Pokalbis su migrantų patirtis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Pokalbis su migrantais: kokia jų patirtis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

II Klaipėdos festivalis publiką pakvietė persikelti ir į kitą Danės krantą – buvusiose laivų remonto dirbtuvėse įsikūrusią ir ypatingą trauką spinduliuojančią laisvalaikio bei pramogų erdvę „Hofas“, kur vyko festivalio forumo diskusijos miestui ir pasauliui aktualiomis temomis.

Diskusijos „Pažinti ir priimti kitą“ metu kalbėta apie migrantų, pabėgėlių, diskriminaciją patiriančių žmonių integraciją į Klaipėdos kultūrinį bei socialinį gyvenimą ir kokiais būdais prie jos prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT).

Tokią žinią skelbia renginio organizatorius.

Kiekvienas iš dalyvavusių pasidalino savo patirtimi apie darbą teatre, dalis papasakojo apie integracijos į bendruomenę sunkumus, emigruojant iš užsienio šalių.

Diskutavo ir kalbino kiekvieną iš dalyvių KVMT redaktorė Veronika Janatjeva.

Pokalbis vyko net trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų.

Kiekvienas pašnekovas kalbėjo jam patogia kalba. Nors iš kitų kalbų nebuvo verčiami pasisakymai renginio metu, buvo galima pastebėti, kad vienaip ar kitaip žmonės galėjo suprasti vienas kitą.

Pirmiausiai pasisakė diskusijos vedėja V. Janatjeva.

Ji paskelbė pokalbio temą, pranešė, kad kalbos metu bus taikomasi labiau ne į patiriamą užsieniečių diskriminaciją, o jų emigracijos priežastis, sunkumus ir atsiveriančias galimybes pas mus.

“Mūsų teatras dažnai yra įvardijamas kaip vienas labiausiai tarptautinių Lietuvoje ir apie tai iškalbingai byloja skaičiai: beveik trečdalį meno kolektyvų narių sudaro iš kitų šalių atvykę menininkai”, - tokiu teiginiu buvo pradėta diskusija.

Redaktorė V. Janatjeva taip pat priminė, kad nuo 2018 m. rugsėjo prasidėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) rekonstrukcija, dėl kurio teatro darbuotojai laikinai prarado savo nuolatines patalpas.

Tam pritarė KMVT vadovė Laima Vilimienė, kuri pažymėjo, kad nors teatras susidūrė su nežinomybe, 4 metus jis sėkmingai dirba su kitų teatrų ir šalių kolektyvais, o ypač ji išskyrė teatro baleto grupę.

Pasak vadovės, apie 70-80 proc. grupės sudaro užsieniečiai, kurių antplūdis, neįtikėtinai, įvyko būtent po 2019 m. pabaigos, kai prasidėjo įvairūs koronaviruso pandemijos ribojimai.

Taip įvyko dėl to, kad Klaipėdos teatras buvo vienas iš nedaugelių teatrų Lietuvoje, kurie nesustabdė savo veiklos per pandemiją.

Apie paskutinius teatro įvykius, įskaitant susijusius su karu Ukrainoje, pasidalino vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas.

Jis papasakojo, kaip susidūrė su sunkumais, kai prisidėjo savo noru prie ukrainiečių teatro darbuotojų parvežimo į Lietuvą, migracijos dokumentų sutvarkymo.

Teko netgi spręsti deportacijos klausimą, kai ukrainiečių atlikėjams grėsė priverstinis išgabenimas iš Lietuvos.

“Iš tikrųjų teko susipažinti ir su konsulais, su Ukrainos ambasadoriais.

Aukštame lygmenyje išmokau bendrauti oficialiai”, – dalinasi choreografas.

Taip pat, pasak A. Liškausko, teatras padėjo atvykusiems užsieniečiams pabaigti aukštąjį mokslą Lietuvoje, kuris buvo nutrūkęs dėl pandemijos.

Vėliau žodis buvo suteiktas dviems teatro darbuotojoms, teatro orkestro koncertmeisterei Reginai Sarkisovai ir baleto trupės šokėjai Dariai Verovkai.

Archyvų nuotr.

Kaimyninių šalių atlikėjai Regina ir Daria

Abi menininkės kalbėjo rusiškai ir pasidalino savo patirtimi, kaip jiems atrodė integracijos į teatrą procesas.

Daria šnekėjo, kad atvykti į Klaipėdą iš Kijevo jai padėjo Aurelijus.

Nors iš pradžių jai buvo sunku įsilieti į kolektyvą dėl įtemptos teatro darbotvarkės, varginančių repeticijų, praėjus laikui, viskas susidėliojo palankiai, o kalbos barjero iš pat pradžių ji visiškai nejautė.

Anot šokėjos, jei žmonės nesuprasdavo rusiškai, ji lengvai susitardavo ir angliškai.

Dabar ji yra be galo dėkinga teatro kolektyvui.

“Aš kartais susimąstau, kiek daug galimybių man suteikė šis teatras per tris metus. Bet kur kitur aš gaučiau tokių vaidmenų kaip čia tikriausiai po 15 metų darbo”, – pastebi baleto šokėja Daria.

Kita jos kolegė, KVMT orkestro koncertmeisterė Regina Sarkisova irgi turėjo integruotis į teatro kolektyvą.

Savo gimtojoje Baltarusijoje ji daug pasiekė: buvo didžiausio savo šalies teatro koncertmeistre ir smuiko profesore Nacionalinėje Baltarusijos akademijoje, tačiau vieną dieną suprato, kad jai reikės dėl saugumo išvykti iš šalies, kaip ir tūkstančiams kitų baltarusių, kuriuos persekiojo valdžia.

Atvykus į Klaipėdą, integruotis darbo ryšių dėka jai pasirodė ne taip sunkiai.

„Mūsų šalys yra artimos iš mentaliteto, tad ir nebuvo tokios stresinės situacijos, kad čia yra svetima šalis, svetimi žmonės.

Daug žmonių moka kalbėti rusiškai, tai be abejo padeda įsilieti į kolektyvą, bet taip pat tai prailgina laiką, skirtą lietuvių kalbos pažinimui“, – dėsto koncertmeistrė Regina.

Keletą žodžių tarė ir Vladimiras Konstantinovas, vyriausiasis teatro chormeisteris, kuris pritaria tam, kad kalbos barjeras teatre nėra ypač žymus, nepaisant to, kad jo vadovaujamame chore yra žmonių, atvykusių iš toliausių pasaulio kampų: Venesuelos, Čilės ir Irano.

Archyvų nuotr.

Choro vedėjas Vladimiras Konstantinovas

„Turime puikią lingua franca anglų kalbą, visi ja kalbame ir susitariame, netgi žmogaus emocijų lygmenyje.

Nekalbėsiu banalybėmis, kad čia muzikos kalba visus vienija, tačiau ji tikrai mus visus praturtina. Mes išgirstame muzikos iš tų kraštų, žmonės atsineša savo temperamento, charakterio.“

Anot koncertmeisterio, ypatingų kultūrinių skirtumų tarp lietuvių ir užsieniečių jis savo teatre nepastebi, nes yra vienas pagrindinis interesas ir tai – tarnystė muzikiniam menui.

Toliau žodis buvo suteiktas dviem choro artistams iš užsienio - Farshadui Abbasabadi ir Indrai Sofiai Mariai Nielsen.

Indra atvyko iš Venesuelos, yra ne tik menininkė, bet ir vertėja, moka kelias kalbas, įskaitant vokiečių.

Archyvų nuotr.

Tolimų kraštų choro atlikėjai Farshadas ir Indra

Nors kultūrinė aplinka, grojami instrumentai, muzikos motyvai skiriasi, Indra mano, kad ir daug panašių, bendražmogiškų dalykų.

„Žmonės turi tiek daug bendro, tą turėtume vertinti.

Aš niekada nebuvau svajojusi atvykti į Lietuvą, tačiau kai tik čia atvykau, iš karto supratau, kad čia pasiliksiu“, – prisipažįsta choro artistė.

Menininkė stebėjosi lietuvių kalbos archajiškumu, kaip ją pavyko išsaugoti ir teigė, kad dėl kolonizacijos procesų jos gimtinės folkloras buvo prarastas. Indra mano, jog muzikinio teatro atvirumas kitataučiams padeda ne tik vystytis teatrui, bet ir formuoti Klaipėdos miesto tarptautinį įvaizdį.

Jos kolega Farshadas, atvykęs iš Irano, taip pat ieškojo galimybės atskleisti save mene ir nusprendė atvažiuoti į Klaipėdą, pamatęs skelbimą internete.

Jis sakė, kad didžiausią savo muzikinę patirtį buvo įgavęs būtent Klaipėdoje, nes jam teko groti visai kitą repertuarą, išbandyti solinę veiklą ir už visa tai jis yra labai dėkingas teatrui.

Taip pat muzikantas pasidalino, kad muzikuoti pradėjo persiškais instrumentais, ir jo noras būtų kurti savo muziką, remiantis šių instrumentų motyvais.

Galiausiai, diskusijos vedėja kreipėsi į KVMT vadovę, o ji papasakojo, kad renovuojamame teatre bus mažiau netiesioginės diskriminacijos, kas yra susiję su patalpų pritaikymu neįgaliesiems.

Pavyzdžiui, teatre bus įrengti liftai iki fojė judėjimo problemas turintiems žmonėms, taip pat salėje tokiems žmonėms bus pritaikytos specialios transformuojamos vietos įvažiavimo patogumui, o silpnaregiai žmonės galės vadovautis specialiais žymėjimais vietoj įprastų ženklų.

Pasak vadovės, teikiamas ypatingas dėmesys tam, kad teatras būtų visiems patogus ir prieinamas.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder