Aurelija  Lipskė
Aurelija Lipskė: Caritas man yra nesibaigiantis gerumo ratas

Švenčiame gailestingumo sekmadienį. Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Prisikėlimo šventės oktavą, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo gailestingumo slėpiniu.

Juk Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Tačiau gailestingumo darbai - reikalingi visus metus.  Klaipėdoje įsikūrusio  Marijos Taikos Karalienės parapijos Caritas koordinatorė  Aurelija  Lipskė  kaip darbšti bitelė nuolatos pasirengusi geriems darbams. 

Moteris sako, kad jai Caritas tapo viena didele šeima, kurioje kasdien mokosi žmogiškumo ir atjautos. Apie kelią į tikėjimą ir savęs atradimą Aurelija  Lipskė kalba atvirai.

Kaip manote ko reikia, kad žmogus pradėtų ieškoti tikėjimo?

Kiekvieno ieškančio tikėjimo istorija yra unikali. Galiu tik spėlioti... Tikėjimas yra Dievo dovana. Jis gimsta neatskiriamai nuo Dievo veikimo ir žmogaus valios. Juk niekas netiki prieš savo valią. Kaip ir niekas netiki, jei Dievas nesuteikia dovanos žmogui tikėti. Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn20,29). Tikėjimas ateina netikėtai, nežinia kaip...

Ką jums asmeniškai davė tikėjimas?

Sparnus! Gyvenimo prasmę, gaires, vertybes, dėkingumą, ramybę, paprastumą, Mokytoją.

Esate Caritas koordinatorė, kaip šiandienos tikrovėje tapti gailestingumo darbų apaštalu?

Šypsausi. Aš nežinau. Juk specialiai nieko nedarau. O ką darau – stengiuosi iš širdies, su meile, gerumu, nuoširdžiu atsidavimu, taip kaip galiu geriausiai su tikėjimu ir viltimi. Ne kasdien pavyksta viskas 100 procentų, bet trokštu, kad Caritas būtų ta vieta, kur žmogus rastų užuovėją, kur jaustųsi orus, gerbiamas ir laukiamas.  

Kodėl mums reikia gerumo darbų?

Gal todėl, kad gėris nugali blogį.

Kaip jums asmeniškai gailestingumo darbai tapo kelrodžiu jūsų tikėjimo kelionėje?

Savo darbą priimu kaip Dievo malonę man. Esu ten, kur galiu padėti kitam. Bet aš esu tik įrankis, nes, dažniausiai, galiu padėti tik kitų gerų žmonių dėka, kurie aukoja Caritas laiką, maistą, rūbus, daiktus ir pinigus.

Gal galite pasidalinti netikėčiausia istorija iš Caritas gyvenimo?

Visi sutikti žmonės – klientai, savanoriai, praktikantai, jų istorijos yra dovana man ir Caritas. Mes kartu  mokomės ir augame, turėdami vieną, bendra tikslą – padėti žmogui, šiuo metu patekusiam į bėdą. Širdis džiūgauja, kai žmogus iš paramos gavėjo tampa paramos davėju. Stebuklas ir didžiulė dovana, kad parapijiečiai aukoja Caritas, o mes, jų aukų dėka galime padėti!

Toks nesibaigiantis gerumo ratas! Kiek gražių istorijų turime Caritas senjorų klube, kai vieniši senjorai išdrįsę ateiti pakeičia savo gyvenimą kardinaliai – iš pasyvaus, į veiklų, pilną veiklos ir džiaugsmo gyvenimui. Kokie stebuklai vyksta bendrystėje! Ir aš esu viso to liudininkė!

Nuostabu, kad yra vieta, kur dėl žmogaus gerumo, atjautos ir jautrumo, kitas žmogus - gali kreiptis ir gauti paramą jam sudėtingu gyvenime laikotarpiu. 

Išgyvename sudėtinga laiką, kaip šiandien nepalūžti ir tapti dovana kitam?

Čia prisimenu brolio Astijaus mokymą - Kas yra Tikėjimas? Tik ėjimas – reiškia eiti, nebūti vietoje, neužsidaryti, ieškoti pagalbos jei reikia, jei gali padėti – padėk. Ir nereikia važiuoti į indijas kaip sako Motina Teresė, visada yra ir bus vargšų tarp mūsų – reikia tik apsidairyti, atmerkti akis. O jei nedrąsu savo kieme - galima ateiti į Caritas savo parapijoje – kur visada yra poreikis pagalbos rankų.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder