Villa Lituania – kokias paslaptis slepia dramatiška tarpukario Lietuvos ambasados Romoje istorija

Italijos sostinėje Romoje stovi Lietuvai itin brangus pastatas – lietuvybės simbolis, – kuriame susijungė tragiški likimai ir nepriklausomos Lietuvos viltys. Tai Villa Lituania – tarpukario Lietuvos ambasada, 1940-aisiais nusavinta Sovietų Sąjungos, tapusi paskutine okupuota Lietuvos teritorija, į lietuvių rankas taip ir nesugrįžusia. Daugiau nei pusę amžiaus trukusioje istorijoje būta visko: neįtikėtinų diplomatų pastangų ją išsaugoti, protestų, net taikos balandžių skrydžio. Istorinę neteisybę Italija prieš kelis metus išsprendė Lietuvos ambasadai išskirtinėmis sąlygomis suteikdama naujas patalpas Romos centre. Tačiau legendinės Villa Lituania atminimas niekada neišblės. Dalelę jos galima rasti ir dabartinėje Lietuvos atstovybėje, kur saugomos vilos archyvinės nuotraukos ir keletas išlikusių baldų.

Romoje, Via Nomentana gatvėje 116, dabar galima rasti Rusijos, anksčiau buvusį Sovietų Sąjungos, konsulatą. Tačiau tarpukariu čia buvo tikras lietuvybės židinys – Villa Lituania. Nors įspūdinguose rūmuose Lietuvos ambasada veikė trumpai, šis pastatas buvo tikras lietuvių pasididžiavimas. Ne veltui jo istorija iki šiol kelia nostalgiją ir širdgėlą, net tuomet, kai Italija po daugybės metų ištaisė istorinę neteisybę, įvykdydama restituciją ir suteikdama Lietuvos ambasadai kitas patalpas Romos centre.

Prestižinėje Romos vietoje stovinčios vilos istorija prasidėjo 1912-aisiais, kai turtingos Page šeimos užsakymu garsūs to meto Italijos architektai Pio ir Marcello Piacentini pastatė vilą, kuriai vėliau buvo suteiktas Villa Maria Luisa vardas.

Pastate įsikūrus Lietuvos ambasadai, jis pervadinamas Villa Lituania ir tampa tikru lietuvybės židiniu, žinomu visoje Romoje, traukiančiu net italų aristokratus.

Įspūdingą statinį su baldais ir beveik hektaro ploto parku ponia Page 1933-aisiais už juokingai mažą sumą pasiūlo išsinuomoti tuo metu Italijoje rezidavusiam Lietuvos diplomatui – įgaliotajam ministrui Voldemarui Čarneckiui. Čarneckiai pasiūlymą priima ir persikelia į vilą. Dukra Liučija Čarneckaitė-Jasiulevičienė vėliau pasakojo, kad ši Romos ponia artimai bičiuliavosi su diplomato šeima ir buvo pamilusi Lietuvą, kurios galimybės tuo metu buvo pernelyg kuklios tokiems rūmams įsigyti.

Po ketverių metų, 1937 m. liepos 6 d., Lietuva nuperka vilą, to meto kainomis įvertintą 3 mln. lirų, visą sumą įsipareigodama sumokėti dalimis iki 1952-ųjų. Pastate įsikūrus Lietuvos ambasadai, jis pervadinamas Villa Lituania ir tampa tikru lietuvybės židiniu, žinomu visoje Romoje, traukiančiu net italų aristokratus. Tačiau netrukus prasideda skaudi ir ilga vilos praradimo istorija.

1939-aisiais žiemą V. Čarneckis su šeima grįžta į Lietuvą. Italijoje jį pakeičia Stasys Lozoraitis, kurio šeima į vilą įsikrausto 1939-ųjų liepą. Prasidėjus okupacijai, sovietai ima spausti S. Lozoraitį ir Italijos Užsienio reikalų ministeriją, kad Villa Lituania, už kurią Lietuva jau buvo sumokėjusi beveik pusę sutartos kainos, su visais baldais, archyvais ir kitu turtu būtų perduota Sovietų ambasadai. S. Lozoraitis tai daryti atsisako, išsiųsdamas dvi diplomatines notas.

