Pokyčiai - aiškūs, klausimų kelia tik terminai

- Norvegija, Airija, Ispanija pasirengusios pripažinti Palestinos valstybę. Tai signalizuoja apie pasaulyje vykstančius pokyčius?

- Globalinė pastarojo meto padėtis labai pasikeitė. JTO Saugumo Taryboje ne taip seniai vyko balsavimas dėl ugnies Gazos Ruože nutraukimo. JAV vienintelė balsavo prieš, nemažai Europos šalių susilaikė, tačiau likęs pasaulis pasisakė už ugnies nutraukimą, kaip už suprantamą pasiūlymą, nes minėtoje teritorijoje masiškai žūva civiliai asmenys - moterys, vaikai.

Kiek vėliau Generalinėje asamblėjoje vyko antras balsavimas dėl Palestinos valstybingumą numatančios rezoliucijos. Ją palaikė 143 iš 193 JTO narių. Vėlgi, tik JAV ir keletas kitų šalių balsavo „prieš", didžioji dalis Europos šalių susilaikė, o likęs pasaulis buvo „už". Tai reiškia galių santykių pasikeitimą. Vadinamieji Globalūs Pietūs drįsta viešai pasisakyti prieš tai, ką siūlo Vakarai, ir pirmiausia - JAV.BRICS stiprėjimas bei augimas tą jėgų santykį dar labiau keis.

Globalūs Pietūs dešimtmečius vengė balsuoti prieš Vakarų valią, nes bijojo neigiamo atsako - negauti paskolų, patirti sankcijas ir pan. Vakarų pusėje buvo milžiniškas ne tik tarptautinių institucijų, bet ir medijų teikiamas pranašumas - NYT, BCC, CNN. Bet kuri iš jų bet kada galėjo blogai parašyti apie, tarkime, Gaboną, kas būtų smarkiai pakenkę šios šalies įvaizdžiui, todėl tokių medijų karų buvo vengiama.

Dabar padėtis keičiasi ir čia, nes šalia sisteminės žiniasklaidos ar Marko Cukerbergo (Mark Zuckerberg) atsirado Ilonas Maskas (Elon Musk), „Al Jasira" ir socialiniai tinklai. Vakarų Europoje taip pat atsiranda patriotinės jėgos, kurios ima mąstyti praktiškiau bei racionaliau.

Pasaulinė bendruomenė seniai nusprendusi, kad aptariamame regione turi būti dvi valstybės. Tai seniai pripažinta ir yra teisinga, tačiau karingieji Izraelio lobistai Vakaruose šio principo ne tik nerealizuoja, bet ir trukdo tai padaryti kitiems. Manau, kad dar kurį laiką neapibrėžtumas gali išlikti, bet poslinkiai yra akivaizdūs

Dar vienas argumentas - Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) tiria Izraelio kaip valstybės veiksmus Gazos Ruože, kitame teisme - Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT) - prokuroras prašo suėmimo orderio asmeniškai Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjamin Netanyahu), gynybos ministrui Jovai Galantui (Yoav Gallant) ir „Hamas" lyderiams. Nemanau, kad prieš dešimt metų TBT būtų drįsęs kelti žydų premjerui bylą, o dabar situacija keičiasi.

- Lietuva Žygimanto Pavilionio lūpomis sako, kad pripažinti Palestinos negalima, nes bus pripažinta teroristinė valstybė. Kaip vertinate šio politiko veiksmus ir pasisakymus?

- Tokie vieši pasakymai nėra rimta. Pagrindinis kriterijus yra globalus teisingumas. Jeigu kuriame tvarką, paremtą tarptautine teise, o ne taisyklėmis, kurias lemia stipriųjų nuomonė, esame neteisūs. Jeigu jau mes sakome, kad praėjusių metų spalio 7 d. neteisūs buvo palestiniečiai, tai dabar privalome pripažinti, kad ir žydai daro klaidų. O Ž.Pavilionis, manau, kalba neišsiaiškinęs reikalo esmės ir nesuvokdamas visų kriterijų.

Kitaip jis žinotų, kad teisingumo principas yra aukščiau ne tik už Lietuvą, bet ir už bet kurią kitą valstybę. Tik toks požiūris ir gali būti vertinamas kaip nešantis bendrąjį gėrį.

Beje, toje pačioje Amerikoje, kurioje jis yra dirbęs, ne tik nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu, bet ir stebimas masinis palestiniečių palaikymas. Ypač aktyviai reiškiasi universitetų studentai bei dėstytojai, vyksta kova, nes amerikiečiai turi tikrą, o ne menamą nuomonių įvairovę. Jeigu Ž.Pavilionis iki šiol nesuprato diplomatijos ir tarptautinio teisingumo principų, jis šiems reikalams neturi gabumų. Negabūs politikai asmenys neturėtų į ją veržtis, o galėtų užsiimti tokiais darbais, kurie atitinka jų realius gabumus.

- Tas pats gali būti taikoma ir dabartiniam URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui?

- Lietuvos užsienio politika tiek išvartyta, kad kaip tikrai nacionalinės mes jos nebeturime. Kantriai laukiame, ką pasakys Vašingtonas, Briuselis ar gal Maskva, o laukdami sustingstame ir nepriimame jokių mums patiems naudingų sprendimų.

Arba, kas dar blogiau, nuvykstame į kokią nors mums draugišką šalį, tarkim, Sakartvelą, ir įsitraukiame į jų vidines politines kovas. Bet kurios suverenios šalies įstatymai yra jų vidaus reikalas. Jų teisė spręsti, kaip gyventi toliau, o čia nuvažiuoja Lietuvos politikai ir bando organizuoti naują Maidaną. Žinome, kuo tai baigiasi. Krauju.

Gabrielius Landsbergis nuvažiavo į Tbilisį, pažeidė tarptautinę teisę, o perrinktas prezidentas Gitanas Nausėda jam net pirštu nepagrūmojo, nors toks užsienio reikalų ministras privalėjo būti pastatytas į vietą.

Visur, įskaitant Lietuvą, vyksta politinė kova ir Sakartvelo gyventojai patys turi išsiaiškinti be jokio Rytų ar Vakarų įsikišimo. Palyginimui, jeigu Lietuvos politinė partija nuvyksta į Lenkiją aplankyti giminingą partiją, čia viskas yra gerai. Bet jeigu mūsų politikai nuvažiuoja ir pradeda Varšuvai aiškinti, kaip blogai ji tvarkosi ir kad tik mes žinome „teisingą kelią", tai yra neteisėta. Tas pats, beje, taikytina ir tiems Lenkijos politikams, kurie mums aiškina, kokia turi būti lietuviška abėcėlė ar kaip turi būti rašomi gatvių pavadinimai.

- Grįžtant prie Palestinos valstybės, ką jai de facto reiškia pripažinimas? Kalbu apie tai, kad visas pasaulis jos tikrai nepripažins, o dalinai pripažintų teritorijų yra ne viena ir ne dvi, tačiau plačiais įgaliojimais jos pasigirti negali.

- Skirtingai, tarkime, nuo Abchazijos problemos, kuri nuėjo į praeitį ir laukia savo sprendimo, Palestinos klausimas visuomet bus darbotvarkės priekyje ir ypač dabar, kai skelbiama, kad Gazoje jau žuvo 35 tūkst. žmonių, kurių du trečdaliai yra vaikai ir moterys. Šio regiono tarptautinio pripažinimo procesas jau pajudėjo, tik klausimas - kokiu greičiu.

Nesiimu spėlioti, kiek jis truks, bet prognozuoju, kad čia Vakarai ir Izraelis pralaimės Rytams, musulmoniškai civilizacijai, kadangi į jų pusę stojo Rusija ir Kinija. Ilgalaikėje perspektyvoje Vakarai neturi galimybių laimėti. Be to, Izraelis nėra monarchija, todėl netrukus čia gali pasikeisti valdžia, tad spaudimas pokyčiams tik didės.

Musulmoniškos šalys kol kas laikosi nuosaikiai, nes nenori prarasti taikos dividendų, kuriuos gauna nekariaudamos. Be to, Irako ar Sirijos pavyzdžiai aiškiai rodo, kuo gali baigtis atviras konfliktas.

Kita vertus, nuosaikumas yra situacinis - jeigu keisis situacija, keisis ir šalių pozicija. Monarchai gali mąstyti vienaip, bet „gatvė" yra aiškiai propalestinietiška. Tas pats stebima svyruojančioje Jordanijoje. Ši monarchija susiduria su rimtomis problemomis ir bando manevruoti. Visgi proceso vektorius aiškus, neaiškūs konkretūs įvykiai.

Kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, mūsų irgi niekas neskubėjo pripažinti. Tarptautinio pripažinimo sulaukėme tik po nesėkmingo 1991 m. Maskvos pučo. Jeigu ne jis, neaišku, kur link viskas būtų pasisukę. O dėl Islandijos nereikia turėti iliuzijų. Tai buvo gerai apgalvota akcija, nes Islandija mažiausiai galėjo būti pažeidžiama, kadangi turi didelę ekonominę autonomiją, todėl jai buvo pavesta mus pripažinti. Kitos šalys neskubėjo, nes jos nebuvo tokios laisvos.

Kalbant apie palestiniečius, juos palaiko 143 JTO nariai, kas yra rimtas žingsnis. Jie jau turi vietą JTO Generalinėje asamblėjoje, nors ir be balso teisės. Jie ateina ir gali kalbėti ne kaip svečiai, o kaip dalyviai. Jiems palanki yra ir viešoji nuomonė, kadangi palestiniečius palaiko ne tik kiti musulmonai, bet ir rusai bei kinai. Vienintelis klausimas - kaip toliau klostysis konkretūs įvykiai.

- Kiek toks pripažinimas galėtų prisidėti prie karo veiksmų stabdymo?

- Sunkus kausimas. Dabartinė Izraelio vyriausybė iki galo nori eiti pagal pasirinktą scenarijų. Jie tiek daug politiškai investavo į Gazos sulyginimo su žeme koncepciją, kad tai bandys realizuoti. Bet neužmirškime, kad yra kita Palestinos dalis - Vakarų Krantas, ir jos taip lengvai nesutrypsi. Ten palestiniečių gyvena apie 7 mln., kai Gazoje iki kovų pradžios maždaug Vilniaus dydžio plote jų buvo tik 2,4 mln.

Faktas, kad Izraeliui Palestinos klausimo vien karinėmis priemonėmis išspręsti nepavyks. Galima svarstyti fizinėmis, moralinėmis, civilizacinėmis kategorijomis. Palestiniečių taip nesunaikinsi, nes tai yra didelės Rytų civilizacijos, kuri juos palaiko, dalis.

- Kokios būtų jūsų prognozės ateičiai?

- Istorijoje yra tendencijos, vektoriai ir yra atsitiktinumai. Vektorių mes nupaišėme, o kokie konkretūs veiksmai? Tarkim, gali atsistatydinti B.Netanjahu, nes Izraelis irgi skilo. Konflikto pradžioje jį palaikė 80 proc., bet jau tuomet 20 proc. gyventojų buvo prieš. Dabar santykis dar labiau keičiasi jo nenaudai, kas susiję ir su Amerikos žydų lobizmo silpnėjimu. Izraelio lobistai yra galinga jėga, bet prieš juos stojo ne mažiau galingos jėgos. Be to, patys amerikiečiai vis garsiau reiškia nepasitenkinimą, kad, remiant Izraelio karą, nukenčia jų pačių nacionaliniai interesai.

Mažas akmuo verčia didelį vežimą, ir tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Tiksliau, įvyks, jeigu dabar Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose kariaujamas Trečiasis pasaulinis karas neperaugs į branduolinį. Mano skaičiavimu, tokia tikimybė yra 1:4, tad statymai labai aukšti. Juolab kad karinga Vakarų elito retorika aiškiai rodo, jog jie užsiciklino karu.

Jie įsivarė save į kampą, dalis jau supranta, kad laimėti karo neįmanoma, nes jie stoja iš karto prieš tris civilizacijas- musulmoniškąją, Kinijos ir rusų. Taip nutiko, nes Europoje nebeliko strategiškai mąstančių politikų. Ar gali kokia nors Liza Tras (Liz Truss), Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) arba Analena Baerbok (Annalena Baerbock) mąstyti strategiškai? Jos nepaveža politinio vežimo ir joms labai toli iki Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) ar Goldos Majer (Golda Mayer), kurios tikrai buvo asmenybės. Dabar prie Europos vairo stojo Vakarų komjaunimas, kuris moka agituoti, bet ne veikti.

Todėl branduolinis karas yra potencialiai galimas, o jo atveju susidarytų situacija, kurios prognozuoti neįmanoma, nes neaišku, kas kiek ir kur smogtų. Tad belieka tikėtis, kad sveikas protas per likusius du mūsų rinkimus nugalės, nes kol kas, bent jau Lietuva, vėl pralošė rinkimus karo partijai. Vakarų karo vanagai vis dar stipresni, tačiau dar lieka vilties, kad situacija pasikeis.

Apie Palestiną

Palestina (oficialiai Palestinos valstybė) - valstybė Artimuosiuose Rytuose, Palestinos regione. Ją sudaro dvi viena nuo kitos atskirtos teritorijos: Gazos Ruožas, kur šiuo metu vyksta kovos, ir Vakarų Krantas. Palestina šiaurėje, vakaruose ir pietuose ribojasi su Izraeliu, rytuose - su Jordanija, pietvakariuose - su Egiptu. Palestinos valstybę 1988 m. lapkričio 15 d. paskelbė Palestinos išsivadavimo organizacija. 2012 m. ją iš dalies pripažino Jungtinės Tautos. Paskelbtoji šalies sostinė yra Jeruzalė, faktinė - Ramala.