Lietuvoje auga graži ir perspektyvi jaunųjų gimnasčių karta, tačiau ją sunku išpuoselėti

Jaunimo rinktinei atstovavo 14-metės vilnietės Nijolė Mickutė, Vilė Sperskaitė ir Mingailė Beinoraitė, o suaugusiųjų – vilnietės Milana Tricolici ir Fausta Šostakaitė bei klaipėdietė Skaistė Razokaitė.

Nudžiugino Lietuvos jaunimo grupės gimnastės, kurios komandinėje įskaitoje užėmė 16-ą vietą tarp 36 valstybių.

 Lietuvos meninės gimnastikos rinktinės vyr. trenerė, 1982 metų absoliuti Europos čempionė, Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė Dalia Kutkaitė puikiai įvertino mūsų jaunųjų gimnasčių pasirodymą čempionate:

„Tai – vienas geriausių Lietuvos komandos pasirodymas. Nustebino visų merginų stabilumas, tai labai svarbu, atskiruose pratimuose jos nepadarė didelių klaidų.

Rinktinei atstovavo jaunos, vilčių teikiančios sportininkės, kurios sparčiais žingsniais žengia į priekį.

Tačiau dar yra kur tobulėti, temptis į priekį. Gerai, kad yra konkurencija, gimnastės turi didelį potencialą tobulėti, padaryti dar daugiau.  

Iš kitų komandų sulaukėme daug gražių atsiliepimų, juos buvo labai malonu girdėti.

Mūsų jaunosios gimnastės buvo pastebėtos, komanda yra graži ir perspektyvi.  

Kaip ir ankstesniais metais, Europos čempionate dominavo Bulgarijos, Izraelio, Ukrainos ir Italijos gimnastės.

Istorinę šeštą vietą jaunimo grupėje pratime su kaspinu užėmė Nijolė Mickutė, kuri pirmoji nepriklausomos Lietuvos istorijoje pateko į Europos pirmenybių finalą (27,800 taško), pagerindama kvalifikacijoje pasiektą rezultatą (27,550 tšk.). Tarkite keletą žodžių apie šią sportininkę?

Kaip sportinėje gimnastikoje yra specialistai ant tam tikrų įrankių, tai ši gimnastė išsiskiria gera kaspino technika ir stipriu geležiniu charakteriu.

Tai – šaltų nervų sportininkė. Gal ši 14-metė viduje kažką ir jaučia, tačiau per varžybas to nematyti, yra ypač susikaupusi.  

Nijolė antrus metus oficialiai priklauso mano vadovaujamai akademijai, dažnai prieš varžybas atvažiuoja pas mus ir dalyvauja rengiamose treniruočių stovyklose.

Nors talentinga sportininkė gimė Sankt Peterburge, tačiau turi Lietuvos pilietybę ir labai norėjo atstovauti Lietuvai, o ne kitai šaliai, Lietuvoje gyvena jos giminės.

Į Europos čempionatą išvyko pačios geriausios Lietuvos gimnastės. Tas federacijos sprendimas pasiteisino, ir jaunoji atletė iš Lietuvos gimnasčių pasiekė geriausią rezultatą, kuris lėmė ir labai pakėlė mūsų jaunimo rinktinės reitingą.

Jos pasiektas puikus rezultatas padėjo iškovoti 16-ą komandinę vieną.

Sportininkė dirba pagal individualią programą, ji turi savo trenerius, specialistus, kurie dėl strategijos ir pasirengimo visą laiką konsultuojasi su manimi.

Prieš Europos čempionatą jie dažnai su manimi susisiekdavo per internetą.

Stebėjau sportininkės treniruotes, pradedant nuo apšilimo, mačiau didelį mergaitės talentą. Jos treneriai visada su manimi konsultuojasi, atsiskaito už savo darbą.      

Jaunimo čempione pratime su kaspinu tapo rumunė Lica Amalia (30,950 tšk), ar ji buvo ryški lyderė tarp savo bendraamžių?

Rumunė jau praėjusias metais per pasaulio jaunimo čempionatą buvo lyderė, tai stipri, perspektyvi gimnastė.

Kaip vertinate Lietuvos suaugusiųjų gimnasčių startą čempionate?

Čempionate buvo didžiulė konkurencija, nes kartu vyko paskutinioji atranka į Paryžiaus olimpines žaidynes.

Kova dėl medalių ir dėl olimpinių žaidynių kelialapių buvo ypač atkakli.  Dvi mūsų 16-metės gimnastės Milana Tricolici ir Skaistė Razokaitė tik pirmus metus varžosi moterų grupėje, gi jų varžovės – jau po 4-5, o kai kurios ir dar daugiau metų.

Abi mūsų gimnastės buvo vienos jauniausių čempionate, įgijo daug patirties ir pasirodė tikrai neblogai. Labiausiai patyrusi komandoje buvo 20-metė Fausta Šostakaitė.    

Lietuvos rinktinėje gimnastes treniruojate jūs, o pas ką jos tobulėja namie? 

Vilės Sperskaitės (ji pratimuose su lanku užėmė 19 -ą, o su kuokelėmis – 24 -ą vietas) trenerė – Tatjana Linovskienė, Mingailės Beinoraitės  (pratimuose su kamuoliu ji buvo 20-a) –  Erika Čipkienė, Nijolės Mickutės – aš.  

Suaugusiųjų gimnastes Milaną Tricolici (ji su kamuoliu buvo 29 -a, su kuokelėmis – 41-a, su kaspinu – 40-a ir  daugiakovėje – 42-a) ugdo Rasa Židonienė, Faustą Šostakaitę (su kamuoliu 36-a, o su lanku – 42-a) – Erika Čipkienė, o Skaistę Razokaitę (su lanku – 55-a, su kuokelėmis – 39 -a, su kaspinu – 53-ia ir daugiakovėje – 50-a) – Viktorija Petrova ir Valentina Bagrijeva.  

Ar tarp mūsų gimnasčių buvo surengtos atrankos varžybos, siekiant dalyvauti Europos čempionate?

Taip. Abiejų amžiaus grupių gimnastėms reikėjo išsikovoti teisę. Atrankos etapai vyko per du Lietuvos čempionatus, taip pat buvo atsižvelgiama į pasirodymus dvejuose tarptautiniuose turnyruose.

Ką galite pasakyti apie Lietuvos meninės gimnastikos šiandieną, ar dideli rūpesčiai ją kamuoja?

Turime tris pagrindinius gimnastikos centrus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Auga gera, perspektyvių mergaičių karta, tačiau ją išpuoselėti sunku.  

Lietuvos meninėje gimnastikoje problemų nemažai, o pats didžiausias galvos skausmas – sporto bazė. Neturime galimybių gerai pasiruošti svarbiausioms varžyboms.

Turime pakankamai trenerių, tačiau norėtųsi, kad jie plačiau mąstytų, rūpintųsi ne vien savo daržu.   

Ar sulauksime tokio didelio meistriškumo gimnastės, kaip jūs, kuri galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse?

Tos vilties niekada negalima prarasti. Jei ateityje turėtume normalių  sporto bazių, visi žiūrėtume viena kryptimi, o ne pirmenybę teiktume  savo interesams – iš mirties taško pajudėtume greičiau. 

Priešingu atveju gresia pavojus, kad pasiliksime šalimi, turinčioje gražių,  perspektyvių gimnasčių. Tai, žinoma, būtų labai gaila.

Norėtųsi, kad mūsų treneriai į konkurenciją žiūrėtų sveikiau ir adekvačiai, nes be konkurencijos nėra ir progreso, taip pat norėtųsi, kad komanda vykstanti atstovauti Lietuvai būtų vieningesnė.

Dar per daug mūsuose dominuoja vidinės intrigos, linkėčiau, jog jų būtų mažiau ar iš viso nebūtų, nes jos stabdo progresą.

Garsiajai jūsų vadovaujamai akademijai – 10 metų, kaip jums sekasi?

Nėra lengva, sunku konkuruoti su biudžetinėmis organizacijomis, didelė sporto salių problema.

Turime keturias grupes, kai gimnastės pasiekia didesnį meistriškumą, jos treniruojasi kiekvieną dieną.

Akademijoje meninės gimnastikos paslapčių mokosi 120-150 gimnasčių nuo ketverių metukų, pačios vyriausios – 15 metų. Sportininkes ugdo šešios trenerės.    

Labai daug mergaičių nori patekti į akademiją, tačiau negalime jų visų priimti, negalime plėstis, tenka mažinti savo pajėgumus.

Esame kaip tie čigonai, keliaujame iš vienos salės į kitą. Vieną dieną treniruojamės vienoje salėje, o kitą – kitoje. Taip per sales ir migruojame.

Kiek geresnę  salytę, kurioje galime normaliau dirbti, gauname triskart per savaitę.

Kitos salytė – visiškai mažos, jose gali treniruotis tik pradinio paruošimo grupės. Tačiau vaikai auga ir tobulėja, jiems jau reikia didesnių salių.

Nenusiviliate tokia padėtimi?

Daug kartų buvo nusvirusios rankos. Tačiau save įtikinu, kad jeigu jau pradėjau – turiu eiti iki pabaigos.

Visada yra atsakomybės jausmas. Kiek leis galimybės ir sveikata, tiek dirbsiu. Gal kažkada situacija pasikeis, tada viskas bus paprasčiau.