Bendraamžius išjudinęs Kretingos senjoras gyvenime ragavo ir pieno, ir šampano (1)

Pranas Liaučius į Kretingą atvyko vos baigęs studijas ir nusprendė čia pasilikti. Dabar senjoras – vienas aktyviausių kretingiškių, o jo vadovaujamas pensininkų klubo „Bočiai“ vietos skyrius nenustygsta vietoje. „Šioje šalyje tikrai yra vietos senukams“, – šypsosi Pranas, rodydamas savo rankų darbą – vieną gražiausiai išpuoselėtų miesto sodybų

Senjorams veiklos netrūksta

Kupinas energijos Pranas sako, kad Kretinga – draugiškas miestas senjorams, tačiau daug kas priklauso nuo jų pačių iniciatyvos.

P.Liaučius džiaugiasi, kad rajono pensininkai noriai dalyvauja „Bočių“ organizuojamuose renginiuose.

„Dabar mūsų kolektyve yra apie 130 narių. Esame labai aktyvūs – nuolat rengiame vakarones, koncertus. Turime ansamblį, kaimo kapelą. Nuolat organizuojame išvykas, ekskursijas.

Jei norime ką nors daryti – rašome projektą, siekiame gauti finansavimą. Net tuo atveju, kai pinigų negauname, vis tiek stengiamės suktis, sugalvojame, kaip – užsidirbame, susimetame“, – pasakoja Pranas.

Pranas sako, kad „Bočiai“ renginius organizuoja maždaug kas mėnesį, į juos pritraukia vis daugiau aktyvių miestelio žmonių.

„Svarbiausia – džiaugtis kiekviena diena ir nustoti skųstis. Kai į gyvenimą žiūri linksmai, su šypsena, toks jis ir būna“, – apie vietos senjorų energijos šaltinį kalba kretingiškis.

Rado antruosius tėvus

Paties Prano atvykimo į Kretingą istorija – graži ir kartu graudi.

„Atvažiavau dirbti į gamyklą iš Naujosios Akmenės 1968 metais. Tuomet net neturėjau, kur gyventi – pirmą naktį teko nakvoti tiesiog gamykloje. Vėliau bendrakursė nusivedė mane pas savo šeimininkus, kur gyveno. Tikėjomės, kad gal jie sutiks mane priimti. Tačiau jie nenorėjo berniuko.

Nutiko taip, kad galiausiai mane priėmė šeima, įsikūrusi vos už kelių namų nuo jų. Jie buvo ką tik palaidoję savo sūnų – trečią dieną po laidotuvių buvau priimtas į jo kambarį, taip ir likau“, – pasakoja senjoras.

Prie šeimos jis labai prisirišo. Pasakodamas savo istoriją, šeimininkę ne kartą pavadina „mama“.

„Aš jiems buvau kaip sūnus. Vėliau mane pašaukė į armiją. Trejus metus tarnavau povandeniniame laivyne, tačiau galiausiai grįžau pas juos į Kretingą. Laukė manęs kaip sūnaus“, – prisimena P.Liaučius.

Teko pakeliauti po Lietuvą

Grįžęs iš kariuomenės, Pranas įsidarbino tuomečiame Klaipėdos pieno kombinate. Jis pasakoja iš karto pradėjęs aktyviai dalyvauti kombinato saviveikloje – koncertavo, važinėjo į gastroles.

„Tuomet suvedė keliai su Nelly Paltiniene. Iki šiol, kai išgirstu jos balsą, – susigraudinu“, – prisipažįsta kretingiškis.

Tuomet suvedė keliai su Nelly Paltiniene. Iki šiol, kai išgirstu jos balsą, – susigraudinu.

Kiek vėliau Pranas įsimylėjo ir vedė. Jauna šeima neturėjo kur gyventi, o Kretingoje nebuvo galimybių skirti bendrabutį. Todėl porai buvo pasiūlyta vykti į Uteną.

„Ten tikrai gyvenome kaip meškos ausyje. Bet vėliau susirgo sūnus, automobilio neturėjome, o atstumai buvo milžiniški. Teko keltis į Mažeikius, kad galėtume būti arčiau tėvų, kurie padėjo jį prižiūrėti“, – pasakoja pašnekovas.

Mažeikiuose šeima gavo trijų kambarių butą, tačiau Pranas prisipažįsta visuomet ilgėjęsis Kretingos, tad atsiradus galimybei su šeima vėl grįžo gyventi į šį miestą.

Kretinga visuomet traukė

Pranas sako, kad nuo pirmojo jo atvykimo iki dabar Kretinga pasikeitė neatpažįstamai.

„Iš pradžių viskas atrodė tikrai varganai. Nežinau, gal nebuvo noro miestą tvarkyti. Dabar tikrai negalėčiau palyginti – viskas gražu, išpuoselėta“, – džiaugiasi Pranas.

Prie miestelio gražėjimo jis prisideda asmeniškai – dirba Kretingos miesto seniūnijos Statybininkų seniūnaitijos seniūnaičiu.

„Nuolat tariamės su gyventojais, klausiu, ko dar trūksta, ką dar būtų galima padaryti, kad miestelis tobulėtų? Jei atrandame kokią idėją – rašome projektą ir stengiamės ją įgyvendinti“, – pasakoja Pranas.

Mėgstamiausia jo vieta Kretingoje – Pranciškonų vienuolyno kiemelis. Gėles mylintis ir ilgą laiką gražiausius sodus puoselėjantis senjoras sako, kad jam labiausiai patinka jauki ramybės aura ir nepaprasto grožio rododendrai, prie kurių „smagu prisiliesti“.

„Man patinka, kad vienuoliai – ne prievartos žmonės. Nėra tokių griežtų reikalavimų kaip kitose bažnyčiose – atsistoti, atsisėsti. Viskas daug paprasčiau, arčiau žmogaus.

Dar man patinka, kad jie „nereketuoja“ iš žmonių pinigų. Kai laidojau savo tėvus Akmenėje, kunigas paprašė ne mažiau nei 300 eurų ir turėjome duoti. O pranciškonai taip akiplėšiškai nereikalauja – kiekvienas pagal galimybės aukoja“, – dalijasi įspūdžiais Pranas.

Nors Kretingą vyras pasirinko atsitiktinai – dalijant paskyrimus tiesiog bedė pirštu į žemėlapį – Pranas sako, kad dabar šio miesto nekeistų net į gražiausią pasaulio kurortą.

Iš Kretingos nevažiuočiau net į Maljorką.

„Iš Kretingos nevažiuočiau net į Maljorką. Nebent su karstu. Bet ir tai – jau turiu nusipirkęs kapavietę čia, norėčiau čia ir būti palaidotas. Man Kretinga – daugiau nei gimtas kraštas“, – šiltai kalba vietos aktyvistas.

Pranas juokauja, kad gyvenime paragavo visko – nuo pieno iki šampano.

Jam teko padirbėti Kretingos metrikacijos skyriuje, prisidėti organizuojant porų vestuves. O vėliau gyvenimas nubloškė dirbti net į laidojimo namus Palangoje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder