Olimpinį kelialapį iškovojęs Rytis Jasiūnas: „Svarbiausia – nepalaužiama vidinė motyvacija“

Su juo – atviras ir nuoširdus pokalbis apie kovą ne tik su konkurentais distancijoje, bet ir savimi pačiu.

Ryti, pasidalink, koks jausmas, kokios emocijos buvo supratus, kad iškovojai Lietuvai kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes?

Tiesą sakant, tokio vieno aiškaus momento, kada tas aiškus supratimas atėjo, net nebuvo, viskas labai išsitęsė. Atrodo, tą kelialapį užsitikrinau paskutinę dieną prieš „Paskutinio šanso regatos“ Medalių lenktynes, kai į jas patekau geriausiųjų trejetuke, taigi po to nebegalėjau nukristi žemiau penktos pozicijos.

Tačiau net ir grįžus į krantą dar buvo šiek tiek abejonės – teoriškai dar buvo galimybė, kad kažkas duos protestą ir iš tos trečios vietos nukrisiu į žemesnę.

Net ir pasibaigus protestų davimo laikui, iš organizatorių nebuvo jokio oficialaus paskelbimo, kad tie kelialapiai iškovoti.

Mes patys jau paskelbėme ir per žiniasklaidą, ir per socialines medijas, tai kaip ir žinai, kad iškovojai, bet vis tiek ne iki galo.

Oficialus varžybų uždarymas, kur jau gavau tą oficialų bilietą į olimpines žaidynes vyko tik dar po poros dienų. Tai tas emocinis periodas taip išsitęsė, kad kaip ir nebuvo to emocinio piko momento.

O dabar jau yra jausmas ir tikrumas, kad „jau tikrai“?

Yra. Yra tikrumas, kad „tikrai važiuoju“. Bet vėlgi, vos tik tas tikrumo jausmas atsirado, o gal net ir prieš tai, jau buvo pereita prie kito etapo – reikėjo pradėti dėliotis visą tolimesnę logistiką, ruoštis.

Tai ir treniruočių plano sudarymas, biudžeto planavimas, įvairiausių biurokratinių patvirtinimų gavimas, treniruočių stovyklų, kelionių, nakvynių organizavimas, olimpinio inventoriaus pasiėmimas, tikrinimas, matavimas, testavimas, derinimas...

Yra labai daug dalykų, kuriuos reikia padaryti, o laiko nedaug. Mano tikslas nėra nuvažiuoti į olimpiadą paatostogauti, o pasiekti kuo geresnį rezultatą. Dėl to daugybę dalykų darau, kad gerai pasiruoščiau olimpiadai.

Tam reikia daug disciplinos, susikaupimo, pastangų ir darbo.

Tai – tavo pirmas olimpinis ciklas ir pirmas iškovotas kelialapis. Kaip atrodė šitas kelias? Nuo ko viskas prasidėjo, kaip vystėsi? Kada pats patikėjai, kad tikrai gali tai padaryti?

Apie olimpiadą pradėjau galvoti tik tada, kai atsirado IQFOIL klasė, kažkur 2019-2020 metais. Iki to laiko olimpinė klasė buvo RS:X ir joje konkurencingu buvo galima būti tik jei tavo svoris buvo tarp 65-75 kg.

Aš, būdamas 2 metrų, pastaruosius 12 metų svėriau virš 90 kg. Tad man šansų būti konkurencingam toje burlenčių klasėje nebuvo.

Tačiau pasikeitus olimpinei klasei 2020 metais sudalyvavau pirmose IQFOIL varžybose. Buvo akivaizdu, kad tai – man visais aspektais tinkama klasė. Inventoriaus dydis atitinka mano kūno sudėjimą ir svorį.

Buvau jau iš seniau, iš kitų burlenčių klasių, pažįstamas su skirtingomis buriavimo disciplinomis – slalomu, priešvėjinėmis-pavėjinėmis distancijomis, maratonu.

Jau mokėjau buriuoti ir su vadinamuoju foilu (povandeniniu sparnu). Kitaip tariant, ta klasė atitiko daugelį mano įgūdžių. Tuomet jau nuo pirmų varžybų tikslas buvo atsirinkti į olimpiadą.

Ir iš pradžių atrodė, kad tai tikrai bus įmanoma padaryti, nes pirmais metais man tikrai gerai sekėsi. Tarp skirtingų šalių būdavau geriausiųjų 15-tuke.

Tačiau tada dar neturėjau savo inventoriaus ir taip gavosi, kad visą žiemą iš 2020 į 2021 metus neturėjau galimybės treniruotis.

Kai su Lietuvos buriuotojų sąjungos pagalba įsigijau savo inventoriaus komplektą, grįžau prie intensyvaus treniruočių ir varžybų ciklo, bet praleidus visą žiemą, mano rezultatai gerokai krito.

Iš 20-30 vietos tarptautiniu mastu tarp konkurentų vos patekdavau į 60-tuką. Užtruko kokius du metus, kol pradėjau iš tos duobės išlipinėti.

Tuo laikotarpiu tikrai buvo daug neužtikrintumo. Atrodė, kad daug treniruojuosi, daug pastangų įdedu, tobulėju, bet rezultatas kaip strigęs tarp 25-40 vietos, taip ir nesikeičia.

Geresnį rezultatą galėdavau pademonstruoti tik prie man palankių sąlygų – vidutinio vėjo, lygesnio vandens. Tačiau labai silpno vėjo arba labai stipraus vėjo sąlygomis rezultatai būdavo prasti.

Ko gero, tik šiemet tas visas įdėtas darbas pradėjo atsipirkti – tapau konkurencingas prie visų sąlygų ir rezultatai ėmė gerėti.

Turėjo būti ypač sunku, kai dėjai tiek pastangų, bet taip ilgai nesimatė akivaizdaus pokyčio rezultate. Kaip dorojaisi su stresu ir įtampa? Kas padėdavo nepasiduoti?

Tiesą sakant, tikėjimas, kad galiu iškovoti olimpinį kelialapį niekada nebuvo dingęs. Net jei ateidavo ta mintis, tai ji būdavo per pusę sekundės nuvejama į šalį.

Visą laiką tikėjau savo jėgomis, labiausiai turbūt tuo darbu, kurį buvau įdėjęs ir žinojau, kad tai turi atsipirkti.

O sunkiais momentais padėdavo koncentracija ne į rezultatą, o platesnius dalykus – į patį treniruočių procesą, planų ir strategijų įgyvendinimą. Sakykim, 2023 metais daugelyje varžybų irgi buvo tas jausmas, kad rezultatas nesikeičia, bet aš jaučiu, kad tobulėju.

Jei anksčiau būdavo, kad gerai suplaukti galiu tik jei vyrauja man palankios sąlygos, o kitais atvejais šansų beveik neturiu, tai 2023 metais jau buvo nesvarbu, kokios sąlygos, gerų lenktynių buvo prie bet kokių sąlygų.

Žinojau, kad mano greitis yra konkurencingas prie daugelio sąlygų. Tad nors bendras rezultatas to dar neatspindėdavo, bet jaučiau kad tobulėju.

Identifikuodavau problemas –  ar tai psichologinės klaidos, ar strateginės, ar techninės – susidėliodavau planą, ką reikia toliau tobulinti, ir tiesiog nerdavau atgal į treniruotes, atgal į tų naujai atrastų spragų tobulinimą.

Ar visam šitam kelyje jautei išorinį palaikymą – draugų, buriuotojų – kuris gal padėdavo nepasiduoti sunkiausiais momentais?

Tiesą sakant, nors tas palaikymas iš išorės yra labai smagus ir labai džiugus – kad ne tik pats džiaugiesi, kad kažką pasiekei, bet ir labai daug buriuotojų bendruomenės narių džiaugiasi kartu – tačiau, mano manymu, vidinė motyvacija mūsų sporte yra žymiai svarbiau.

Net jei labai daug gauni tų palaikymo žinučių, jos tikrai nesuteikia pakankamai ilgalaikės motyvacijos, kai reikia anksti ryte keltis į treniruotes, plaukti, kai yra vos 10 laipsnių šilumos, lyja lietus ir pučia 30 mazgų, o tau visiškai to nesinori.

Ar kai kažkas nesigauna ir tiesiog reikia toliau sunkiai dirbti ir daryti tai diena iš dienos, savaitė iš savaitės, mėnesis iš mėnesio.

Bent jau manęs tas išorinis palaikymas tikrai negalėtų kažkaip pakankamai motyvuoti, greičiau turi būti nepalaužiama vidinė motyvacija. Mūsų sportas nėra lengvai stebimas sportas, kur kiekvienose varžybose po gero posūkio sulauki aplodismentų.

Tiek per treniruotes, tiek per varžybas esi toli nuo kranto, nuo žmonių, o dauguma mano treniruočių vyksta net ne Lietuvoje, o užsienyje, kur esi niekam nežinomas ir neįdomus.

Todėl turi turėti labai stiprų vidinį „varikliuką“, kad judėtum pirmyn – aiškų žinojimą, ką tu nori pasiekti, kodėl tau tai asmeniškai yra svarbu. Būtent tai yra pagrindinė stumiančioji jėga.

Kas yra tavo motyvacija ir vidinis „varikliukas“?

Visų pirma tai, kad man labai patinka buriuoti. Tai – fantastiškas, labai kompleksiškas sportas. Čia yra labai daug aspektų, kurie lemia rezultatą. Tai ir techninis išprusimas, kur reikia suprasti, kaip inventorius veikia pagal fizikos dėsnius ir sugebėti jį paruošti.

Tam reikia bent bazinių hidrodinamikos, fizikos žinių. Svarbus ir medžiagų mokslas, kad suprastum, kaip tas anglies pluoštas yra lipdomas ir kaip iš jo gaunamas inventorius, kodėl vienas inv

entorius gali vienaip elgtis prie tų pačių sąlygų, kitas kitaip. Svarbus psichologinis pasiruošimas, fizinis, taktinis pasiruošimas, meteorologijos suvokimas.

Reikia ir logistikos, vadybos žinių, nes, kadangi esame gana mažas sportas, nemažą dalį projekto vadybos darai pats.

Kartais buriavimą vadina šachmatais ant vandens tai prie to dar galima pridėti, kad buriuojant IQFOIL burlente mes plaukiame du tris kartus greičiau nei kitos olimpinės klasės, tai yra virš 55 km/h greičiu, tad tie visi strateginiai ir taktiniai sprendimai, kai esi ant vandens, turi būti įvykdomi per milisekundes.

Be to, aš bet kokiuose dalykuose turiu didelį norą tobulėti. Ar tai būtų naujos kalbos mokymasis, ar kažkokio naujo dalyko mokymasis, ar mano kaip atleto tobulėjimas.

Man tas judėjimas į priekį yra labai svarbus. Tad dvi didžiausios jėgos, kurios mane varo į priekį yra meilė buriavimui kaip sportui ir noras tobulėti.

Kaip atrodė tavo pastarieji metai ruošiantis olimpiadai – kaip atrodė kasdienybė, kur ir kiek daugiausiai laiko praleidai, kiek laiko skiri sportui, kiek turi laisvalaikio?

Jei žiūrėti į kasdienybę, tai dažniausiai turiu vieną ilgą arba dvi trumpesnes treniruotes per dieną.

Kadangi pas mus svarbu išlaikyti tam tikrą svorį, tarp 85-100 kg, tai pasiruošimas dienai prasideda nuo maisto ruošimo – reikia nemažai valgyti, kad ir turėtum energijos treniruotėms, ir galėtum palaikyti reikiamą svorį.

Prieš treniruotę nemažai laiko praleidžiu ruošdamas inventorių, ypač jei esu gavęs kažką naujo, tai tą inventorių reikia matuoti, analizuoti, paruošti. Buriavimas yra techninis sportas, tai tą techninį inventorių reikia prižiūrėti, kad jis gerai tarnautų ir veiktų kaip nori.

Pati treniruotė ant vandens gali būti nuo valandos iki trijų. Tarp pirmos ir antros treniruotės reikia pavalgyti, tada – antra treniruotė. Tai gali būti pastovaus intensyvumo kardio treniruotė, pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, gali būti ir labiau intensyvesnį intervalinė kardio treniruotė sporto salėj arba jėgos treniruotės su svoriais.

Nemažą dalį laiko praleidžiu ir organizuodamas dalykus. Per pastaruosius du metus susirinkau visą trenerių komandą: sporto psichologą, fizinio pasiruošimo trenerį, buriavimo trenerį.

Dabar kaip tik pradedu dirbti ir su sporto dietologu. Tad nemažą dalį laiko praleisdavau ieškodamas žmonių, kurie galėtų su manim dirbti, ieškodamas atsiliepimų.

