaulo Kranto rinktinę jau yra skambi pergalė. Reikia atšvęsti

Tai buvo kažkas panašaus, jei Formulė-1 trasoje kas nors pasirodytų su paspirtuku. Suprantama, taip atrodė tik Kremliaus troliams, vatnikams ir sąmokslo teorijų kūrėjams. Štai mūsų prezidentas, vis dar žaidžiantis pokiliminius žaidimus su konservatoriais dėl svarbiausio Lietuvos anūko skyrimo į šiltą eurokomisaro kėdę, tradiciškai pasitepė vazelinu.

Dar prieš kelias savaites jis mums ir pasauliui aiškino: „Man nekyla jokių abejonių dėl fizinių galimybių Bidenui toliau eiti pareigas. Tikiuosi, kad prezidentas Bidenas toliau imsis taip reikalingos lyderystės, nes šiandien jos reikia visur. Mūsų pagrindinis sąjungininkas, JAV, yra tas lyderis nuo kurio sprendimų, būkime atviri, priklauso labai daug.”

Ir jau šią savaitę, pasikeitus vyraujančio vėjo krypčiai, pavėjui vis noriai palinkstantis aukštas ir gražus Daukanto aikštės valdovas tęsė ditirambus jau patrauktai šeimininko iškamšai: „Aš manau, kad tai yra stipraus žmogaus, stipraus lyderio sprendimas.“

Lietuva visada buvo, yra ir bus išskirtinė šalis. Kol visa teisingoji žiniasklaida ir teritorijos tarp Lenkijos, Latvijos, Rusijos ir Baltarusijos administratoriai laukė nurodymų iš stipraus centro, ką dar gero reikia pasakyti apie besitraukiantį seneliuką ir kaip pašlovinti sakinio nesurezgančią ir žirgui pavydą sukelti galinčiu juoku pasižyminčią seneliuko viceprezidentę, krepšinio elite save vis dar matančią Marijos žemę supurtė milijono vertas skandalas: pragėrė ar nepragėrė Lietuvos didžiavyriai kelialapį į šiandien prasidedančią Paryžiaus olimpiadą?

Tiesos mes tikriausiai niekada nesužinosime, nes jau dabar sklando ne viena šio mistinio įvykio versija. Tačiau koks dabar skirtumas, kas ten įvyko, kai faktas yra tik tai, kad tikriausiai stipriausiame visų laikų olimpiniame krepšinio turnyre jau tradiciškai nebebus elitine iš inercijos save vis dar vadinančios mūsų rinktinės.

Šioje istorijoje verta išskirti kelis momentus, kurie puikiai charakterizuoja, į ką pavirto mūsų šių dienų visuomenė.

Visi, kurie bent viena ausimi girdėjo apie šventę be progos susikūrusius krepšininkus žino, kad šią istoriją paviešino Andrius Tapinas. Tai nėra atsitiktinumas. Šis visuomenininkas jau seniai viešina dalykus, kuriuos daug kas norėtų nuslėpti. Taip, labai dažnai jam pritrūksta objektyvumo, tačiau meskite į mane akmenį tie, kurie bandys užginčyti jo profesionalumą.

Galima netikėti tuo, kad visi 264 558 jo sekėjai yra tikri žmonės, bet botų skaičių puikiai kompensuoja visos teisingosios žiniasklaidos priemonės, noriai viešinančios jo skelbiamą informaciją. Neabejoju, kad jo paskelbta informacija ir šį kartą buvo kruopščiai patikrinta prieš tai, kol ji išvydo dienos šviesą.

Nesuprantu, kokiais idiotais visus mus laiko Lietuvos krepšinio federacijos vadai ir komandos kapitonas, kurie aiškina, kad visa ši istorija yra kažkieno liguistos fantazijos vaisius.

„Pažįstu tuos vyrus, kurie žaidė Lietuvos rinktinėje ir kad tokiam rimtam turnyre atsitiktų tokie dalykai, tai aš tikrai netikiu ir neturiu įrodymų. Kol kas tik vien pletkai vyksta, kažkas teigia, kad buvo… o kas matė, kas užfiksavo, kur kažkokia video medžiaga? Neturiu konkrečių faktų, kad taip įvyko”- teigė federacijos vadovas.

„Visi nacionalinės komandos nariai laikėsi sportinio režimo ir dėjo maksimalias pastangas siekiant bendro rezultato” – antrino savo bosui Lietuvos krepšinio federacijos pranešimas spaudai.

Protingiausiai pasisakė komandos kapitonas Mindaugas Kuzminskas: „… galiu aiškiai pasakyti, kad nė prieš vienerias rungtynes, jau nekalbant apie svarbiausias, nebuvo pažeidinėjamas rėžimas”. Taip, Mindaugai, PRIEŠ rungtynes nebuvo, bet niekas to ir neteigia.

Andrius Tapinas aiškiai rašo: „ PO rungtynių su Dramblio Kaulo Krantu viename iš rinktinės viešbučio kambarių vakare užsikuria vakarėlis.”

Aš galiu sutikti su teiginiu, kad krepšininkai yra tik žmonės su visomis mums visiems būdingomis silpnybėmis, bet niekada nesutiksiu su tuo, kad mane laikytų idiotu, ką nuolat daro mūsų valdžia, žiniasklaida, o dabar prie jų prisijungia ir sporto valdininkai, meluojantys apie savo nežinojimą.

Visi krepšinio pasaulio žmonės jau seniai žino, kas buvo tas, kuris visą šią informaciją nutekino. Ir tai, kad ji tapo plačiai žinoma, sukėlė dar vieną svarstymų bangą: teisingas ar smerktinas šis poelgis? Jau esu rašęs kažkuriame savo tekste, kad visą gyvenimą prisimenu, kaip tėtis mane nubaudė už tai, kad antroje klasėje mokytojai paskundžiau klasės draugą.

Tą prieš daugiau nei penkis dešimtmečius gautą pamoką prisimenu visą gyvenimą. Skundalius tais laikais buvo pats didžiausias pažeminimas. Laikai negrįžtamai pasikeitė ir šiandien skundaliai yra vadinami pilietiškais žmonėmis, o skundimas – pilietiškumu. Tai jokiu būdu nepateisina nevykėlių krepšininkų poelgio.

Ką aš apie tai galvoju? Daug metų artimai draugavęs su sportu manau, kad ši informacija turėjo likti žinoma siauram ratui žmonių ir neturėjo patekti į viešumą taip, kaip tai buvo padaryta šiuo atveju.

Komandos rūbinėje, kaip ir šeimoje vykstantys dalykai niekada neturi išplaukti į viešumą, nes vyrų kolektyvas puikiai žino, kaip sprendžiamos tokios situacijos, tuo labiau, kad informaciją nutękinęs rinktinės krepšininkas toli gražu nėra šventasis.

Sutikime, nutekintojo nebūtų buvę, jei nebūtų buvę ką tekinti. Šiuo atveju tikrai buvo. Ankščiau ar vėliau bus paviešintos ir vakarėlio dalyvių pavardės, nes dabar šešėlis krenta ant visų, išskyrus mano jau minėtą Mindaugą Kuzminską, kurį apgynė pats Andrius Tapinas: „Geriama iš širdies, dalyvauja keturi penki rinktinės žaidėjai (Mindaugas Kuzminskas nedalyvauja), vyksta įvairios fizinės pramogos ir taip nutinka, kad vienas iš jaunesnių žaidėjų sudaužo televizorių.”

Ir čia kyla logiškas klausimas: kodėl žurnalistai, buvę Puerto Rike kartu su komanda, tyli lyg vandens pripildytomis burnomis? Gal todėl, kad bijo sugadinti santykius su žvaigždėmis, laikas nuo laiko numetančiomis informacinį delikatesą? O gal todėl, kad pokylyje galimai dalyvavo vienas krepšininkas, o tuo pačiu ir populiaraus portalo akcininkas?

Negi stumsi ant savų? Ir tai dar vienas mūsų šiandieninės visuomenės bruožas – selektyvus teisingumas, tame tarpe ir žiniasklaidos, kai kito akyje krislą mato, o savų akyse net rąsto nepastebi.

Aš nebūčiau aš, jei nepasiūlyčiau jums sąmokslo teorijos. Šį rudenį vyks Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai. Vieša paslaptis, kad dabartinė federacijos vadovybė patinka ne visiems, o norinčių ją pakeisti tarpe yra įtakingų ir su žiniasklaida artimai susijusių asmenų, turinčių ambicijų pakeisti ne tik nominalų, bet ir faktinį šiandieninės krepšinio federacijos vadovą. Kas galėtų paneigti, kad šis skandalas yra rinkiminės kampanijos dalis?

Jei manote, kad kitų Lietuvos krepšinio rinktinių žaidėjai buvo šventieji, išgirskite, ką sako olimpinis čempionas Rimas Kurtinaitis: „Mums nereikdavo kažkokių autoritetų. Mes suvokdavome, ką mes darome. Taip, mes nebuvome šventieji, bet mes suvokdavome, ką darome. Kai ateidavo pasiruošimo metas, žinodavome, kiek laiko turime.

Mėgdavo vaikinai ir parūkyti. Ko tik ten nebūdavo. Bet viską mesdavom pasiruošimo metu. Mes patys iš savęs tokie būdavome. Reikia padaryti, o tada žiūrėsime – švęsime ar nešvęsime. Iškovojęs skambią pergalę tikrai gali ir atšvęsti.”

Laikai pasikeitė. Krepšinio šalies, kurioje šis sportas vis dar vadinamas antrąja religija atstovams pergalė prieš Dramblio Kaulo Kranto rinktinę jau yra skambi pergalė, kurią reikia atšvęsti.

Gerai, kad vėl neteks žaisti su Amerikos rinktine, nes pergalės atveju parduotuvėse galimai pristigtų šventinių gėrimų.