Karybos ekspertai: Jokios derybos dėl taikos nevyksta, o vyksta geopolitinių tektoninių plokščių perstumdymas
(18)Su jomis gali susipažinti ir „Vakarų ekspreso” skaitytojai.
Geopolitiniai postūmiai
Trampas išsikraustė iš proto. Tokią frazę šią savaitę mums teko girdėti dažniausiai.
Kitas, pagal dažnumą eilėje, kartotas sakinys buvo „Trampui reikia pasakyti, kaip viskas yra iš tikrųjų ir baigti jį nervinti“.
Rimtai? Ne, jūs rimtai? Jūs visi, analitikai ir diplomatai, sprendimų priėmėjai ir politiniai nelyderiai, visi, kurie vis dar teigiate, kad „čia tokia Trampo derybų pozicija“, kad „iš tiesų, Trampas ne toks, koks gali atrodyti“. Jūs rimtai nesuprantate, ar tik apsimetate, kad nesuvokiate, kas vyksta?
Ne, JAV prezidentas „neišsikraustė iš proto“. Beje, siaubinga taip sakyti, bet mes labai norėtume, kad tai, ką matome, iš tiesų būtų ankstyvieji jo pamišimo požymiai.
Tai reikštų, kad Amerikos galva netrukus bus uždarytas į durnyną, o jį laikinai pakeis D. Vansas.
Žinoma, kaži, ar viceprezidentas, mokantis Europą demokratijos, kai jo paties valstybė eina pačiu tiesiausiu diktatūros įtvirtinimo keliu, uždraudžiant valstybės įstaigoms užsakyti neįtinkančius žiniasklaidos leidinius, suteiktų daugiau vilties JAV užsienio politikos kurso atstatymo į vėžes klausimu.
Beje, ir ne tik užsienio, nes naująją antidemokratinę, antikonstitucinę ir antiliberalią vidaus politiką geriausiai nusako naujai iškeptas Trampo nurodymas, kad tik jis ir jo statytinis generalinis prokuroras turi teisę reikšti nuomonę įstatymų klausimais.
Bet grįžkime prie anksčiau išsakytų garbių ekspertų teiginių ir bandymų paaiškinti, kad tai, kas vyksta su Amerika ir Trampu, iš tiesų, visai nevyksta.
Krizių psichologijoje tai vadinama neigimo faze, pasireiškiančia išsyk po didelio šoko.
„Pelėdos yra ne tai, kas jums atrodo“, – mėgo kartoti vienas anapilin neseniai iškeliavusio Deivido Lynčo personažas iš „Tvin Pykso“.
Tik tai, kaip dabar atrodo JAV demokratija, neprilygsta nei vienam iš maestro šedevrų.
Kiek beneigtume, Trampas, su visa jo prisitaikėlių ir pritarėjų svita, demonstruoja gerai išmoktas istorijos pamokas.
Leninas, Stalinas su Hitleriu, o šiais laikais – Putinas ir Kim Jong Unas, yra žmonės, kurie JAV prezidentui yra ne tik pavyzdys, jie jam yra konkurentai, kuriuos autokratas, kaip kiekvienas diktatorius, slapčia svajoja pranokti.
Pateisinimai tam visada randami: prisidengiama, racionalizuojama didesniu gėriu, valstybės reikalais, žinojimu geriau, ko reikia tautai ir visai žmonijai.
Tą matėme ir matome pasaulio supergalybėse, tą matome Lietuvoje. Žmonės visur tie patys, jų pavydas, baimė ir godumas visur tas pats.
Todėl kviečiame jus pažvelgti tiesai į akis ir, jei galite, padėti pažvelgti tiesai į akis Europos šalių sprendimų priėmėjams.
JAV, kurias dabar atstovauja Trampas ir visa jo administracija, nežiūrint į teisėjų ir teismų, nevyriausybinių organizacijų ir piliečių protestus, nusprendė, kad įstatymo, tarptautinės teisės ir minkštos diplomatijos laikas baigėsi.
Valstijos, kaip Rusija, Kinija ar Iranas, dabar jau visiškai atvirai veikia iš jėgos, iš galios pozicijų. Jos veikia siekdamos išimtinai savo ir siauros žmonių grupės interesų išpildymo.
Jokios derybos dėl taikos nevyksta, o vyksta geopolitinių tektoninių plokščių perstumdymas.
JAV su Rusija dalinasi pasaulį ir įtakos sferomis, kaip tą senais gerais laikais darė senosios kolonijinės imperijos ir supergalios, ir jokių kitų paaiškinimų, išvedžiojant neva JAV žaidimu atsvara Kinijai, čia būti negali.
Priešingai, Amerikos veikimas jėgos principu imu tai, ką matau ir galiu, gali tik paskatinti Kiniją veidrodžio principu veikti Taivano (ir ne tik) atžvilgiu.
Po to, kai nesuveikė dėl taip vadinamos prievartinės „taikos“, Ukrainos šantažas dėl resursų persikėlė į naują lygį.
Dabar JAV grasina atjungti palydovinio ryšio tinklą, jei Ukraina neatiduos savo naudingųjų iškasenų – ėjimas, kuriam vargu ar Kijevas net juodžiausiame košmare buvo pasiruošęs. Būtent todėl Ukrainos prezidentas yra priverstas prikąsti liežuvį.
Jokios derybos dėl taikos nevyksta, o vyksta geopolitinių tektoninių plokščių perstumdymas.
Būtent todėl jis sako, kad JAV „pasiūlymas“ dėl taikos jau yra svarstomas ir bus pasirašytas, nors Ukrainos dalybose pati Ukraina yra trečioji, niekam nereikalinga sesuo, už kurią bus nuspręsta, į kokią vergiją ją atiduoti.
Šiame Ukrainos dalybų fone, kai jau ne tik Rusija, bet ir JAV už kitą valstybę sprendžia jos reikalus, panašiai, kaip už Abiejų Tautų Respubliką anuomet sprendė Viena, Maskva ir Berlynas, liūdniausiai atrodome mes, civilizuota Europa.
Paveikslas dailininkui: Jungtinės Karalystės premjeras, paskelbęs apie 30 tūkstančių taikdarių Ukrainai, vienui vienas, parimęs vėjui švilpiant Eliziejaus laukuose.
Net dabar, kai jau akivaizdžiau, nei akivaizdu, kad turime veikti išvien ir patys, visiškai savarankiškai, mes vis dar klausiame – atsiklausiame, ar Amerika mums kažką leis.
Ar leis mums nueiti į tualetą, ar teks skystai pavaryti į kelnes?
Prekyba Europa vyksta suplukus, senutę prievartaujant iškeiptu būdu, bet nei Starmeris, nei Makronas, nekalbant apie Nausėdą, nedrįsta atsistoti, trinktelt į stalą kumščiu ir tvirtai pareikšti: – Gana!
Deja, mes nebeturime nei savigarbos, nei atsakomybės. Moralė vis dar kažkur klaidžioja Vilniaus Senamiesčio rūsiuose, bet smaugiama to paties šoko ir neigimo Europos šalių sostinėse, neišsiveržia į dienos šviesą.
O juk reiktų „tik“ padėti ant stalo faktus: ne, mums su JAV autokratu ir jo svita dabar ne pakeliui; ne, ne JAV iki šiol buvo pagrindinė Ukrainos rėmėja, o Europa (palyginimui, iki 2024 m. gruodžio 31 d. Europa suteikė paramos už 132 mlrd. eurų, o JAV – už 114 mlrd., ir mažiausiai 80 proc. šių lėšų taip ir liko JAV, perkant produkciją iš gamintojų); ir ne, mes nesutinkame, kad kažkas už mus spręstų mūsų pačių likimus.
Bet mes vis dar sustingę, vis dar žiūrime, kaip JAV prezidentas vienu mostu atleidžia šešis aukščiausio rango kariuomenės vadus, įskaitant Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininką generolą Č. K. Brouną, kaip ruošiamasi per artimiausius kelis metus trečdaliu sumažinti JAV gynybos biudžetą ir, – taip, kol kas, tai tik kalbos, bet... – atitraukti JAV pajėgas iš Europos.
O Rusija ką?
O Rusija, pagal nutylėtą sandorį Rijade, manais atiduos tai, ko JAV net neturi.
Europoje įšaldytas rusų lėšas (koks pasityčiojimas!) Ukrainai, kurią pati toliau visais būdais griauna, atstatyti.
Štai tokia yra nepagražinta realybė. Šūdo gabalėlis, neįvyniotas į margą, blizgantį, taip malonų pirštams paliesti, saldainio – demokratijos ir tolerancijos – popierėlį.
Bet jei mes nenorime matyti tiesos, mums niekas nepadės.
Nei Trampas, nei jo naujasis Federalinių Tyrimų Biuro direktorius, kurio dar prieš metus viešai deklaruotas tikslas buvo išnaikinti „valdžios tironiją“ (turima galvoje FTB), atleidžiant „aukščiausio rango pareigūnus“.
Lūžio taškai
Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos, pamačiusios tikrąją JAV „derybinę“ poziciją, sudėliojo komunikatą, skirtą, visų pirma, Europos auditorijoms.
Jame atvirai, būdingu FSB stiliumi, per Rusijos užsienio teroro ministrą S. Lavrovą, ištransliuoti artimiausi Kremliaus tikslai.
Apžvelgsime svarbiausius mums ir mūsų regionui.
Pagrindinis Maskvos uždavinys yra sukurti „pageidaujamas išorės aplinkybes“, kurios užtikrintų tvarų Rusijos vystymąsi.
Tam būtina, kad geopolitiškai pasaulis judėtų „daugiapolio pasaulio tvarkos“ link.
Procesas yra istorinis savo apimtimi ir susijęs su objektyvia einamąja realybe.
Išverčiame į žmonių kalbą – Rusija ir toliau sieks, kad pasaulyje veiktų blogio ašis, o jos valstybės išlaikytų pasaulio kontrolę brutalios jėgos pagalba.
„Rusija skatins Eurazijos erdvės organizacijos, kuri vienytų visas žemyno šalis, sukūrimo koncepciją“.
Tiesą pasakius, nieko nauja – koncepcija jau seniai sukurta ir detaliai aprašyta drėgnus Putino sapnus sukeliančiose A. Dugino fantazijose.
Visas jas galima sutrumpinti į vieną sakinį: imperinė Rusija nuo Kamčiatkos iki Berlyno, o nuo Berlyno iki Lisabonos – imperinės Rusijos protektoratas, žaidžiantis savo geiropiškus smėliadėžės žaidimus.
JAV prezidentas Donaldas Trampas „<...> yra kol kas vienintelis Vakarų lyderis, kuris viešai ir garsiai pasakė, kad viena iš pagrindinių Ukrainos situacijos priežasčių buvo ankstesnės administracijos įžūli politika traukti Ukrainą į NATO.“
Tai yra, paplekšnojama Trampui per petį, pasakoma „maladiec“ (šaunuolis) ir nurodoma, kad Rusija savo įtakos sferoje, už „artimojo užsienio“ valstybes sudėlios jų užsienio politiką. Kaip Gruzijoje.
Rusija yra susirūpinusi dėl „nežaboto neonacistinių nuotaikų augimo“ Ukrainoje, Baltijos šalyse, kai kuriose Europos šalyse ir Kanadoje.
Šitas sakinys yra svarbus tuo, kad nurodomos didžiausios kliūtys Rusijos fašizmo plėtrai.
Baltijos šalys paminėtos ne atsitiktinai, o nurodant artimiausią Maskvos taikinį.
Tai nebūtinai reiškia karinę intervenciją ar ginkluotą sabotažą. Užteks, jei JAV neprieštaraus de facto NATO sienų grąžinimui į 1997 metus.
Apibendrinus šias pagrindines tezes matyti, kad Kremlius su dar didesniu įkvėpimu griaus ES ir NATO vienybę ir sieks imperinių Europos užvaldymo tikslų.
Didžiajai Europos daliai tai nelabai rūpi, tad vieninteliai, kuriems šie artimiausių metų Rusijos veiksmai turėtų kelti galvos skausmą, yra meškai meniu numatyti pusryčiai. Mes.
Ką ne kartą jau esame rašę ir sakę, Rusija visada pasako, ką planuoja. Reikia tik mokėti išgirsti.
Mūšio linija
Trys metai plataus masto invazijos parodė, kad visa Rusijos karinė mašina ir neišsemiamais gamtiniais ištekliais paremta karo ekonomika gali būti sustabdyta.
Krauju pasruvusioje fronto linijoje Rusija prarado iki 300 tūkstančių karių, dar 600 tūkstančių buvo sužaloti.
Dešimtys tūkstančių Ukrainos gynėjų paaukojo savo gyvybes, gindami savo šalį, savo laisvę, ir mus, europiečius, saugiai tūnojusius anapus tvoros.
Bet geopolitinė padėtis pasikeitė. Tai, neabejotinai, atsilieps veiksmams ant žemės.
Ukrainiečiai laikosi, nežiūrint padidėjusio rusų spaudimo rytų fronte, daužant energetinę infrastruktūrą, dronais, raketomis ir aviacinėmis bombomis atakuojant didžiausius Ukrainos miestus, įskaitant sostinę Kijevą.
Pokrovsko kryptyje yra karščiausia, rusai piečiau jo baigia uždaryti krokodilo nasrus ir juose praryti Kostiantynivką. Dronų ir artilerijos ugnis laisto Kupjanską, bombos krenta ant Lymano.
Kursko placdarmas mažėja, o jį išlaikantys elitiniai ukrainiečių pajėgumai neišvengiamai silpnėja.
Ukrainos žmonės supranta, kad po trijų metų kruvinų žudynių, šalis yra išvarginta laukimo, politinės valios trūkumo Vakarų demokratijose, tačiau negali pasiduoti.
Todėl gynėjai daužo driskius užnugaryje, naikina ordos gyvąją jėgą artimuose mūšiuose, kerta per Rusijos karinį – pramoninį kompleksą raketomis ir ilgojo nuotolio nepilotuojamomis skraidyklėmis.
Ukraina neturi, kur trauktis.
Neturime, kur trauktis ir mes. Ir jei ką apimtų akimirkos silpnumas, prisiminkite mums Ukrainos specialiųjų pajėgų karininko per jo našlę perduotus žodžius:
„Mes žūvame stovėdami, išdidžiai pakėlę galvas, gindami save ir jus tam, kad jūs nemirtumėt nuleidę galvas klūpėdami“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą