Ukraina tampa žmogžudysčių sostine? Politinės žmogžudystės dar labiau apsunkina ir taip nelengvą kasdienybę

Ant jos kapo ir nusikaltimo vietoje prie jos namų nenyksta nuolat nešamos puokštės gėlių.

Neslopstanti įtampa

Jau kelerius metus Ukrainą kamuoja socialinė įtampa. Tik iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad Rusijos agresija, kurią Kremlius nekaltai vadina „specialiąja karine operacija", tęsiasi trečius metus.

Iš tikrųjų Rusijos invazija vyksta nuo 2014 metų, bet tuo metu ji buvo vadinama „hibridiniu karu".

Tada Kremlius Europai primetė savotišką hibridinę taiką. Ta prasme, kad Europos bendruomenė buvo susirūpinusi dėl to, kas vyko Ukrainoje.

Vėliau - nuoširdžiai ir dar labiau susirūpinusi, o galiausiai - itin susirūpinusi. Nes Europoje vyko didelis karas, bet ir dujotiekį „Nord Stream" reikėjo užbaigti.

O šiandien politinės žmogžudystės dar labiau apsunkina ir taip nelengvą Ukrainos kasdienybę. Logiškai mąstant, kyla paprastas ir skaudus klausimas: kam tai naudinga?

Yra senas ir juokingai negailestingas posakis, kad istorija nieko neišmoko, todėl daugelis žmonių veidrodyje mato tik negabų mokinį.

Praeitis yra šaknis, iš kurios išauga modernybė.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos teritorijoje nebuvo nė vienos kariuomenės ar kario iš šalių nugalėtojų.

Tačiau Vokietija pralaimėjo. Ji pralaimėjo, nes per ketverius karo metus šalis pavargo ir išseko, kaip ir visi kiti, dalyvavę toje kruvinoje kovoje.

Tačiau bene pagrindinis Vokietijos pralaimėjimo veiksnys buvo socialinė šalies krizė, kai politinio nestabilumo rūdys persmelkė žmonių kūną ir sielą.

Panašus likimas ištiko ir kitą imperiją - Rusijos imperiją. Vokietijos generalinis štabas dėjo pastangas - ir kokias! - destabilizuoti Rusiją. Ir jam tai galų gale pavyko.

Rusija nesėdi prie nugalėtojų stalo. Jos teritorijoje daugelį metų vyravo bolševizmas, o pati imperija išnyko, jos žmonės pasinėrė į naują karą - pilietinį.

Per jį gimė nauja šalis, besikėsinanti į senosios imperijos esmę. Čia kalbama apie SSRS. Tačiau ir ji išnyko. 

Tvarkingai, pagal visus istorinius imperijų atsiradimo ir žlugimo dėsnius.

Treti atviro karo metai

Vienu metu Rusijos imperijos kariuomenė buvo užėmusi Paryžių ir atkūrė ten monarchiją.

Šalies kariuomenė buvo itin skurdi, tačiau tai nesutrukdė Rusijai būti laikomai „Europos žandaru". Didelė ir galinga kariuomenė pakreipė politinę laiko švytuoklę savo naudai.

Šiandien Rusijos ekonominės pastangos iš pirmo žvilgsnio yra įspūdingos ir leidžia jai tapti svarbia šalimi pasaulio ekonominiame žemėlapyje.

CNN, remdamasi NATO žvalgybos duomenimis, teigia, kad Rusija per mėnesį pagamina apie 250 000 artilerijos sviedinių, tai yra apie tris milijonus per metus.

Leidinio „Wall Street Journal" duomenimis, šiuo metu Rusijos kariuomenė per dieną iššaudo vidutiniškai 10 000 sviedinių. 

Visa tai sprogsta mūšio lauke Ukrainoje; griauna, žudo, neseniai žydėjusias jos žemes paverčia krateriais, užverstais sviedinių ir raketų nuolaužomis, naikina ukrainiečių namus ir infrastruktūrą.

Rusijos Federacija, turinti aukso ir deimantų telkinių bei galingą naftos gavybą, pagal BVP vienam gyventojui 2023 m. užėmė tik 60 vietą pasaulyje. 

Beje, Lietuva buvo 40-oje, Estija - 41-oje vietoje.

Tačiau Rusijos ekonominė galia išgaruoja karo židinyje. Jos žmonių skurdas netrukdo jai kariauti. Per Antrąjį pasaulinį karą, kurį kai kas vis dar vadina Didžiuoju Tėvynės karu, sovietų žmonės gyveno ties skurdo riba. 

O buvo ir tokių, kurie balansavo ties išlikimo riba. Visgi visa tai netapo svarbiu veiksniu ar kliūtimi pergalingam Raudonosios armijos žygiui, nepaisant antihitlerinės koalicijos pagalbos, į Berlyną. 

Tai įrodė istorinė patirtis.

Tiesa, iš rusų propagandistų lūpų nuolat konflikto pradžioje skambėjęs lozungas - „Kijevas per tris dienas" - jau praeitis. 

Kaip ir visos kitos kalbos iš Kremliaus aukštybių apie tariamą šiuolaikinės armijos, save vadinančios „antrąja pasaulio armija", išlaisvinimo kampaniją. 

Per dvejus su puse karo metų Rusijos ekonomika atsiliko nuo žmonijos raidos. Tik dirbantiems karinėje pramonėje ir tarnaujantiems kariuomenėje mokami dideli atlyginimai.

Tai leidžia manyti, kad šalis yra nusiteikusi kariauti ilgai ir ne bet kokį, o naikinamąjį karą. Todėl destabilizacija, kaip svarbus Ukrainos valstybingumo silpninimo veiksnys, Rusijai yra nepaprastai svarbi.

Šiandien Ukrainoje kyla grėsmingas klausimas dėl pačios valstybės egzistavimo. Nestabilumas kariaujančios valstybės visuomenėje silpnina ar net visai niveliuoja jos gebėjimą pasipriešinti agresijai.

Trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka taip įvertino žmogžudystę Lvove: „Ciniškas išpuolis prieš politikę, bandymas pasėti neapykantą ir baimę, sukrėsti visuomenę, kurią jau seniai spaudžia didžiuliai karo, elektros energijos tiekimo nutraukimo, ekonominės suirutės ir neaiškios ateities iššūkiai, atrodo kaip gerai apgalvota speciali priešo operacija. 

Lvovą, ukrainiečių tautos širdį ir patikimą Ukrainos fronto užnugarį, šio nusikaltimo organizatoriai pasirinko neatsitiktinai."

Liūdna statistika ir panašūs scenarijai

Praėjus metams nuo hibridinio karo pradžios, Kijeve šūviais iš pistoleto TT buvo nušautas rašytojas ir žurnalistas Olesis Buzina. 

Jis buvo nužudytas netoli daugiabučio, kuriame gyveno. Jo skandalinga knyga apie Tarasą Ševčenką Ukrainoje buvo sukėlusi nemažą ažiotažą! Žudikai - du kaukėti vyrai - taip ir nebuvo surasti.

2016 m. liepą Kijeve buvo nužudytas Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos televizijos žurnalistas Pavelas Šeremetas.

Buvęs Valstybės Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo įtrauktas į federalinį Rusijoje ieškomų asmenų sąrašą. Jis buvo nužudytas vidury dienos Kijevo centre. Jo asmens sargybinis buvo sužeistas.

2024 m. liepos 2 d. mirė Kazachstano opozicijos aktyvistas ir žurnalistas Aidosas Sadykovas. Užpuolikai paleido į jį kelis šūvius. 

Dar 13 dienų jis kovojo dėl savo gyvybės intensyviosios terapijos skyriuje. Žudikai buvo du. Vieną iš jų pavyko sulaikyti. Jis ir jo bendrininkas atvyko į Ukrainą iš Lenkijos kaip Kazachstano piliečiai.

Mažiau nei po trijų savaičių, liepos 19 -ąją, nežinomi užpuolikai nužudė I.Farion. Moteriai buvo 60 metų, ji buvo neeilinė asmenybė, aktyvi ukrainiečių kalbos puoselėtoja ir žinovė, kelių monografijų autorė, profesorė.

Daugiabučio, kuriame gyveno I.Farion, gyventojai jau kurį laiką, apie keletą savaičių, matė ant suoliuko prie jos namo sėdintį gana keistą jaunuolį. 

Jis dėvėjo ant kaktos ir iki ausų užsmauktą kepurę, didelius tamsius akinius, veidą dengė ir drabužiai.

Tai buvo keista, turint omenyje neįtikėtiną tuo metu mieste tvyrojusį karštį. Sėdėjo ir mąstė. Turiu to keisto vyro nuotrauką. Šiuo metu jis yra pagrindinis įtariamasis.

Žmogžudysčių scenarijai panašūs: stebėjimas - net ir nesislapstant, kelias dienas iš eilės - ir, pasitaikius progai, šūvis į galvą. 

Statistika rodo, kad didžioji dalis nusikaltimų, ypač sunkių, jeigu išaiškinama, tai per pirmąsias 72 valandas po nusikaltimo. Laiko nesustabdysi, o jo jau praėjo gerokai daugiau.

Kalba laiko dimensijoje

Laikas keičia erdvę. Ir žmones. Jie keičia pasaulį į dabartį. Ukrainoje šiandien - karo metas. 

Po bekraujo SSRS savęs sunaikinimo, sekant Lietuvos pavyzdžiu, kuri buvo pirmoji respublika, palikusi Sovietų Sąjungą, SSRS teritorijoje atsirado nepriklausomos valstybės. 

Kalbant apie Lietuvą, Kremlius naudojo tankus kaip argumentą prieš jos Nepriklausomybę bei ekonominę blokadą.

14-oji Rusijos kariuomenė buvo naudojama prorusiškam anklavui Moldovoje suformuoti, kurio ateitis vis dar nėra aiški. Ji vis dar ten yra, tik pakeitė pavadinimą.

Jos buvimas Moldovoje pažeidžia nuolatinį šalies neutralumą. Be to, rusų kalba naudojama kaip svarbus nestabilumo regione svertas.

Ukrainoje piliečių dvikalbystė tapo veiksmingu Rytų kaimynės įtakos svertu. Čia, Ukrainoje, dvikalbystė vertinama kaip teigiamas jos gyventojų privalumas. 

O valstybinė kalba turėtų būti ukrainiečių, kaip ir priklauso suvereniai valstybei. Kremlius, matyt, mano kitaip.

Priežastis, dėl kurios susiduriama su stabilumo problema Ukrainoje, yra jos nepriklausomybė ir vadinamasis „kalbos klausimas", nes dar visai neseniai Rytų ir Pietų Ukrainos miestuose dominavo rusų kalba.

Tiesa ir tai, kad ne visi 100 proc. ukrainiečių moka ukrainiečių kalbą. 

Dėl hibridinės agresijos ir po to vykusio plataus masto karo nenoras priimti ukrainiečių kalbą yra dalies gyventojų pozicija, o ne žinių ar neišmanymo veiksnys.

Apie žmones ir gyvūnus

Kalbant apie ukrainiečių kalbą, I.Farion buvo labai radikalus žmogus. Su dabartiniais okupantais ji elgėsi griežtai ir agresyviai. 

Dabar prisimenama, kad žinomas „Penktosios imperijos" - šiuolaikinės Rusijos, tiek kaip SSRS, tiek kaip buvusios Rusijos imperijos įpėdinės, - idėjos autorius Aleksandras Prochanovas per emocingą pokalbį su I.Farion Ukrainos televizijoje kreipėsi į žiūrovus ir pavadino Ukrainos patriotę „ragana".

Žinoma, iš jo lūpų tai buvo suprasta kaip pagyrimas, o ne įžeidimas.

Nepaisant įvairių balsų iš Europos, Ukrainos ekspertų ir žurnalistų bendruomenės bei užuominų iš Kremliaus apie derybas dėl Rusijos ir Ukrainos karo užbaigimo, I. Farion visada primindavo apie tokių derybų beprasmiškumą. Jos pagrindinė mintis: „Karai nesibaigia, jie yra laimimi arba pralaimimi".

Įtariamojo tėvas yra fronte, kovoja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Jis nuoširdžiai netiki sūnaus kalte. Jo motina apie sūnų atsiliepia tik geru žodžiu ir irgi tuo netiki. 

Visgi Ukrainos kultūros sostinės centre buvo nužudyta beginklė moteris. Nužudyta žiauriai, tarsi medžioklėje. Tyrimas tęsiamas.

Pirštų atspaudai

Prieš dešimt metų, 2014 m. liepos 17 -ąją, virš okupuotos Ukrainos dalies buvo numuštas keleivinis Malaizijos lėktuvas MH-17.

 Tarptautinės tyrimo grupės ekspertai priėjo išvados, kad lėktuvą numušė priešlėktuvinės raketų sistemos „Buk", esančios prorusiškų jėgų kontroliuojamoje teritorijoje, raketa 9M38. 

Buvo įrodyta, kad „Buk" priklausė Rusijos 53-ajai priešlėktuvinės gynybos brigadai, įsikūrusiai netoli Kursko. Netrukus po tragedijos ji buvo skubiai pergabenta per sieną atgal į Rusiją. 

Preliminariose išvadose teigiama, kad lėktuvo katastrofos pėdsakai aiškiai veda į Maskvą.

Ukraina įsitikinusi, kad ir I.Farion nužudymą organizavo ta pati Kremliaus ranka, todėl tai, kas tam buvo panaudotas kaip įnagis, yra ne tiek svarbu. Svarbiau - kas jį valdė...

Įtariamasis sulaikytas

Nuo patirtų sužalojimų 60-metė I.Farion liepos 19-os vakarą mirė vienoje Lvovo ligoninėje. Policija ir žvalgybos pareigūnai ieško kaltininko, tinkle „Telegram" parašė vidaus reikalų ministras Ihoris Klymenko.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis pasmerkė išpuolį prieš I.Farion ir nurodė I.Klymenkai bei saugumo tarnybos vadovui Vasyliui Maliukui išaiškinti šį nusikaltimą. 

Kaltininkai turi būti patraukti atsakomybėn, pabrėžė jis. Atsakomybę už žmogžudystę tariamai prisiėmė Rusijos neonacistų grupuotė NS/WP.

I.Farion nužudymu įtariamas asmuo, kuris liepos 25 d. buvo sulaikytas Dniepre, tikriausiai rengė naujus pasikėsinimus.

 Tokią išvadą leidžia daryti jo telefone rastas politikų ir deputatų sąrašas, liepos 26 d. pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministras I.Klymenka. 

Jis neatskleidė viso sąrašo, tačiau pranešė, kad jame po I.Farion buvo 9-ojo šaukimo Aukščiausiosios Rados deputato iš „Liaudies tarno" partijos Maksymo Bužanskio pavardė.

Pareigūnai pranešė, kad 18-mečio įtariamojo telefone yra daug informacijos apie jo filosofiją ir požiūrį į tam tikrus visuomenės sluoksnius: „Nors įtariamasis jaunas, jis buvo gerai informuotas ir pasirengęs. Telefone daug nuorodų, kuriose svetainėse jis lankėsi, ką skaitė."

Jaunuoliui pareikšti įtarimai pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 115 straipsnio 1 dalį (tyčinis nužudymas), jam gresia iki 15 metų kalėjimo.

Lvovo Galicijos rajono teismas jam paskyrė kardomąją priemonę.