Sovietams toliau spaudžiant Italijos Vyriausybę, S. Lozoraitis ir tuometinis Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto – Stasys Girdvainis, siekdami išsaugoti pastatą, 1940 m. liepos 30 d. sudaro sutartį dėl Villa Lituania perdavimo atstovybei prie Šventojo Sosto. Tačiau sutarties niekas nepripažįsta.

„Tuose rūmuose 1938-aisiais buvo surengtos didžiulės Vasario 16-osios iškilmės, pakviesta 800 žmonių, o apie tą šventę kalbėjo visa Roma,“ – S. A. Kubilius.

1940 m. rugpjūčio 26 d. S. Lozoraitis Italijos URM praneša paliekantis Villa Lituania, tačiau pažymi, kad sovietų teisių į pastatą nepripažįsta. Sovietų ambasados diplomatai, dalyvaujant Italijos URM ir policijos atstovams, į vilą įžengia 1940-ųjų rugpjūčio 27-ąją. Lietuvai lieka tik atsiminimai apie Romoje, Nomentana gatvėje, stovėjusį nepriklausomos valstybės simbolį.

S. Lozoraitis Italijos URM praneša paliekantis Villa Lituania, tačiau pažymi, kad sovietų teisių į pastatą nepripažįsta

„Kai atvykau į Romą, buvo dar daug gyvų žmonių, kurie viloje buvo lankęsi. Tėvas Juozas Vaišnora pasakojo apie ten buvusį didžiulį krištolinį šviestuvą, kurio papuošaluose buvo įkomponuotas Vyčio ženklas. Pasakojo, kad Vyčio ženklas taip pat buvo nutapytas virš balkono.

L. Čarneckaitė yra pasidalijusi to laikotarpio įspūdžiais, kaip su tėvais ir broliais gyveno viloje. Kad tuose rūmuose 1938-aisiais buvo surengtos didžiulės Vasario 16-osios iškilmės, pakviesta 800 žmonių, o apie tą šventę kalbėjo visa Roma, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo daug metų Romoje gyvenantis Vatikano radijo žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius. – Visi žinojome, kad tai – okupuota teritorija, buvo toks skaudulys. Matydavai, kad ant vartų yra parašyta Villa, bet Lituania vardo nebebuvo, nes nauji namų šeimininkai buvę išlaužę tą dalį, kur buvo parašyta Lituania.“

„Prieš pasirašant, kad išsikrausto iš ambasados, Lozoraičiai viską išvežė: baldus, paveikslus, archyvus. V. Lozoraitienė nukarpė gėlyne visas gėles, iškėlė Lietuvos vėliavą ir tą pastatą paliko,“ – R. Šlepavičius.

Lozoraičiai vilą palikti turėjo skubiai, tačiau spėjo išvežti visus daiktus. Dalį jų atidavė ambasadai prie Šventojo Sosto, dalį bendruomenei, kitus – vos už porą kilometrų buvusiems vienuoliams marijonams, dar kitus – geranoriškiems draugams italams, kai ką išsaugojo patys. Villa Lituania buvo palikta tuščia, tačiau įžengę sovietai ant jos sienų rado žinutę, rodančią, kad Lietuvos diplomatai su neteisybe neketino taikytis.

„Prieš pasirašant, kad išsikrausto iš ambasados, Lozoraičiai viską išvežė: baldus, paveikslus, archyvus. V. Lozoraitienė nukarpė gėlyne visas gėles. Viloje iškėlė Lietuvos vėliavą ir tą pastatą paliko. Kitą dieną atėję sovietai su italais skundėsi, net archyvuose yra užfiksuota, kad vila buvo palikta tuščia, tačiau ant jos sienų buvo antisovietiniai užrašai, įžeidžiantys Staliną,“ – istorines detales atskleidė dabartinis Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius.

Rodomi kadrai iš Lozoraičių šeimos archyvo, kuriuose matomos kasdienio gyvenimo viloje akimirkos

Momentą, kuomet lietuviai turėjo palikti Villa Lituania, Romoje gyvenęs Antanas Vaičiulaitis knygoje „Italijos vaizdai“ aprašė taip: „Kai Mussolini trumpai valandai susibičiuliavo su rusais ir privertė mūsų pasiuntinybę prie Kvirinalo atiduoti bolševikams, to liūdno išsiskyrimo išvakarėse brolis Ignacas atėjo į mūsų lietuvišką pastogę ir mūsų sodus atsisveikinti su Lietuvos vėliava, aukštai iškelta viršum Romos medžių“.

Lietuviai į savąją Villa Lituania kartą buvo trumpam sugrįžę, kai 1941-ųjų birželį, prasidėjus karui, vila buvo perduota prižiūrėti Švedijai. Pasinaudoję situacija, lietuviai į pastatą įsibrovė jėga.

„Švedai uždėjo antspaudus ant vartų, kad čia jų nuosavybė. Lietuviai sužinojo, nuplėšė tuos ženklus ir įsiveržė. Švedai pareikalavo lietuvius išvyti, bet lietuviai sakė: čia – mūsų nuosavybė. Tačiau atvažiavus pareigūnams iš užsienio reikalų ministerijos, kažkaip jie susitarė. Lietuviai nenorėjo bloginti santykių tarp šalių. Italai pažadėjo reikalą išspręsti, kad lietuviai į Villa Lituania galės grįžti, bet tai niekada neįvyko,“ – apgailestavo S. A. Kubilius.

Filmo „Vilos gynimas. Graffiti“ kadrai

Vatikano radijo žurnalistas pasakojo, kad Italijos lietuvių bendruomenei vilos praradimas visada buvo daug širdgėlos kėlęs klausimas. Lietuviai siekė, kad istorinė neteisybė būtų ištaisyta, tačiau į jų pastangas daug metų buvo nekreipiama dėmesio.

„L. Čarneckaitė dėl to sielojosi iki gyvenimo pabaigos. Apie tai yra pasakojęs Kazys Lozoraitis, kuris viloje trumpai gyveno būdamas mažas. Atvykęs į Lietuvą jau nepriklausomybės laikais jis su ja susitikdavo. Tai buvo du buvę vilos gyventojai. Kazys apie tai daug nekalbėjo, bet L. Čarneckaitė jautė labai asmenišką nuoskaudą. Jos tėvas netrukus po to, kai grįžo į Lietuvą iš Italijos, buvo sovietų sušaudytas, o šeima ištremta į Sibirą.

Villa Lituania restitucijos klausimas garsiau pradėtas kelti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Stovintį vandenį labai išjudino į Italiją atvykę žinomi menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Tai buvo tarsi bendra nuoskauda, kad turint tokį objektą Romoje, jo nebuvo įmanoma atgauti, – svarstė S. A. Kubilius. – Politikai buvo už pragmatišką sprendimą, bet aš visada vyliausi, kad tie rūmai grįš lietuviams kokiu nors pavidalu. Tarkim lietuvių bendruomenei, galėjo būti puiki vieta ir Lietuvos kultūros institutui Italijoje.“

Villa Lituania restitucijos klausimas garsiau pradėtas kelti Lietuvos atkūrus nepriklausomybę. Stovintį vandenį labai išjudino į Italiją atvykę žinomi menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, parodę, kad menas gali būti svarbi diplomatijos forma.

