Visuomenininkas Valdas Vižinis: Senasis „tautos tėvas" apsiskaičiavo

(9)

Vienas prisiekęs konservatorių rinkėjas po nuaidėjusių prezidento rinkimų prisipažino pirmą kartą balsavęs ne už konservatorius. Taigi jis dėstė: kai pirmą kartą balsavo ne už konservatorius, jie surinko vos 24 proc. rinkėjų balsų, kai spalį antrą kartą balsuos ne už konservatorius, jie surinks vos 14 proc., kai trečią kartą balsuos ne už konservatorius, jų tiesiog neliks...

Visuomenės veikėjas Valdas VIŽINIS, netrukęs socialiniuose tinkluose pareikšti, kad perlaužtas konservatorių kandidatės į prezidentus stuburas, teigia, kad Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis tiesiog nudėvėjo partiją ir tai Lietuvai tik į gera.

- Ar tik ne dramatizuojate, juk po šių rinkimų nenutiko nieko, ko mes iš anksto nebūtume žinoję?

- Po šių rinkimų kol kas nepasikeitė nieko. Kol kas. Sakydamas, kad perlaužtas Šimonytės stuburas, pasišaipiau iš jos nevykusios, šiurkščios, stačiokiškos rinkiminės reklamos, beje, atspindinčios pačios kandidatės grubią natūrą ir atitinkančią naivių ir primityvių žmonių, kurie mėgsta aštrius žodžius ir aštrias neva juokingas alegorijas, skonį.

Ir nors akivaizdžiai, kaip jūs sakote, niekas nepasikeitė - iki parlamento rinkimų likus keliems mėnesiams, vyks parodomieji politiniai vaidinimai, žaidimai, kitaip tariant, teatras (nes kas gi imtųsi versti vyriausybę, kai iki parlamento rinkimų liko keli mėnesiai), - tačiau šitie prezidento rinkimai siunčia visam valdančiajam elitui labai aiškų signalą: ačiū, viso geriausio. Aš taip traktuočiau visą šitą vyksmą. Iš esmės tai yra labai aiškus signalas elitui ir labai aiškus signalas visuomenei.

- Koks signalas pasiųstas visuomenei? Kad vis dėlto reikėtų vengti antrąkart lipti ant to paties grėblio?

- Matot, Ingridai Šimonytei nebuvo kur dėtis, juk ji yra konservatorių lyderė. Partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis partijoje vaidina antraeilius ir trečiaeilius vaidmenis. Susiklostė paradoksali situacija: senasis mūsų „tautos tėvas" Vytautas Landsbergis apsiskaičiavo.

Aš galvoju, jo noras įsodinti anūką į partijos pirmininko postą buvo greičiau nulemtas ne partijos, o padiktuotas asmeninių jo paties interesų. Senasis Landsbergis niekada nemąstė visuomenės arba visuotinio gėrio kategorijomis. Jei paimtume ir panagrinėtume jo kalbas, matytume, kad nei šiandieninėje, nei ankstesnėje jo aktyvios politinės veiklos retorikoje bendrasis gėris kaip tokia politinė kategorija apskritai neegzistuoja.

Ir dabar jis, galima sakyti, savo rankomis partijoje inspiravo ardomuosius procesus. Tam, kad jaunasis Landsbergis įgytų visas galias partijoje, reikėjo ją apvalyti nuo veteranų, iš tikrųjų turinčių realią įtaką - Andrius Kubilius ir plėšrioji, anot rašytojo Vytauto Petkevičiaus, Rasa Juknevičienė buvo išsiųsti į Briuselį. Garbinga, geidžiama tremtis, tačiau iš ten nieko nepareguliuosi, iš ten nepavadovausi.

Įtakingų senbuvių patraukimas ir jų supinto voratinklio partijos viduje trupėjimas lėmė tai, kad joje ėmė karaliauti G.Landsbergis, tačiau jis, būdamas ribota asmenybė, tiek mąstymo, veiklos, tiek Lietuvos interesų atstovavimo atžvilgiu, be to, ir nusitaikęs į didesnius pinigus bei aukštesnes pareigas Briuselyje, priešais save į pirmą planą išstūmė Šimonytę.

Tai buvo apgalvotas veiksmas, matyt, suderintas su seneliu, ir taip išėjo, kad konservatorių partijos viršūnėje atsirado žmogus, neturintis politiko gebėjimų, - visiškas politikos analfabetas ponia Šimonytė. Jai lentelės, skaičiai yra pirmoje vietoje, už jų tolokai nieko nėra, ir tik septintoje aštuntoje vietoje pasirodo žmonės.

Tokie veikėjai, kurie nejaučia visuomenės kvėpavimo, paprastai sumurkdo partijas ir ilgiau neužsibūna politikoje. Kaip bus šiuo atveju, matysime.

Juk ir kandidatės rinkimų strategija („su stuburu", „stipri prezidentė - stipri šalis") buvo mėginimas iš nevilties premjerės aroganciją išversti į kitą kalbą: neva ji ne šiaip nepaiso žmonių nuomonės bei interesų - ji tiesiog yra stipri asmenybė ir bus tokia pat stipri prezidentė; jai vadovaujant tokia pat stipri bus ir Lietuva... Negana to, kad konservatoriai nejaučia visuomenės pulso, bet jie net šitą nejautrą siekia paversti stiprybe. Bandyta minusą pakeisti pliusu, bet viskas pasisuko labai gailia linkme.

- Ir žmonės pradeda atsikvošėti, ir konservatoriai baigia visiškai susimauti?

- Žmonės pamatė, kad šita vyriausybė visiškai atitrūkusi ne tik nuo jų, bet ir nuo realybės. To dar nėra buvę istorijoje. Atsimenat, kai buvo įvestas nežmoniškas akcizas dujoms, ir bematant ar tik ne 20 eurų pabrango dujų balionas senukams. Ir ne tik kaimo gyventojams, bet ir visoms įmonėms, naudojančioms suskystintas dujas. Akivaizdu, kad vyriausybė visiškai neįvertino visų su tuo susijusių aplinkybių, - jai buvo svarbiausia kovoti su Rusija, tačiau iš tikrųjų pasirodė, kad ji kovoja su savo žmonėmis.

Vyriausybės darbą žymėjo viena klaida po kitos, daugelį sprendimų teko atšaukti, stabdyti, kaip ir stringančią beprotišką Simono Gentvilo sumanytą dūmijančių automobilių kontrolę. Kodėl aplinkosaugininkams reikėtų tikrinti automobilius ir atiminėti juos iš vairuotojų, jeigu yra veikiantis registras ir vairuotojai turi galiojančius techninės apžiūros dokumentus?

Taip didžioji Lietuvos dalis, arba Antroji Lietuva, didesnė už Vilnių kelis kartus, pajuto valdžios terorą ir kantrybė trūko net ištikimiems konservatorių rėmėjams. Galima sakyti, kad Šimonytė su G.Landsbergiu šią partiją tiesiog nudėvėjo. Kadaise pasižymėjusios stipria struktūra, susiklausymu, vieningumu partijos viduje šiandien vyksta įtakų karai (atsiminkite Arvydo Anušausko atvejį), aštrėja įtampos, ir Lietuvai tai tiktai į gera. Aš taip galvoju.

- Galėtumėt pasakyti, kad Antroji, arba Didžioji Lietuva jau duoda toną politiniam procesui?

- Gal tono ir neduoda, bet dabartiniam valdančiajam elitui siunčia labai aiškius ženklus: keiskitės, arba jūsų neliks. Ir čia yra ne tonas, ne sąskambiai, bet žmonių valia, kuri aiškiai nukreipta prieš konservatorius. Kokiam burbule gyveno konservatoriai ir ko jie tikėjosi atsiribodami nuo to, kas vyksta aplinkui ir nesiskaitydami su žmonėmis, šito aš niekaip negaliu suprasti.

Manyčiau, kad yra dar vienas dėmuo tokio triuškinamo Šimonytės padėjimo į vietą - sakysim, per tą laikotarpį žmonės turėjo galimybę palyginti jos ir neseniai buvusių valdžioje „valstiečių" vyriausybę, ir šis lyginimas tikrai buvo ne konservatorių naudai.

Kita vertus, žmonės tampa politiškai raštingesni, pradeda vertinti politikus ne pagal principą „patinka - nepatinka". Jeigu apimtume Igno Vėgėlės palaikytojų pusę, aš ten matau labai daug žmonių, kurie reiškiasi visuomeniškai. Tvirtų, turinčių savo nuomonę ir nebijančių jos išsakyti įvairiuose renginiuose. Matyti, kad praregėjusi, politiškai tapusi raštingesnė visuomenės dalis ieško ne bet kokio lyderio, ir toks sąmoningo pasirinkimo momentas mane labai džiugina.

- Galbūt „valstiečiams" ir prognozuotumėt pergalę būsimuose Seimo rinkimuose?

- Na, įsikišdamas į politinį prognozavimą, neteksiu dalies savo gerbėjų, bet tiek jau to. Lietuvoje matau dvi partijas ne iš liberalių, bet iš tradicinių partijų flango, kurios yra didžiosios Lietuvos valios reiškėjos ir yra vertos patekti į parlamentą. Viena jų - „valstiečiai", kurie liko ištikimi sau ir kurie atoveiksmiu įrodė, kad tikrai yra prieš nusistovėjusias konservatorių sistemas. Jie yra verta pasitikėjimo reali politinė jėga, kuri tikrai pateks į parlamentą.

Antroji politinė jėga, kurią norėčiau matyti parlamente, bet dėl daugelio padarytų klaidų, sakysim, šitai partijai gali nepasisekti, yra Nacionalinis susivienijimas. Tai iš tikrųjų nepaprastai išgrynintos ideologijos partija, taip reikalingos Lietuvai ideologijos partija. Tokia ideologija nepasižymi jokia kita partija. Nacionalinio susivienijimo teorinė paradigma taip tvirtai sudėta, kad praktiškai gali net prognozuoti, kaip jie elgsis, kokią poziciją užims bet kokiu klausimu.

Jei „valstiečiai" ir gali vienur kitur padreifuoti, tai Nacionalinis susivienijimas būtų kaip inkaras. Tačiau jis vienu metu padarė didelę klaidą - atsiribojo nuo visų, su kuriais iš tikrųjų galėjo bendradarbiauti. Toks buvo karštakošiškas ir griežtas chirurginis pjūvis - sukritikuoti, atmesti, nupjauti, šitaip netenkant ir tam tikros rinkėjų paramos. Per savo politinę veiklą ji bene daugiausiai nuo kažko atsiribojusi partija.

Tas gali jiems pakišti koją, bet aš pabrėžčiau, kad jeigu „valstiečiai" ir Nacionalinis susivienijimas atsidurtų Seime ir veiktų kartu (pasvajot nedraudžiama, tiesa?), ilgainiui užimtų tradicinį dešinį flangą ir nepaliktų vietos mažoms partijoms, tiems politinių kioskelių savininkams, kaip kažkada labai gerai yra pasakęs Arvydas Juozaitis.

- Niekas neabejoja, kad po Seimo rinkimų valdžia keisis. Klausimas tik, kaip jos pasikeitimas paveiks prezidento Gitano Nausėdos laikyseną?

- Matyt, prezidentas įgis galimybę daryti įtaką procesams valstybėje; dabar jis tokios galimybės neturėjo. Nors Lietuva ne prezidentinė, bet parlamentinė respublika, ir prezidento galios yra ribotos, tačiau iki šiol jis, galima sakyti, buvo paralyžiuotas, skandinamas konservatorių keliamam valstybės chaose. Jei man reikėtų išskirti kokius nors G.Nausėdos darbus, negalėčiau to padaryti, nors esu viešosios informacijos vartotojas.

- Galbūt iš dalies dėl to, kad jos sklaidą yra uzurpavę konservatoriai?

- Konservatoriai yra susikūrę viešą erdvę, praktiškai kontroliuojamą tik jų. Jų politikos reiškimo įrankis buvo ir tebėra ne kas kita, o LRT, kur mes matome kalbant tik „teisingus" žmones, atrajojančius vis tas pačias valdžiai naudingas „tiesas", mes nematom jokių diskusinių laidų, aktualijų aptarimų, kur būtų kviečiami kitos nuomonės atstovai.

Jie yra „sukūrę" viešajai erdvei kontroliuoti tokį Tapiną ar Užkalnį, yra pasitelkę panašius žemesnio lygio, mažiau protingus veikėjus, - tokia yra sukurta visuomenės smegenis apdorojanti sistema. Ji gana efektyviai veikė prieš „valstiečius", bet dabar visi ruporai po truputį bliūkšta, nebe taip paprasta manipuliuoti žmonėmis. Per daug faktų prisirinko per šituos valdymo metus, tad žmonės patys padarė išvadas ir be „pašauktųjų" paaiškinimo paslaugos.

Žmonės jau patys suprato, kas vyksta. Jie pamatė esantys nesvarbūs ir nevaidinantys jokio vaidmens. Nuojauta, kad esame praradę Lietuvą, kad esam praradę Tėvynę, kad mes nebesame savo žemės šeimininkai, labai stipri. O konservatoriai yra įtikėję, kad jų misija - žūt būt Lietuvą nuvesti į Europą. Taip vedant į Europą, Lietuva apskritai išnyks, ji jau dabar pusiau gyva, pusiau mirusi kaip valstybė.

- Sako bjauriausias pokštas, kurį likimas gali tau iškrėsti, - būti priklausomam nuo kvailių. Esat rizikos zonoje, kaip ir mes visi, - pareiškėte neisiąs į Seimo rinkimus...

- Labai gerai suveikė tas pasakymas, įgijau ramybę, galiu laisvai dėstyti savo mintis feisbuke, galiu pakritikuoti vietos valdžią ir niekas dėl to manęs bent kol kas nepuola dergti. Niekas nebeįtaria, kad stengiuosi reikštis dėl politinių dividendų. Į Seimą tikrai neisiu, bet aš vis tiek liksiu politikos stebėtoju ir reikšiu savo nuomonę,- čia jau mano hobis.

Žinot, kaip malonu gaminti valgį, kai jau supranti, kas prie ko. Kol nesupranti, nėra kūrybos, bet kai suvoki procesus, prasideda kūryba. Didelis malonumas, kai stebėdamas politinį gyvenimą gali permanyti, kas vyksta, kas tikra ir kas yra paslėpta nuo žmonių akių.

- Turbūt rinkimai yra bene vienintelis demokratijos žymuo, vis dar veikiantis Lietuvoje be apribojimų?

- Rinkimų mechanizmas nėra idealus. Atminkite, kad demokratiniu būdu išrinktas ir Viktoras Orbanas, ir Vladimiras Putinas, ir netgi Hitleris atėjo į valdžią demokratiniu keliu. Demokratija nėra panacėja nuo didelių bėdų valstybėje, tačiau rinkimai yra ta diena, kai mes esame arčiausiai demokratinės valstybės. Na, o jų rezultatai, žinoma, priklauso nuo visuomenės politinio raštingumo. Demokratijos vyksmas priklauso, kaip sekasi manipuliuot kvailiais, bet tų kvailių tarp Lietuvos žmonių akivaizdžiai mažėja.

Vėlgi pasinaudosiu I. Vėgėlės rėmėjų pavyzdžiu - 12,35 proc. rinkėjų, atidavusių jam savo balsus, rodo, kad jie nėra naivioji visuomenės dalis, paisanti vien tiktai charizmos, nes, tiesą sakant, būtent toji charizma yra silpnoji I.Vėgėlės vieta. Jis kalba kaip oficialus asmuo, mintis pagrindžia argumentais, faktais, ir daliai visuomenės jo kalba yra per sudėtinga. Todėl manyčiau, kad I.Vėgėlės rėmėjai, tie 12,35 proc. žmonių, Lietuvoje yra galvojantys žmonės.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder