Aušrinė Armonaitė

Aušrinė Armonaitė tikina Seimo užkulisiuose matanti pokyčius

Pastaruoju metu „laisviečių“ lyderiams užuominomis prakalbus apie valdančiąją koaliciją galinčius sugriauti sprendimus, Laisvės partijos pirmininkė, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė teigia, kad padėkoti partneriams ir trenkti koalicijos durimis šiuo metu partija tikrai neketina.

Mat politikė jau dabar teigia pastebinti Seimo užkulisiuose palankesnį kolegų požiūrį į kontroversiškai vertinamus „laisviečiams“ prioritetinius įstatymų projektus, tad atsitraukti nuo savo idėjų, pažymi A. Armonaitė, šiuo metu nebūtų konstruktyvu.

„Kiek matysime, kad įmanoma pokyčius įgyvendinti, tiek ir matysime save valdančiojoje koalicijoje. Dabar natūralu, jog reikia įdėti labai daug darbo, ir dveji metai tą parodė. Buvo sėkmių, buvo suklupimų, tačiau tai nereiškia, kad reikia tiesiog trenkti durimis, mesti viską ir sakyti ačiū. Arčiau pokyčių nebūsime, jei elgsimės nekonstruktyviai“, – interviu Eltai teigė Laisvės partijos pirmininkė.

Pasak ministrės, Seimo užkulisiuose požiūris į nevienareikšmiškai vertinamus Civilinės sąjungos bei kanapių dekriminalizavimo įstatymų projektus jau dabar tampa palankesnis, o tai, leidžia suprasti A. Armonaitė, jau yra reikšmingas pokytis.  

„Pokytį aš jau matau – jis yra politikos užkulisiuose ir galbūt viešai ne visada matomas. Bet yra kolegų, konkrečiai tikrai neminėsiu vardais ir pavardėmis, kurie man į akis pačioje pradžioje sakydavo, kad tikrai nebalsuos už vieną ar kitą klausimą, o dabar ne tik balsuoja, bet ir labai padeda telkiant palaikymą“, – kalbėjo A. Armonaitė.

Kita vertus, pasigirstančios kritikos, esą vienos iš priežasčių, kodėl „laisviečiams“ prioritetinių projektų leidyba stringa parlamente, yra netinkama komunikacija bei politinės patirties stoka, o ne koalicijos partnerių nesusitelkimas, A. Armonaitė nelinkusi sureikšminti. Anot jos, tai yra sunkiai įgyvendinami siekiai, todėl nevertėtų „nurašyti istorinių pokyčių komunikacijai, švietimo ar politiniams nesutarimams“.

Be to, interviu metu kalbėdama apie Lietuvos rinkos diversifikaciją Ramiojo vandenyno regione, A. Armonaitė pripažino, kad kol kas apie praėjusiais metais pašlijusių Vilniaus verslo santykių su Pekinu atsvėrimą su kitomis Azijos regiono šalimis kalbėti yra anksti. Visgi, ministrės teigimu, šiuo metu dedamos visos pastangos siekiant Lietuvos verslininkams prekiauti Taivane.

„Gerąja prasme spaudžiame, nuolatos kviečiame Taivano institucijas greičiau atverti Lietuvos eksportuotojams savo rinką ir sprendimų iš jų jau tikimės“, – atviravo A. Armonaitė.

– Ministre, artėja ruduo – naujas politinis sezonas ir vėl viešojoje erdvėje sklando klausimas, ar „laisviečiams“ pakeliui su koalicijos partneriais. Ar jaučiatės komfortiškai partnerių gretose, kai į jums itin svarbius klausimus vis dar skeptiškai žiūrima?

– Mums svarbiausia yra įgyvendinti pokyčius. Įgyvendinti pokyčius ekonomikoje, kad verslas turėtų daugiau laisvės kvėpuoti, įgyvendinti pokyčius žmogaus teisių srityje, kad kiekvienas toks, koks jis yra, galėtų būti lygiavertis visuomenės narys. Ir mums labai svarbu pozityvi žinia ateičiai, kad Lietuva, kai susiduria su iššūkiais, galvotų ne tik apie šiandieninius iššūkius, bet ir apie ateitį. Dėl to Laisvės partija yra valdančiojoje koalicijoje ir kiek mes matysime, jog įmanoma pokyčius įgyvendinti, tiek ir matysime save valdančiojoje koalicijoje. Dabar natūralu, kad reikia įdėti labai daug darbo, ir dveji metai tą parodė. Buvo sėkmių, buvo suklupimų, tačiau tai nereiškia, kad reikia tiesiog trenkti durimis, mesti viską ir sakyti ačiū. Arčiau pokyčių mes nebūsime, jei mes elgsimės nekonstruktyviai.

– Visgi politologai pastaruoju metu „laisviečių“ lyderių pasisakymuose išgirsta užuominų tarsi apie galinčius sugriauti koaliciją sprendimus ir sako, kad toks spaudimas partneriams yra logiškas, mat „laisviečiams“, kaip mažiausiai koalicijos daliai, nebelieka ką daugiau daryti. Kaip jūs pati vertinate, ar jums lieka erdvės ir į lūkesčius yra įsiklausoma?

– Laisvės partija yra patikimas koalicijos partneris ir balsuoja vieningai. Mes matome kitus koalicijos partnerius, kurie praktiškai visais klausimais turi gana nevieningus balsavimus, o mes būname vieningi ir stengiamės laikytis to. Ir, aš manau, tai rodo, kad mes esame patikimas ir stabilus koalicijos partneris. Todėl mes taip pat to prašome ir iš kitų. Niekada neslėpėme, o viešai deklaravome jungdamiesi į koaliciją, kad mums yra svarbūs žmogaus teisių prioritetai ir kad mes sieksime įgyvendinti ir prašysime jų kuo didesnio palaikymo. Mes koalicijos sutartyje esame įsirašę, jog partijos dės visas pastangas, kad šie pokyčiai būtų įgyvendinami. Tai natūralu, kad mes norime, jog tie įsipareigojimai būtų vykdomi.

– Visgi panašu, kad palaikymo kol kas tiek mažo kiekio marihuanos dekriminalizavimui, tiek vienos lyties asmenų santykių sureguliavimui nėra ir dažnu atveju kritikuojama prasta komunikacija. Jūsų vertinimu, kas iš tiesų kaltas dėl poreikio nuolat ieškoti kompromisų: partneriai, kurie kartais ir premjerės balsu ragina opozicijoje ieškoti paramos, ar jūsų partijos politinės patirties stoka ir komunikacija?

– Tai yra istoriniai pokyčiai. Lygiateisiškumas LGBT porų yra istorinis pokytis. Daugybinė pilietybė yra istorinis pokytis. Baudžiamųjų įstatymų panaikinimas už mažareikšmius nusižengimus, pavyzdžiui, psichoaktyviųjų medžiagų dekriminalizavimas – tai taip pat yra istorinis pokytis. Dabar nurašyti jį komunikacijos, švietimo, politiniams nesutarimams, man atrodo, yra siekis sumenkinti mastą pačių pokyčių, kuriuos mes norime padaryti. Tai, kad Lietuva per trisdešimt metų labai daug nuveikė ir labai daug pasikeitė, yra akivaizdu. Ir dėl to Laisvės partija yra tokia, kokia yra, surinkusi daugiau nei devynių procentų Lietuvos žmonių palaikymą ir galinti kalbėti šiomis temomis.

Bet politikoje istoriniai pokyčiai vyksta gana sunkiai. Ir jei mes pasižiūrėtume, tarkim, į istorinius balsavimus dėl moterų balso teisės referendumuose Vakarų šalyse, to taip pat nebuvo taip lengva padaryti. Tai iš esmės mes einame tą patį kelią ir pasakyti, kad viena Armonaitė, viena Laisvės partija yra pajėgi padaryti istorinius pokyčius, būtų neteisinga. Ne Laisvės partijai reikia pokyčių, ne man asmeniškai, reikia Lietuvai, kad mes taptume visaverte Vakarų šalių bendruomenės dalimi. Dabar Ukraina, kai yra karo akivaizdoje, tą labai gerai supranta. O mes esame Europos Sąjungos nariai, bet tarsi norime tik tam tikrus dalykus išsirinkti iš liberalių Vakarų vertybių. Norime būti bendroje rinkoje, norime prekių judėjimo, bet žmogaus teisių srityje mes norime gyventi už geležinės uždangos. Tai aš su tuo nesutinku ir mano misija šitame politiniame kelyje yra kelti geležinę uždangą ten, kur ji dar yra nepakilusi. Ir sakyti, kad blogai komunikuoja, yra siekis suredukuoti šiuos kausimus iki labai nedidelių dalykų. Taip, daug ką galima padaryti geriau, bet mes stengiamės pamatę palaikymą šiandieniame Seime šitiems klausimas tokį, koks jis yra, su tuo ir dirbti. Seimas nepasikeis dar artimiausius dvejus metus, tai jei norime priartėti prie pokyčių šitame Seime, mes turime daryti kompromisus, kuriais mes esame nepatenkinti, bet bent jau būsime vis tiek arčiau pokyčių.

– Kalbant apie komunikaciją, dar visai neseniai viešojoje erdvėje pasigirdo svarstymai, kad tarsi prisimelavote neigdama, jog Laisvės partija žadėjo partnerystę įteisinti per 100 dienų. Kaip iš tiesų buvo?

– Laisvės partija reikalavo formuodama koaliciją priimti šiuos pokyčius per šimtą dienų, nes Civilinės sąjungos projekto reikia Lietuvai šiandien, jo reikėjo vakar ir jau mes iš esmės gaištame laiką. Bet tokio pažado rinkėjams mes neformulavome, formulavome lūkestį koalicijos partneriams. Aš nematau, kad čia yra labai didelis klausimas komunikacijoje, man yra svarbiau, kad Civilinės sąjungos projektas būtų priimtas kuo greičiau.

– Prakalbote apie kompromisus, kurių jau buvo nemažai surasta Partnerystės įstatymo projekte, tapusiame Civilinės sąjungos projektu. Tačiau ir prezidentas, vertindamas jau kompromisinį variantą, teigė, kad mažiau priešpriešos sukeltų Pauliaus Saudargo „artimo ryšio“ projektas. Ar nemanote, kad kompromisams gali tekti ieškoti dar daugiau kompromisų ir projektai galiausiai išvis praras savo turinį?

– Civilinė sąjunga jau yra reikšmingai kompromisinis projektas ir aš jau nežinau, kur dar galima trauktis. Man tik atrodo, kad Prezidentūra turi vertinti ir tarptautinės bendruomenės reakciją, kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, toks projektas, kurį Seimas, tarkim, priimtų, būtų vetuotas. Aš manau, kad tai sukeltų didelį tarptautinį partnerių ažiotažą, kuriems rūpi, kaip atrodo šitas regionas ir šita erdvė ir kaip jis keičiasi ne tik ekonomiškai ar nacionalinio saugumo prasme, bet ir visuomenėje. Apskritai gyvename liberalioje demokratijoje, kurioje turime apsaugoti ir mažumas. Apie tai ir iš esmės ir reikia galvoti. Jei tu vien apklausomis ir jų metodologija remsi savo politinius sprendimus, tai, tiesą sakant, politikų tada nereikia. Gali dirbtinis intelektas, robotas valdyti valstybę. Liberalioje demokratijoje politikai reikalingi tam, kad įgyvendintų vertybines idėjas, ir tam, kad apsaugotų sprendimais ir silpniausiuosius. Čia dabar daug kalbame apie LGBT, bet dėmesys galvojant apie ateitį, apie šalies augimą, turi būti nukreiptas ir į neįgaliuosius, į vaikus, kurie turi galbūt elgesio problemų ir taip toliau. Laisvės partija kviečia galvoti apie tai.

Tai, apibendrinant koalicijos darbą, ar apskritai minėti lūkesčiai, iliuzijos dėl koalicijos, kai ji buvo formuojama, dar nebliūkšta?

– Aišku, kad turi labai daug vilčių, kai jungiesi į naują etapą. Visi žmonės, pradėdami dirbti naujoje darbo vietoje, turi tam tikrus lūkesčius. Tai lygiai taip pat ir mums, kai mes patekome į Seimą kaip Laisvės partija su konkrečiomis idėjomis, aišku, kad turėjome labai daug lūkesčių ir mūsų rinkėjai turėjo jų daug. Bet politikoje yra taip, kad  yra ne tik Laisvės partija, yra įvairovė ir tai yra gerai. Tik norėtųsi, kad ji būtų atviresnė pasauliui, atviresnė naujoms idėjoms. Dabar mums reikia įtikinti kolegas. Aš tik noriu pasakyti, kad pokytį aš jau matau – jis yra politikos užkulisiuose ir galbūt viešai ne visada matomas. Bet yra kolegų, konkrečiai tikrai neminėsiu vardais ir pavardėmis, bet yra konkrečių žmonių, kurie man į akis pačioje pradžioje sakydavo, kad tikrai nebalsuos už vieną ar kitą klausimą, o dabar ne tik balsuoja, bet ir labai padeda telkiant palaikymą. Tai taip dirbant po truputį ir įvyks tie istoriniai pokyčiai.

Ir telkiant palaikymą Tomas Vytautas Raskevičius užsimindavo apie vykstančius balsų skaičiavimus, ar pakaks politinės valios įstatymams sėkmingai pajudėti. Dabar užsimenate apie užkulisiuose vykstančius pokyčius. Jūsų vertinimu, ar rudenį, projektams, pereinant į kitus etapus, balsų pakaks?

– Kaip bus – pamatysime. Nors tikimės, kad jų pakaks, tačiau tai priklauso ne tik nuo mūsų. Laisvės partija vienuolika mandatų balsuoja „už“ visada. Labai svarbu, kad koalicijoje ir kiti būtų vieningesni ir čia, matyt, reikia kalbėti ne tik apie Tėvynės sąjungą, kuri visada sakė, kad yra pas mus visaip, bet ir apie Liberalų sąjūdį, kuris turi savo programoje, ir norėtųsi ten didesnio palaikymo pačių jų programinėms nuostatoms.

Opozicijoje ačiū tiems Seimo nariams, kurie taip pat palaiko. Čia, matyt, nėra pozicijos ar opozicijos klausimas. Manau, kad opozicijoje, kurie viduje mano, kad čia yra teisingas dalykas, turėtų ir balsuoti „už“, o ne dėlioti ir skaičiuoti, ar čia padės valdančiajai koalicijai, ar čia sukels daugiau koalicijoje kivirčų ir panašiai. (...)

Pereinant prie kiek kitos temos – ekonomikos. Prezidentūra sako, kad recesijos įmanoma išvengti, jeigu bus imamasi priemonių, skatinančių investicijas. Jūs, kaip ekonomikos ministrė, ar sutinkate, kad įmanoma dar apskritai imtis priemonių, padėsiančių išvengti BVP nuosmukio?

– Mes gyvename tikrai labai neapibrėžtais laikais. Ekonominiai iššūkiai ateina dėl keleto priežasčių. Visų pirma, ką mes labai jaučiame Europoje ir šitame regione, tai aišku dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir energetikos kainų šuolio neapibrėžtumo tiekimo sutrikimų. Antra, dabar jau atėjo pokovidiniai ekonominiai efektai: tiekimo grandinių trūkinėjimas Kinijoje ir Azijos pietryčių šalyse. Yra globalūs aspektai, todėl dabar mes esame ne planinė rinkos ekonomika, kur kiekvienas jos veikėjas, žaidėjas, įmonė ar nedidelė, ar didelė turi susidėlioti konkrečius planus, kaip išgyvens šitą ekonomikos etapą. Ir čia nereikėtų turėti lūkesčių, kad galės išspręsti tokius globalius ekonominius iššūkius viena ministerija.

Antras dalykas, tai mums reikia daugiau investicijų, kad mūsų ekonomikos variklis suktųsi ir mes ties tuo kryptingai dirbame. Tik vėlgi turiu visiems atvirai pasakyti, kad dabar tai daryti yra daug sunkiau, nes dėl karo Lietuva kaip investicinė jurisdikcija yra vertinama su papildoma rizika. Mes esame NATO, ES nariai, džiaugiuosi, kad Švedija ir Suomija jungiasi prie NATO ir daromės saugesni, tačiau mums taip pat reikia turėti omenyje, kad kiekviena žinutė, kurią mes išsiunčiame apie nesaugumą tarptautinėje spaudoje, ji yra taip pat, gal ir nedidelė, bet vinis į mūsų investicinį klimatą ir tai šiek tiek sužeidžia. 80 proc. mūsų ekonomikos sudaro eksportas. Tai reiškia, kad mūsų prekės ir paslaugos yra konkurencingos ir perkamos visame pasaulyje. Tai mums yra svarbu, kad jis nesustotų. Ir pirmo pusmečio rezultatai rodo, lyginant su 2021 metų pirmu pusmečiu, yra 27,4 proc. eksporto augimas. Tai reiškia, kad mes judame ir, tiesą sakant, geriname rezultatus. Kitaip tariant, ką aš noriu pasakyti, yra prielaidų Lietuvai atsispirti ekonominiams sunkumams, tačiau yra globalios tendencijos, kurios nepriklauso nei nuo Lietuvos Vyriausybės, nei nuo Lietuvos verslo ir kurios gali mus paveikti. Tai mes prisisekime saugos diržus ir važiuokime šitais serpantinais. Esu tikra, kad išvažiuosime (...).  

– Tačiau norint prisisegti saugos diržus nuo infliacijos reikės priimti atitinkamus sprendimus. Ir šiuo atveju dalis opozicijos sako, kad naujas antiinfliacines priemones vertėtų priimti net jeigu reikėtų didinti biudžeto deficitą. Ar jūs sutinkate, kad didesnis valstybės įsiskolinimas gali būti pateisinama vardan siekio sušvelninti infliacijos poveikį Lietuvos gyventojams?

– Infliacija susideda iš dviejų dalių. Pirma, tai išaugusios energijos kainos, o antra – trūkinėjančios tiekimo grandinės. Tuo šita infliacija skiriasi nuo 2007-2008 m. finansų krizės, kai buvo iš esmės finansinė krizė. Čia yra postkovidinė ir karo ekseleruota galima krizė. Tai dabar horizontaliai įmesti pinigų į ekonomiką kils labai daug pagundų ir opozicija tikrai tą siūlys. Ir tai iš jų pusės toks logiškas politinis ėjimas. Bet man atrodo, kad yra labai svarbu padėti tikslingai. Jei mes kalbame apie žmonių pajamų didinimą, kas galėtų padėti amortizuoti infliacijos padarinius, tai kalbėkime turbūt apie neapmokestinamąjį pajamų dydį. Nors visai neseniai Vyriausybė, iš tikrųjų ir Seimas padidino jį, bet jei mes jau norime kalbėti toliau apie pajamų didinimą, galbūt prasminga kalbėti apie tiesiog mažesnį paėmimą iš žmonių mokesčių pavidalu.

Kalbant apie įmones, joms padedant yra svarbu du dalykai: padėti joms persitvarkyti jų kuro sąnaudas, šaltinį, tai reiškia, kad jei mes turime šiuo metu energijos išteklių krizę, tai mums reikia žiūrėti į tas įmones, kurios labai brangiai sumoka už tuos netvarius energijos šaltinius. Dabar Aplinkos ministerija turi pagalbos priemonę 90 mln. eurų kuro šaltinio pakeitimui įmonėms. Aš manau, kad tai yra gera kryptis padėti persitvarkyti, o ne tiesiog duoti pinigų sumokėti už sąskaitas, bet padėti persitvarkyti, kad kitą kartą būtume atsparesni. O infliacija apskritai sukelia populizmo balsus, taip visada istoriškai buvo.

Tai, jūsų vertinimu, tie opozicijos siūlymai ir yra būtent populizmas, įgimti politinės gyvūnijos pasaulyje instinktai, ar būtų galima tai vertinti kaip nežinojimą?

–  Aš iš tikrųjų manau, kad tai yra viskas. Dabar kainos yra labai aktuali tema, jie siūlo savo įvairius sprendimus, jie neatsakingi už biudžetą ir gali siūlyti įvairius dalykus. Bet pabandysiu pasakyti paprasčiau – jei mes įliesime taip, kaip opozicija siūlo, į ekonomiką dar daugiau pinigų, mes suformuosime infliacijos spiralę ir tai iš esmės reiškia, kad kainos toliau augs. Mes galime įmesti daugiau pinigų, bet kainos toliau augs. Tai ar mes norime tą daryti, ar mes norime žmogui duoti penkiasdešimt eurų daugiau, kad vėliau kainos išaugtų ir už tuos penkiasdešimt eurų nebus galima jų augimo padengti. Tikriausiai nenorime, todėl iš esmės reikia elgtis kaip porceliano kambaryje, nepasibloginti situacijos norint ją pagerinti.

– Kalbant verslo tema, būtent Lietuvos rinkos diversifikaciją Ramiojo vandenyno regione. Ar galime sakyti, kad atsvėrėme su Taivanu tai, ką praradome su Kinija?

– Kol kas sakyti taip negalime. Yra per anksti kalbėti apie tai. Kai 80 proc. BVP sudaro eksportas, labai svarbu nesudėti visų kiaušinių į vieną pintinę ir diversifikuoti. Tai reiškia, kad kai kalbame apie pietryčių Aziją, reikia kalbėti ne tik apie Taivaną, bet ir dirbti su Pietų Korėja, Singapūru, Japonija, netgi Indijos rinka, kuri yra labai įdomi. Lietuva turi dirbti maksimaliai ir dėlto mes ir didesnes komandas siunčiame nuo mūsų ministerijos į šitas šalis, kad padėtume verslui atrasti tas rinkas.

– Akivaizdu, kad bent jau su Taivanu prekybiniai santykiai tikrai šyla ir verslininkai vis dar laukia leidimų prekiauti Taivane. Tad ar turite prognozių, kada jau sulauksime pokyčių, o eksporto rodikliai pasivys importo?

– Iš tikrųjų įeiti į Taivano rinką užtrunka laiko ir dėl Taivano institucijų formalių sprendimų, reikia leidimo, reikia specialių raštų, tai mes gerąja prasme spaudžiame, nuolatos kviečiame Taivano institucijas greičiau atverti Lietuvos eksportuotojams savo rinką ir tų sprendimų iš jų tikimės.

– Bet ar nesutrukdys šylantiems santykiams būtent agresyvėjanti Pekino politika? Ar Lietuva netaps Taivano verslui nepatrauklia šalimi?

– Apskritai, matyt, reikėtų pasakyti, kad visa Europa, visa Europos Sąjunga prekiauja su Taivanu. Tai mes irgi kviečiame Lietuvą tą daryti ir dabar kryptingai ties tuo dirbame. Netrukus ir prekybos atstovybę, kuri dirbs ekonominiais klausimais, ten atidarysime. Tai turėsime tiesiog savo žmones ten, kurie padės. Bet dar kartą – ne tik lietuvių noras, bet ir taivaniečių sprendimai turi būti padaryti, kad Lietuvos eksportuotojai įeitų ten, tai jų ir laukiame.

– O ar nevertėtų sprendimų su atstovybe atidėti, palaukti pusmetį ar metus, kol Kinijos agresija aprims?

– Daug šalių turi ekonomikos atstovybes, rodos, septyniolika valstybių iš ES. Tai kol kas, kiek žinau, jos neplanuoja jų uždaryti. Lietuva atidarys ir aš to kažkaip labai nesureikšminčiau, prekybos atstovybių mes turime visur ir nemanau, kad Kinijos Liaudies Respubliką paveiktų jos veiksmus.

– Bet šiuo metu atmosfera kiek užkaitusi ir po JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizito į Taivaną, atidarant atstovybę taip pat veikiausiai bus organizuojami vizitai. Kaip apskritai vertinate, ar N. Pelosi vizitas atvėrė duris ir kitų valstybių atstovams vykti, plėtoti ryšius, ar kaip tik vertėtų šiuo metu susilaikyti?

– Aš manau, kad mums reikia derinti savo poziciją su partneriais ES ir JAV. Mes esame bendros ES prekybos politikos dalis, ir kai paliečia kažkokios nedeklaruotos sankcijos, kurias pritaikė mums Kinija, Lietuvą, jos paliečia ne tik Lietuvą, jos paliečia veikiančius Lietuvoje investuotojus, jos paliečia europinės vertės grandines, kuriose dalyvauja Lietuvos tiekėjai, ir apskritai pasaulis šiandien yra globalus (...). Tai mums, turint atvirą ekonomiką, būtinai reikia viską derinti su savo partneriais ir, manau, kad tada lengviau bus ir atlaikyti tuos ekonominius ir geopolitinius iššūkius.

O ar jūs pati neturite tokių planų?

– Mums yra svarbu atidaryti prekybos atstovybę, o kas dalyvaus jos atidaryme, kol kas aš negaliu pasakyti. Pati asmeniškai planų vykti į Taivaną artimiausiu metu neturiu.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder