70-metį švenčiantis architektas Edmundas Andrijauskas: „Urbanistika tapo našlaite!“

(4)

Žinomas uostamiesčio architektas Edmundas Andrijauskas šiandien mini gražų 70 metų jubiliejų.

Palangoje gimęs E. Andrijauskas 1978 metais baigė Vilniaus inžinerinį institutą ir jau net 46 metus yra aktyvus Klaipėdos architektų bendruomenės narys.

Nuo 1992 metų privačiame versle dirbantis architektas ir šiandien yra bendrovės Andrijausko architektų biuro vadovas. Per ilgus darbo metus E. Andrijauskas suprojektavo ne vieną dešimtį uostamiesčio statinių, vienas iš jų - prieš keletą metų atgimęs viešbutis „Victoria Hotel Klaipėda“.

Edmundas ir šiandien yra pilnas kūrybinio įkvėpimo ir projektuoja jau naujus pastatus, kurie netolimoje ateityje papuoš miestą. Šiandien su architektu kalbamės apie miestą, architektūrą ir tai, kaip šiandien E. Andrijauskas žvelgia į Klaipėdoje vykstančius procesus, gyvenančius žmones ir erdves.

Klaipėdos kaitą architekto akimis stebite jau beveik penkis dešimtmečius. Kaip vertinate miesto transformaciją?

Esu racionalus optimistas, tad manau, kad Klaipėdos, kaip ir visos šalies, kaita yra neabejotinai pozityvi. Didžiulėse miesto teritorijose nelikus gamyklų, karinių objektų, šiaip atsitiktinių ūkio statinių, atsivėrė Danės ir marių krantinės - viena patraukliausių miesto centro vietų, apimančių ir Trinyčių, „Kretingos grūdų“, „Laivitės“ ir Piliavietės zonas.

Nors tvarkybos procesas dar tik pradeda įsibėgėti, galime tikėtis, kad artimiausiais metais tūkstančiams klaipėdiečių nebereikės ieškoti būsto rajone, o apsigyventi, dirbti ir pramogauti norėsis miesto centre.

Viltingai žiūriu ir į Žiemos uosto, „Klaipėdos energijos“ ir Danės kilpos teritorijas, kurios, jeigu tam užteks politinės valios, taip pat galėtų tapti išskirtinėmis miesto teritorijomis gyvenimui, darbui ir poilsiui.

Tikiu, kad tendencija kurti savo gyvenimą kuo toliau nuo miesto, sukuriant uždaras „saugias ir turtingas“ bendruomenes, palaipsniui apmirs. Jaunajai kartai turi būti atvertos miesto erdvės, kur apsigyvenę jie galės ugdyti savo miestietiškumą, meilę Klaipėdai, bendruomenės vertybes.

Tačiau iki šiol daug diskutuota, kad klaipėdiečiai buvo priversti išsikraustyti gyventi už miesto, nes Klaipėdoje trūko būsto ir erdvių kokybiškam gyvenimui...

Deja, kol kas vis dar gyvename vedami prigimtinio valstietiško noro įsikurti savo dvarelyje ar kaimelyje už miesto ir į Klaipėdą atvažiuoti tik kaip į kitą miestą, kur atvežame savo vaikus į mokyklą ar turime čia darbo vietas.

Neturėdami miestietiškos vizijos ir nepasiūlę gerų sąlygų mieste, išstūmėme tūkstančius savo žmonių į Mazūriškius, Normantus, Trušelius, Klemiškes ir daugybę kitų užmiesčio vietovių.

Miestas nukraujavo ne tik finansiškai ir aritmetiškai, bet, kas dar svarbiau, miesto statuso degradacijos požiūriu. Jeigu išliks ši tendencija, Klaipėda vietoj europinio miesto virs tiesiog miesteliu.

Jau nekalbant apie miesto centrinę dalį, miestas tebeturi šimtus hektarų neplėtojamų teritorijų. Pakanka pažvelgti į palydovinę nuotrauką, kad pamatytum stulbinamą kontrastą tarp intensyviai užstatomų rajono žemių ir plytinčių dykrų miesto ribose.

Tačiau, matyt, yra priežasčių, dėl ko Klaipėdoje susiklostė tokia situacija?

Miestui yra parengtas ir patvirtintas jau trečiasis Bendrasis planas. Dokumentas svarbus, bet neapimantis urbanistinių sprendimų atskirose Klaipėdos dalyse.

Pagaliau tai ir nėra šio plano priedermė, nors jame apibendrinti ir nustatyti užstatymo atskirose funkcinėse zonose reglamentai. Didelė laisvė planuojant atskirus pastatus ar jų grupes iš esmės yra teigiama galiojančio Bendrojo plano savybė. Problemos kyla detalizuojant sprendinius.

Urbanizuojant atskiras teritorijas ar užstatant sklypus, būtinas šių teritorijų planavimas Savivaldybės lygmeniu. Kol kas taip miestas bėga paskui traukinį, t. y. realizuodamas plėtotojų ar įtakingų politikų pageidavimus ir ambicijas.