Tikrai nėra lengva susikurti kokybišką trenerių komandą aplink save. Šalia dar yra metinio plano sudarymas ir laikymasis, planavimas, į kokias varžybas važiuosi, su kokiais treniruočių partneriais, logistikos derinimas, biurokratinių dokumentų tvarkymas.

Panašu, kad gyvenai tikrai labai intensyviai. Kas toliau? Iki olimpiados lieka vos keli mėnesiai. Kokie planai jiems? Kaip atrodys dabar likęs pasiruošimas?

Tikrai dar galima daug nuveikti. Dabar labai svarbu atsirinkti ir susireguliuoti inventorių.

Dabar laukia savaitė Gardos ežere, Italijoje, tada savaitei grįžtu į Lietuvą, kur lauks įvairūs susitikimai su rėmėjais, LTOK, LBS, taip pat medicininiai tyrimai.

O nuo gegužės 20 dienos keliauju į Marselį ir  tikriausiai ten daugiausiai laiko ir praleisiu treniruodamasis būtent toje akvatorijoje, kurioje ir vyks olimpinės žaidynės. Nesinori per daug keliauti, kad neprarasčiau daug laiko kelionėse. Dabar svarbu įeiti į rutiną, ruoštis, treniruotis.

Minėjai, kad jums jau buvo išdalintas olimpinių žaidynių inventorius ir kad dabar svarbiausia jį gerai atsirinkti ir paruošti, nes daug kas priklauso nuo inventoriaus skirtumų. Tačiau juk olimpinėse žaidynėse visi varžosi su absoliučiai vienodu inventoriumi, kokius skirtumus čia turi mintyje?

IQFOIL burlenčių olimpiadai inventorių išduoda oficialus gamintojas. Mes gavom tris bures, keturis foilo (povandeninio sparno) komplektus ir keturis burių stiebus.

Mes juos galim testuoti ir naudoti kiek norim iki olimpiados, o atvažiavę į olimpinį kaimelį turėsime išsirinkti po vieną iš tų duotų variantų, kuris mums labiausiai tinka ir patinka, ir juos užregistruoti.

Visi tiek inventoriaus vienetai yra tikrai skirtingi ir gali turėti didžiulę įtaką plaukimui, greičiui rezultatui. Taip yra dėl tokio dalyko kaip gamybos tolerancija.

Net ir „identiškais“ vadinami inventoriaus vienetai gali skirtis nuo 1,5 iki 3 procentų savo storiu, lankstumu, svoriu ir kitais parametrais. Realybėje kartais net dar daugiau.

Taip nutinka dėl sąlygų skirtumų gamybos procese. Nes jei gamybos procesas yra visiškai identiškas, bet vieną dieną yra 20 laipsnių ir 80 proc. drėgmės, o kitą dieną 28 laipsniai ir 60 proc. drėgmės, pats produktas juntamai skirsis.

Pavyzdžiui, šiandien su treniruočių partneriu Sebastianu Koerdeliu testavome foilą ir prie tų pačių sąlygų halfvindo kurse, vieną foilą pakeitus kitu, jo greitis pasikeitė beveik dviem mazgais.

Tokia yra situacija. Bet bent jau olimpinių žaidynių metu visi renkasi iš to paties skaičiaus elementų – visi gavom po tiek pat pasirinkimų.

Nes kitose varžybose, kur naudojame savo inventorių, didžiosios šalys turi didesnį pranašumą – jų sportininkai gali rinktis iš dešimčių ir šimtų inventoriaus komplektų, o mes – iš trijų keturių.

Ko tikiesi iš pačios olimpiados? Kokius tikslus sau keli, kaip vertini savo galimybes tarp kitų valstybių atstovų?

Tikrai matau, kad yra galimybės pakliūti į dešimtuką. Tai tikriausiai ir yra pagrindinis tikslas.

Kadangi olimpinėse žaidynėse inventorių visi rinksis iš vienodo skaičiaus variantų, tai, manau, dar labiau suvienodins sąlygas ir bus įdomu pamatyti, ar mano greitis prisiveja, o gal ir aplenkia kitų varžovų, ar lieka panašus, koks buvo.

Tačiau tikrai tikiu, kad turiu viską, kad pakliūčiau į dešimtuką. Bus matyt, kaip eisis treniruotės, gal bus galima realistiškai išsikelti ir aukštesnius tikslus. Būtų tikrai labai smagu dėl medalio kovoti.