N. ir G. Urbonų meninis projektas „Villa Lituania“, pristatytas 2007 m. Venecijos bienalėje, virto politiniu pareiškimu

Jų meninis projektas „Villa Lituania“, kurį 2007 m. 52-ojoje Venecijos bienalėje pristatė Šiuolaikinio Meno Centras ir LR Kultūros Ministerija, virto politiniu pareiškimu. Apie paskutinę okupuotą Lietuvos teritoriją sužinojo daugybė valdininkų, kuomet menininkai, sumanę Italijoje surengti simbolines taikos balandžių varžybas, ėmė rašyti raštus įvairioms atsakingoms institucijoms.

„Mums keletą metų galvoje sukosi mintis apie protesto balso nebuvimą, kodėl lietuviai taip lengvai susitaiko su jiems primetamomis sąlygomis. Tas protesto balso nebuvimas mums labai siejosi su vaizduotės klausimu. Perskaitėme L. Čarneckaitės atsiminimus ir jie mus paskatino galvoti apie meninę šio klausimo iškėlimo formą.

„Po tokio meninio projekto priedanga didžiulis žmonių ratas buvo informuotas apie šitą paskutinę okupuotą Lietuvos teritoriją, kurios klausimas oficialiomis politinėmis priemonėmis nebuvo išspręstas“, – G. Urbonas.

Tai buvo paskata padaryti meninį-politinį komentarą, kad mes siekiame to susigrąžinimo per meninį performansą, per balandžių skrydį, – portalui ITLIETUVIAI. IT pasakojo Gediminas Urbonas. – Rašėme raštus su prašymais leisti pastatyti balandžių paviljoną Romoje ir tokiu būdu išjudinome Romos savivaldybę, Italijos kultūros ministeriją, pačią bienalę.

Kitaip tariant, tas institucijas, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių šitas klausimas nepasiekdavo. Ir po tokio meninio projekto priedanga didžiulis žmonių, dirbančių politinį, administracinį darbą, ratas buvo informuotas apie šitą paskutinę okupuotą Lietuvos teritoriją, kurios klausimas oficialiomis politinėmis priemonėmis nebuvo išspręstas.“

Menininkai norėjo, kad taikos balandžiai, simboliškai užaugę Villa Lituania teritorijoje, paleisti Venecijoje, grįžtų į namus, į vilą. Dėl to net bandyta derėtis su rusais, tačiau nesėkmingai. Po to balandinę bandyta pastatyti kitoje Romos vietoje, tačiau ir tai nebuvo leista. Atsakinga Romos savivaldybės pareigūnė vietoj balandinės pasiūlė viename Romos parkų pastatyti namą beglobėms katėms.

Tarptautinių balandžių varžybos Villa Lituania taurei laimėti

Anot menininkų, tai irgi galėjo turėti tam tikrą metaforinę reikšmę, tačiau visgi buvo nuspręsta balandžius suvežti į Veneciją iš kurios jie turėjo sugrįžti namo, į savo balandines. Simbolinėse taikos balandžių varžybose Villa Lituania taurei laimėti iš viso dalyvavo 1200 balandžių iš Italijos, Lietuvos ir Rusijos.

Išskirtinis lietuvių projektas buvo puikiai įvertintas ir pelnė Lietuvai pirmąjį apdovanojimą Venecijos bienalėje. Žiuri jį apibūdino kaip įžvalgų ir subtiliai humoristinį tautinės tapatybės reikšmės tyrimą, kuris įtraukia žiūrovą įtaigaus pasakojimo metu. Lietuvos paviljone Venecijoje tuomet buvo pastatytas pagal archyvinę medžiagą rekonstruotas Villa Lituania maketas, funkcionavęs kaip platforma, kur žmonės galėjo prisėsti ir pasižiūrėti specialiai kurtas video projekcijas su archyviniais vilos kadrais.

Projektas „Villa Lituania“, pristatytas Lietuvos paviljone Venecijoje apkeliavo kelias šalis, buvo aprašytas solidžiuose leidiniuose, o 2019-aisiais parodytas MO muziejuje Vilniuje

„Kai rengdamiesi projektui lankėmės Romoje, K. Lozoraitis, kuris kaip tik tvarkė tuo metu mamos archyvą, užsiminė, kad turi 8 mm kino juostelę, kurią mums gali patikėti. Ji buvo nufilmuota Lozoraičiams apsigyvenus viloje. Mes parsivežėme ją į Vilnių. Tai buvo 8 mm kino juostelė nufilmuota prieš 70 metų, buvo net sudžiūvusi.

Svarstėme, kaip ją išryškinti, kuomet kinematografininkas V. Gaigalas, pasakė, kad yra metodas laikyti juosteles su bulvėmis šaldytuve. Taip juostelė įgauna drėgmės, elastingumo, tada ją galima išsukti ir bandyti ryškinti, nes buvo bijoma, kad sutrupės. Galiausiai ta itališka medžiaga lietuviškų bulvių pagalba atsigavo ir mes juostelę išryškinome“, – pasakojo G. Urbonas.

„Trečia žinute norėjome parodyti Lietuvos valstybingumo tęstinumą, kad Lietuva nebuvo dingusi kaip valstybė, tik buvo okupuota“, – R. Šlepavičius.

Villa Lituania atminimą dabar saugo ne tik išlikę archyvai, bet ir dabartinė Lietuvos ambasada Italijoje, įsikūrusi įspūdinguose neorenesanso stiliumi pastatytuose XIX a. pabaigos rūmuose, Palazzo Blumenstihl, įtrauktuose į Italijos kultūros paveldo sąrašą. Pagal 2013-iųjų vasarį pasirašytą sutartį Italija šias patalpas Lietuvos ambasadai išnuomojo 99-eriems metams už simbolinę 1 euro kainą. Taip pripažindama ir kompensuodama Lietuvai padarytą žalą. Skaičiuojama, kad pačiame Romos centre esančių patalpų vertė rinkos kaina šiuo metu siekia apie 7,5 mln. eurų.

„Kai kūrėme ambasados interjero projektą, norėjome išskirti tris žinutes. Viena žinutė – atkurti Italijos kultūros paveldą. Antra žinutė – per atviras erdves, lietuviškus baldus atskleisti Lietuvos modernumą, veržlumą, kad tai būtų funkcionali, šiuolaikiška institucija. Trečia žinute norėjome parodyti Lietuvos valstybingumo tęstinumą, kad Lietuva nebuvo dingusi kaip valstybė, tik buvo okupuota.

Lietuvos ambasadoje Romoje saugomas Villa Lituania atminimas

Tai parodome per Villa Lituania baldus, kurie mus pasiekė Lozoraičių šeimos dėka. Turime komodą, staliuką ant ratukų, kuris kažkada buvo Lozoraičių baras. Tai tokie simboliniai dalykai, bet jie be abejonės yra labai prasmingi. Iš Lozoraičių šeimos turime gavę keletą autentiškų fotografijų. Taip pat reprezentacinėje salėje esame pakabinę originalią Villa Lituania fotografiją. Kai svečiai, žiūrėdami į nuotrauką, paklausia, kas čia per pastatas, tai viską papasakojame.

O tautos globalumą atskleidžiame per mūsų paveikslus, kurie yra įvairaus laikotarpio, atkeliavę tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienyje gyvenančių lietuvių. Per tai rodome, kad lietuvių tauta – tai kūrybinga tauta, gyvenanti įvairiose šalyse“, – pasakojo R. Šlepavičius.

Gavusi idealiai tinkančias ambasadai patalpas, Lietuva pretenzijų į Villa Lituania atsisakė. Ilgus metus Italijos ir Lietuvos dvišalius santykius temdęs diplomatinis ginčas buvo užvertas. Dabar liko vienintelė užduotis – nepamiršti šios skaudžios Lietuvos istorijos dalelės, kurioje susipynė ne tik žmonių viltys ir tragiški likimai, bet ir istorijos pamokos.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Rodyti visą žemėlapį.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder