Kaip iš tikrųjų atrodytų Rusijos pergalė

JAV prezidento Joe Bideno administracijos politika Ukrainoje, nepaisant jos nenuoseklumo, vadovaujasi bent vienu aiškiu principu: Rusijai negalima leisti laimėti. Šiam požiūriui pritaria ir JAV sąjungininkai kitoje Atlanto pusėje.

„Turiu aiškų strateginį tikslą, – neseniai duotame interviu sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. – Rusija negali laimėti Ukrainoje“.

Tačiau net ir šis tariamas sutarimas turi didelį šaukštą deguto: rimtai nediskutuojama, kaip tokia Rusijos pergalė atrodytų. Vietoj to diskusija sukasi apie panikuojančias prognozes, kurios greičiau sumaišo kortas, nei atskleidžia tikruosius Rusijos ketinimus ir pajėgumus.

„Kas apsimes, kad Rusija čia sustos? Kas laiduos už kitų jos kaimynių – Moldovos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų – saugumą?“ – retoriškai klausia E. Macronas, kartodamas niekuo neparemtą mintį, kad galutinis Rusijos tikslas – pulti NATO šalis.

Nors tiesa, kad Rusijos pergalė šiame kariniame konflikte apskritai prieštarauja JAV interesams, atidžiau pažvelgus į galimus Maskvos galutinio žaidimo scenarijus matyti, kad visiška pergalė, net jei ji iš principo laikoma pasiekiama, neatitinka Rusijos interesų – o Rusijos vadovybė jos nesitiki ir tikriausiai net nesiekia.

Vakarų pareigūnų nuomone, Maskva gali pasiekti karinę pergalę tiesiog įveikdama Ukrainos ginkluotąsias pajėgas (UGP) mūšio lauke.

Iš pirmo žvilgsnio tokia Maskvos karinių tikslų interpretacija atrodo labai pagrįsta, tačiau tokia supaprastinta konflikto formuluotė neatlaiko atidesnio nagrinėjimo.

Kas iš tikrųjų nutiks, jei grius Ukrainos frontas (ši perspektyva anaiptol nėra neišvengiama ir kasdien darosi vis mažiau tolima) ir Rusijos pajėgos įveiks UGP?

Net jei Ukrainos pajėgos patirs galutinį pralaimėjimą fronto linijoje, tokių miestų kaip Charkovas ir Zaporožė, jau nekalbant apie Kijevą ir Odesą, apgultis bus nepaprastai sudėtinga.

Mėnesius užsitęsusias kovas dėl kur kas mažiau reikšmingų Mariupolio ir Bachmuto galima laikyti širdį veriančia preliudija.

Net trumpalaikė visos Ukrainos okupacija Rusijai kainuotų pernelyg brangiai, ką jau kalbėti apie ilgalaikę ar neterminuotą okupaciją. Be to, Vakarai neabejotinai darys viską, kad padidintų Maskvos išlaidas, ir finansuos bei koordinuos partizanų veiklą visoje Ukrainoje, ypač jos vakarinėje dalyje.

Juk istorinis precedentas jau yra – Ukrainos sukilėlių armija (UPA), kurios izoliuoti židiniai penkerius metus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos priešinosi sovietų valdžiai.

Prieš įsiveržiant Rusijos kariuomenei, kai kurie komentatoriai ragino Vakarų lyderius paversti konfliktą „Putino Afganistanu“, prilygindami Ukrainos partizanus devintojo dešimtmečio modžahedams.

Šie siūlymai buvo atidėti, nes Ukrainos vyriausybė nesugriuvo per pirmąsias lemtingas savaites, tačiau faktas lieka faktu, kad bet koks Rusijos bandymas perimti visos Ukrainos kontrolę neabejotinai reikštų ilgalaikę pasipriešinimo kampaniją, kuri kainuotų siaubingai brangiai.

Ukrainos žlugimas taip pat didina tiesioginio Rusijos ir Vakarų susidūrimo riziką. Faktinė siena tarp rytinės Lenkijos ir Rusijos okupuotos Vakarų Ukrainos taps pavojingu židiniu, kuriame, nesant veikiančių iškrovos kanalų, gali kilti karštasis karas prie pat NATO rytinio sparno.

Ir tai nereiškia, kad toks karas būtinai būtų netyčinis iš Vakarų pusės: pilnas Ukrainos žlugimas neabejotinai paskatintų Baltijos šalis ir bent kelias didžiąsias Europos valstybes imtis tiesioginės intervencijos, nesvarbu, ar tai būtų NATO ekspedicinis korpusas, ar atskirų aljanso narių „norinčiųjų koalicija“.

Tas pats E. Macronas yra atvirai ir ne kartą pareiškęs, kad Vakarai neturėtų atmesti tiesioginės karinės intervencijos.

Nors jo pasiūlymą griežtai atmetė JAV ir Vokietija, galime tikėtis, kad politinis spaudimas „kažką daryti“ siekiant sustabdyti Rusiją, Europoje ir JAV tik stiprės, jei Kijevo pralaimėjimas taps neišvengiamas.

Kremlius puikiai supranta, kad negalės vienašališkai pasiekti savo karinių tikslų, nepaisant sėkmės mūšio lauke. Jo tikslai iš tiesų siekia toli už Ukrainos ribų, nors ir ne taip, kaip įsivaizduoja E. Macronas ir J. Bideno administracija.

Niekas nepranašauja, kad Maskva ketina pradėti užkariavimo karus prieš Lenkiją, Baltijos šalis ar kitas NATO šalis, tačiau ji neabejotinai bandys iš Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių išsireikalauti daugybę strateginių nuolaidų tokiose srityse kaip draudimas toliau plėsti NATO į rytus ir apriboti pajėgų dislokavimą rytiniame Aljanso flange.

Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje įsilieja į platesnę Kremliaus spaudimo prieš Vakarus strategiją, nors visiškai neaišku, kaip būtent Ukrainos užkariavimas padės Maskvai pasiekti norimų nuolaidų.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žlugimas neabejotinai sukels sumaištį Vakarų sostinėse. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad ši panika virs Bideno administracijos ir kitų Vakarų lyderių noru sudaryti tokį platų saugumo susitarimą, kokio siekia Maskva.

Priešingai, atsižvelgiant į dabartinių Vakarų vyriausybių politinį suinteresuotumą Ukrainos karine sėkme, tikėtina, kad Ukrainos žlugimas sukels priešingą reakciją ir atgrasys Vakarų lyderius nuo prasmingų diskusijų su Maskva.

Paprasčiau tariant, Rusija mažai ką gali laimėti ir daug prarasti iš „pergalės“ Ukrainoje, jei tai reiškia visos šalies okupaciją. Priešingai, Rusija turi paskatų pasinaudoti savo augančiais pranašumais kaip svertu derybose su Vakarais.

Atsižvelgdamas į visa tai, Kremlius jau užsiminė apie demilitarizuotų buferinių zonų, kurių nekontroliuotų Rusija, sukūrimą Ukrainoje.

Kad ir kas įvyktų mūšio lauke artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais, Maskva yra pasiryžusi kažkam, ko negali užbaigti vienašališkai. Tai suteikia JAV didžiules galimybes ir padės apibrėžti karo veiksmų nutraukimo kontūrus.

Tačiau Vašingtonas ir sąjungininkai privalo jais pasinaudoti dabar, kad konfliktas būtų užbaigtas geriausiomis – iš visų įmanomų – sąlygomis tiek Vakarams, tiek Ukrainai.

Straipsnio autorius, Markas Episkoposas yra Kvinčio atsakingo valdymo instituto (Quincy Institute for Responsible Government) bendradarbis ir Eurazijos specialistas. Jis yra Marymounto universiteto profesorius adjunktas, Amerikos universitete įgijo istorijos daktaro laipsnį, o Bostono universitete – tarptautinių santykių magistro laipsnį.