Mirusio artimieji nusprendė netylėti: dėl medikų aplaidumo ar piktybinio negydymo netekome tėvelio! Velionio filmuota medžiaga prieš mirtį (3)

Dėl medikų aplaidumo ar piktybinio negydymo netekome vos 64-erių sulaukusio tėvelio. Pablogėjus jo sveikatos būklei ir jau devintą parą gulint ligoninėje dėl naujai pasireiškusio širdies ritmo sutrikimo, šis liko neatpažintas, nes gydantis personalas nesiteikė apžiūrėti paciento.

Prasidėjus prieširdžių virpėjimui (pats dažniausias ritmo sutrikimas pasaulyje), daugiau kraujo užsilaikė plaučiuose ir tai dar labiau apsunkino kvėpavimą. Didėjant dusuliui ir kartu mirties baimei, didėjo ir tachikardija.

Širdis plakė iki 180-200 kartų per minutę, išstumdama vis mažiau kraujo. Tai ne tik didino dusulį, bet ir dar labiau alino nepakankamai deguonies gaunantį širdies raumenį.

Net ir pasiekus budintįjį gydytoją, buvo meluojama, jog tėtį apžiūrėjo sesutė, jį pavartė ir kad deguonis kyla. Tačiau pateikus faktą, kad paciento niekas neapžiūrėjo, nes su tėčiu visą tą laiką vyko vaizdo pokalbis, tonas tapo dar piktesnis, buvo bandoma aiškinti, jog tai yra tik daviklio problema ir kad mes trukdome brangų personalo laiką.

Teigta, kad tėčiui viskas gerai. Po šio pokalbio gydytojas padėjo ragelį ir daugiau su juo susisiekti nebepavyko.

Tėčiui buvo suleista raminamųjų, kad jis nesiskųstų.

Tačiau vaistai tik dar labiau apsunkino kvėpavimą. Sesutei būtų užtekę pamatuoti kraujo spaudimą, monitoriuje pažiūrėti, koks širdies dažnis, bei šiuos duomenis perduoti vidaus ligų gydytojui. Vien iš šių standartinių parametrų, kurie turėtų būti sekami kasdien, buvo galima atpažinti problemą ir ją nesunkiai gydyti.

Bet, deja. Po keleto valandų dėl ūmaus širdies nepakankamumo ir deguonies trūkumo, kankinęsis apie 20 valandų, mūsų tėvelis, nesulaukęs medicininės pagalbos, ligoninėje mirė.

Iš viso to, ką patyrėme, atrodo, kad kai kurie medikai pagal tai, ar žmogus pasiskiepijęs, nusprendžia, kam skirti daugiau pagalbos, o ką palikti likimo valiai.

Mes įsitikinę, jog jei ne budinčių medikų aplaidumas, o gal net ir piktybiškas susidorojimas su neskiepytais žmonėmis, mums nebūtų tekę išgyventi šios netekties.

Į ligoninę dėl koronaviruso sukelto kvėpavimo nepakankamumo tėtis pateko tik iš antrojo karto. Pirmojo kreipimosi metu, atlikus tik kraujo tyrimus, buvo išleistas gydytis į namus.

Vos dieną prasikankinęs namuose, jis kreipėsi dar kartą. Tėtį kamavo 39 laipsnių temperatūra bei dusulys, deguonis kraujyje buvo nukritusi iki 76 proc.

Dėl labai didelių uždegiminių rodiklių buvo pradėtas gydymas antibiotikais. Prarasta diena. Būklei ir toliau blogėjant, po paros buvo paskirtas gydymas antivirusiniais vaistais.

Prarastos dvi dienos. Iki šiol dešinysis plautis buvo sveikesnis. Trečiadienį (penktoji diena ligoninėje), pakartojus rentgeno tyrimą, buvo matyti nauji pakitimai dešiniajame plautyje.

Būklei blogėjant, gydymas buvo pakeistas į stipresnius antibiotikus tik ketvirtadienį po pietų, tad praradome dar vieną dieną.

Bet tėtis laikėsi ir kovojo, pasiduoti neketino.

Reanimacijoje jam vietos neatsirado, o prašant perkelti į kitą ligoninę, tokia galimybė nebuvo suteikta, nes jis, pasak gydytojų, „pats kaltas, kad nesiskiepijęs". Į deguonies aparatą nebuvo pilamas vanduo, jis nebuvo keičiamas, greičiausiai todėl ir susidarė sąlygos bakteriniam plaučių uždegimui.

Jėgas nualino nemiga dėl prijungto monitoriaus, kuris dėl netinkamo programavimo cypė dieną naktį.

Dėl aliarmo niekas į palatą neatėjo, neperprogramavo aparato ir tiesiog ignoravo. Uždėjus ant veido deguonies kaukę, valgyti buvo beveik neįmanoma.

Mūsų atneštą „Nutridrink" tėtis pradėjo gerti penktadienį, bet taip iki sekmadienio ir nepabaigė.

Tėtis, negaudamas medicinos personalo pagalbos, badavo. Jėgoms išsekus, vartomas nebuvo ir paskutiniąsias tris dienas praleido ant dešiniojo šono, kentėdamas klubo skausmus.

Prieš mirtį jis skundėsi, jog ir vandens neturėjo, nuo deguonies burna buvo išdžiūvusi. Vaizdo pokalbio metu tėtis rodė tuščią vandens buteliuką, tad kentėti teko ir troškulį.

Šeštadienį (8 diena ligoninėj), būklei truputį gerėjant, iš palatos iškėlė kaimyną, neva jam buvo per daug triukšmo dėl tėčio monitoriaus, ir paliko tėtį vieną. Varpelį, kuriuo galima išsikviesti pagalbą sunkiam ligoniui, pakabino toliau, kad naktį netrukdytų seselių.

Slaugutė atsisakė pakviesti seselę tą lemtingą dieną, ūmiai pablogėjus sveikatai.

Atvykus tą dieną, į ligoninę neįleido, nors dabar aišku, kad būtų tekę atsisveikinti. Kodėl jei tai buvo leidžiama kitiems ir ne tokiems kritiniams ligoniams? Panašu, kad turėjo, ką slėpti?!

Mums, artimiesiems, neduoda ramybės daugybė klausimų.

Tai, ką aprašome, yra tik maža dalis to, ką mums teko išgyventi ir sužinoti. Bet visa tai nėra palyginama su kančia, kurią teko iškentėti mūsų mylimam tėveliui, atsidūrus sveikatos priežiūros sistemoje.

Gal yra iš aukščiau paskelbtos kvotos, kiek neskiepytų žmonių turi atsidurti statistikoje? Apie tėčio mirtį rašė vietinė rajono spauda, pabrėždama faktą, kad mirė dar vienas neskiepytas.

Ar žmogus yra vertinamas tik tada, kai turi skiepą? Kur dingo žmogiškumas? Ar Hipokrato priesaika nebereiškia nieko? Nuo kada medicinoje vyksta segregacija?

Nors yra dar keletas pasišventusių gydytojų - ačiū jiems už jų darbą, tik, deja, jų - vos keletas, o tiek šioje nelygioje kovoje neužtenka.

Žinome, kad tai tėvelio nesugražins ir mūsų skausmo nenumalšins, bet tikimės, kad jo mirtis neliks beprasmė ir perspės kitus žmones likti budrius, ypač savaitgaliais, o medikai nekars tų pačių klaidų...

Tai portalo Respublika.lt skaitytojo laiškas. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.

Mirusio artimieji nusprendė netylėti: dėl medikų aplaidumo ar piktybinio negydymo netekome tėvelio!

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder