Ar esame patenkinti pasirinkta profesija?

Diana MAČIŪTĖ, sporto klubo „Okinava“ prezidentė

Esu pedagogė. Iš pradžių žadėjau būti verslininkė. Bet gyvenimas parodė, kad turiu pašaukimą mokytojauti. Mano kelias buvo įdomus, įvairus. Baigiau tris universitetus - studijavau vadybą, ekonomiką, pedagogiką. Ne

sigailiu nieko, neabejoju niekuo, patirties turiu daug, bet likau prie pašaukimo. Nežinia, gal dar ką nors atrasiu gyvenime.

Dabar mokau vaikus Rytų kovos menų, suaugusius - sveiko judesio ir gyvensenos, išminties. Mokau gyventi įdomiai. Treniruoti pradėjau nuo 16 metų. Jau bus 30 metų, kai dirbu šį darbą. Tai gyvenimo būdas. Ne tiek svarbi ta sporto šaka, kiek pats suvokimas, etiketas, disciplina. Tai vyksta iš širdies ir tikrai yra mano dalykas.

Jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, nieko nekeisčiau. Įdomi buvo patirtis, kad surastum savo tikrąjį aš, reikia daug ką pabandyti gyvenime.

Moksleiviams, kurie renkasi gyvenimo kelią, reikėtų žiūrėti ne į aplinkinius, o į save, kas jiems patiems labiausiai patinka. Pirmiausia turi būti didžiulis noras ir tikėjimas, o visa kita gyvenime galima keisti, galima mokytis visą gyvenimą. Kuo daugiau patirties, tuo geriau. Dabartiniai moksleiviai labai blaškosi todėl, kad aplinkui labai didelė pasiūla, daug draugų, daug nuomonių, užtat jie pamiršta save.

Romaldas SAKALAUSKAS, gydytojas

Mano mama sirgo reumatu. Būdamas septynerių aštuonerių metų vaikas maniau, kad galiu jai padėti tik būdamas gydytojas. Ir ta mintis manęs neapleido ir vyresnėse klasėse.

Antroje vietoje buvo mokytojo profesija. Mokiausi Klaipėdoje, pirmoje internatinėje mokykloje. 

Tuo metu buvo toks žymus pedagogas Stanislovas Rumbutis, kuris dėstė istoriją, buvo mokyklos direktorius, turėjo didelę erudiciją. Ir aš panorau dirbti mokytoju. 

Pabaigęs mokyklą, neįstojau į mediciną ir dvejus metus dirbau mokykloje Skuodo rajone. O paskui iš trečio karto įstojau į mediciną.

Iš pradžių 17 metų dirbau gydytoju praktiku - pilvo chirurgu. 2000-aisiais tapau vyr. gydytoju, jau teko dirbti ir vadybinį, ir administracinį darbą, kuris pradėjo užgožti tiesioginį gydytojo darbą.

Nors pagal Zodiako ženklą esu Skorpionas, bet mano žemaitiškas charakteris - prisirišu ir esu ištikimas gyvenamajai vietai, darbovietei, žmonai. Dirbau Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, dabar Respublikinė Klaipėdos ligoninė, beveik 40 metų, o antra mano darbovietė - jau trejus metus Kretingos ligoninėje einu vyr. gydytojo pareigas, neskaičiuojant tų dvejų mokytojavimo metų.

Jeigu galėčiau viską pradėti iš pradžių, tikriausiai nekeisčiau nieko, bet gal būčiau pats sau kiek reiklesnis ar mokydamasis užsienio kalbos, ar pasaulio pažinimo. Keisti nekeisčiau, bet gyvenčiau pilnesnį gyvenimą.

Nijolė KAUBRIENĖ, socialinė darbuotoja

Pirmoji mano profesija - inžinierė technologė. Baigiau Kauno politechnikos institutą ir dirbau „Trinyčių“ fabrike inžiniere technologe 17 metų. Darbas buvo įdomus, man patiko, tačiau fabrikas bankrutavo.

Jeigu turėčiau galimybę viską pradėti nuo pradžių, rinkčiausi gėlininkės profesiją. Turiu sodą, jame auginu daug gėlių.

Jaunas žmogus, kuris renkasi, kuriuo keliu eiti gyvenime, turėtų domėtis įvairiomis specialybėmis. Jam labai sunku. 

Retai kuris jaunuolis žino, ko jis nori. Jam reikėtų šiek tiek padirbti arba bent susipažinti su ta specialybe, kurią jis planuoja rinktis. 

Kai aš stojau, nežinojau, kur stoju, tiesiog stojau, ir viskas. Besimokant ta specialybė man pradėjo patikti.

Tomas KESMINAS, „Apelsino“ klubo tinklo vadovas, įkūrėjas

Esu baigęs Klaipėdos universitete verslo vadybos bakalauro studijas ir rinkodaros magistrantūrą. Profesijos nekeičiau, atidirbau už visus valstybės į mano mokslą investuotus pinigus (juokiasi). Dirbame kartu su žmona.

Jeigu dabar man reikėtų rinktis specialybę, gal eičiau į bankininkystę, norėčiau būti finansų analitiku. Prisižiūrėjau „Holivudo“ filmų, kaip dirba visokie makleriai.

Jaunimas, kuriam reikia apsispręsti, kuo būti, turėtų turėti asmenines sesijas su gyvenimo būdo treneriu, kad pasikalbėtų, išsiaiškintų, kam turi polinkį. 

Taip galėtų sutaupyti trejus ketverius metus laiko. Arba reikėtų stoti ten, kur, kaip LCC universitete, yra liberali sistema, kai du kursus visi mokosi to paties, o tik paskui profiliuojasi.

Manau, tikrai mažas procentas jaunuolių žino, ko jie nori. Eina automatiškai kažkur iš įpratimo. Būna baigia mediciną, o paskui atidaro kebabų kioską. 

Manau, kad po mokyklos baigimo vertėtų metus padaryti pauzę. Dabar visi pasiduoda bendram instinktui, kad baigus gimnaziją iš karto reikia šokti į aukštąją. O padirbęs metus kad ir su kastuvu statybose, pagalvos, kad ne kvailas yra, tai negi visą gyvenimą taip kapstysis.

Gyvenimo vektorių keičiantys sprendimai: antros pusės paieškos, sprendimas, su kuo gyvensi, paskui tai, kokį gausi akademinį išsilavinimą. Labai svarbu, ar tu nervinsiesi užsimovęs ne savo dydžio batus, kurie spaudžia, graužia, nepatogūs, ar džiaugsiesi ta veikla, kurią pataikysi pasirinkti.

Liudvika KUZMINČIŪTĖ, visuomenininkė

Esu kelių profesijų atstovė - informacinių sistemų projektavimo inžinierė, pedagogė, vedu meno terapijos užsiėmimus. 

Jaunystėje ir teatrą lankiau, ir grojau, ir piešiau, ir turėjau loginį mąstymą, mėgau tikslumą - man reikėdavo kapstytis iki pašaknų. 

Tas visapusiškas meno ir logikos rinkinys man labai daug davė. Jokio keistumo čia nėra, nes aš tokioje šeimoje augau. 

Mano tėvukas buvo ir muzikantas, ir statybos inžinierius. Abu seneliai grojo, tapė.

Jeigu viską galėčiau pradėti iš naujo, ko gero, nieko nekeisčiau. Man patinka tas darbas, kurį darau dabar. 

Darbe man svarbiausia matyti kūrybą. Jeigu pasidaro rutina, aš iš ten bėgu.

Vidas PAKALNIŠKIS, klaipėdietis

Dalį gyvenimo buvau muzikantas, o didžiąją dalį - valdininkas, 31 metus dirbau Savivaldybės Kultūros skyriuje. Per pačią revoliuciją buvau pakviestas į Kultūros skyrių renginių organizuoti. Daug metų visos miesto šventės buvo mano atsakomybė. 

Tik vėliau viskas virto vis didesne biurokratija. Darbo tame skyriuje pabaigoje save galėjau įvardinti tik valdininku.

Paraleliai ėmiausi įvairių veiklų - skraidžiau vadinamuoju deltaplanu, restauravau senovinį automobilį.

Jaunystėje svajojau tapti lakūnu, bet, kai atsidūriau porą kartų ligoninėje dėl skrandžio opos, paaiškėjo, kad juo nebūsiu. Po to suėmė pavydas, kad draugai jau grojo po vasaros, aš staigiai išmokau groti ir juos pasivijau. Taip palaipsniui tapau muzikantu, taip nuvedė gyvenimas.

Jeigu reikėtų viską pradėti iš pradžių, nieko negalėčiau padaryti kitaip, nes, kol esi jaunas, kažko mokaisi, sieki, nežinai galimybių ribų. 

Manau, kad daryčiau viską tą patį, gal nebent rinkčiausi kokią architektūrą, ieškočiau vidurio tarp meno ir inžinerijos. Tie dalykai, kuriais gyvenime užsiėmiau, rodo, kad turėjau ribotų gabumų, bet įvairių (juokiasi).