Prieš trisdešimt metų buvo siūloma prie Savivaldybės kurti „Klaipėdos planą“ (analogą „Vilniaus planui“). Idėja buvo atmesta, motyvuojant, kad rinka viską išspręs, o detalesnis planavimas yra sovietinė atgyvena. Nusileidome supratę, kad esame politiškai neišprusę.

Taip palaipsniui urbanistika tapo našlaite, planavimas virto atsitiktiniu, fragmentišku.

Miesto urbanistiką pavadinti našlaite yra stipru. Matyt, turite rimtų argumentų?

Natūralus verslininko kuo didesnio pelno siekis, mero ar administracijos ambicija pakeitė miesto poreikius, kuriuos išreikšti turėjo Savivaldybės formuojami urbanistiniai, funkciniai erdviniai sprendimai.

Architektai atskirti nuo platesnio požiūrio į miestą tapo atskirų pastatų projektuotojais be dalyvavimo urbanistinio planavimo procese, kurio ir nebeliko.

Pasekmės netruko išryškėti, ir pirmiausia - parenkant svarbių miestui pastatų statybos vietas.

Muzikinis teatras, turėjęs tapti išskirtiniu miestovaizdžio elementu, nukeliavo užkampin, pasislėpęs daugiaaukščio šešėlyje, Jūrininkų poliklinikos brangus pastatas įspraustas į per mažą sklypelį Birutės gatvėje, Senvagės mokykla jai paskyrus perskirtą sklypą apskritai tapo nesibaigiančios kritikos objektu, nors architektai padarė viską, kad gautų puikų rezultatą.

Tai tik keli aktualūs objektai, atsiradę (arba kaip poliklinika - laiku sustabdyti) pakeitus urbanistinį miesto planavimą nuostata „aš geriau žinau, kur ir ką reikia statyti“.

Norisi tikėti, kad, nors ir vėluodami, visgi imsimės nuoseklaus planavimo, nepatikėdami jo atsitiktiniams įgeidžiams.

Miestas jau daugiau nei metus turi naują valdžią. Gal jau matote teigiamų jos darbų planuojant miestą, vykdant projektus?

Kol kas, deja, ydingas procesas vyksta nepakitęs. Žiniasklaida praneša apie didžiausio Baltijos šalyse stadiono statybą prie Palangos plento, Savivaldybės administracinių pastatų komplekso „Klaipėdos energijos“ teritorijoje, ledo arenos Komunarų g. planavimo užmojus.

Ačiū žurnalistams už informaciją. Deja, atsakymų kodėl čia, kodėl tokie ir apskritai kam nėra. Vėl bus metamos lėšos, virs aistros ir, tikėtina, naujai ateisianti valdžia pasakys, kad nuėjusieji suklydo ... Prieš metus jau taip nutiko su grandioziniais BRT, Bastionų tilto planais.

Dar sykį noriu patikinti, kad be nuoseklaus Savivaldybės darbo urbanistinio planavimo srityje, per kurį turi būti suformuotas miestiečių poreikis, vėl ir vėl lipsime ant to paties grėblio.

O kaip vertinate naujus Klaipėdoje kylančius statinius, jų architektūrą?

Skirtingai nuo to, kas pasakyta, pastatų architektūra vis dar tebėra architektų kompetencijos atsakomybės, konteksto pajautimo, pagaliau gebėjimų sritis.

Žinoma, skubu pabrėžti, kad projektuotojo laiką ir energiją, siekiant geriausio rezultato, vis intensyviau ryja biurokratizmo ir nepaliaujamai besikeičiančio reglamentavimo antstatas. Tai nė kiek neprisideda prie kokybiškos architektūros sukūrimo. Laiką pereiti minėtas kliūtis tenka atimti iš konstruktyvaus darbo. Čia toks paverkšlenimas, bet matyti, kad kitaip ir nebus - paprasčiau jau buvo...

Nesiimu spręsti apie pastatų architektūrą, visgi tai autorių kūrybos rezultatas. Madingos formos, detalės, apdaila ir spalvos, mano galva, dar nėra (gal ir nebebus) išsikristalizavę į „naująjį stilių“. Visgi, kaip dirbantis Klaipėdai jau penktą dešimtmetį, kartais pasigendu kontekstualumo, subtilesnio miesto tapatybės pajautimo.

Turime britiškos architektūros tradicijos pavyzdį. Matome, kad miesto identitetą gali kurti klasikinė tipinė architektūra. Ir tikrai nėra siekiamybė, kad vienoje gatvėje stovintys namai tarpusavyje konkuruotų formų ar spalvų įmantrybėmis.

Tikiu, kad ateityje tai turėtų ateiti ir į Lietuvą. Turi pasikeisti ir architektų mąstymas, kad nebebūtų noro kiekviename statinyje įamžinti save ateities kartoms.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder