Darželio itin jautriems vaikams įkūrėja: „Tokių žmonių yra kas penktas“

Kaip pastebėti, kad jūsų vaikas yra itin jautrus ir kaip su tokiu vaiku elgtis, R. Keršulienė dalijasi ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

© Asmeninio albumo nuotr.

Raimonda, kaip tėvams suvokti, kad jie augina itin jautrią asmenybę?

Galiu pasidalinti, kaip aš pastebėjau, kad mano vyriausia dukra yra itin jautri. Pirmiausia jau nuo kūdikystės pastebėjau labai didelį jos jautrumą aplinkos poveikiui (karšta, šalta, garsai, nepatogus rūbelis, bet kokie aplinkos pokyčiai, jautrus miegas). O ypač pervargimas dėl aplinkos dirgiklių sukeldavo ir vaiko dirglumą.

Natūraliai domėjausi ta tema, kaip elgtis, kaip palengvinti vaikui ir sau gyvenimą, kaip atliepti poreikius, bet ir nenueiti į kraštutinumus, kur rūpestis perauga į hiperglobą.

Augant dukrai pastebėjau, kad ji labai kruopščiai viską daro, giliau viską apgalvoja, ilgiau ruošiasi. Ji viską bando numatyti iš anksto ir susidėlioja planą galvoje, kaip turi būti teisingai, ir būna daug emocijų, jeigu tas planas pasikeičia, jautriau reaguoja į nesėkmes, klaidas ir pastebėtą neteisybę. Stengiasi viską atlikti tobulai, viską ima giliai į širdį ir prisiima daugiau atsakomybės, nei reikėtų.

Ji kelia klausimus, nebūdingus savo amžiaus vaikams, galima diskutuoti giliomis temomis, kartais jautiesi lyg kalbėtum su suaugusiu žmogumi.

Taip pat mieliau renkasi privatumą ir ramybę nei šurmulį. Nors aktyvi veikla ir didelis būrys draugų patinka, bet reikalingos trumpos pertraukėlės atsitraukti, pailsėti, susibalansuoti. Taip pat pastebėjau didžiulę empatiją kito vaiko / žmogaus emocijoms.

Mažesnėms dukroms nėra taip stipriai išreikšto jautrumo, bet esant išorės dirgikliams, pastebiu emocinį išsibalansavimą. 

Labai reikalinga aiški dienos rutina, tradicijos, stabilumas, planavimas ir dalijimasis planais su vaikais, kad žinotų iš anksto, kas bus, kaip bus ir kaip tam nusiteikti.

Norinčius pasitikrinti, ar jūsų vaikas galėtų būti itin jautrus, kviečiu dalyvauti planuojamuose mamų bendruomenės renginiuose, kur dalinsimės patirtimi, žiniomis ir specialistų patarimais auginant jautrius vaikus. Atliksime testą, pagal kurį galima bus daugiau sužinoti apie savo vaiko jautrumą. Apie renginį paskelbsime savo socialiniuose tinkluose.

Svarbu suprasti, kad jautrumas nėra kažkoks sutrikimas ar - juo labiau - gydoma liga. Tai yra tiesiog temperamento tipas, tokia nervų sistemos ypatybė. Tokių žmonių yra kas penktas.

© Asmeninio albumo nuotr.

Esate trijų dukrų mama. Rašote, kad esate apdovanota be galo ypatingomis, itin jautriomis mergaitėmis. Papasakokite, ką jums reiškia auginti ypatingas dukrytes?

Visų pirma, turiu būti labai gera vadybininke. Laiko planavimas yra numeris vienas. Jo visada privalu turėti tiek, kad pinant kasas, maunant pėdkelnes ar aunant batukus jo liktų pakankamai, kad spėtume perrišti neįtinkantį kaspiną, išglostyti spaudžiančią siūlę ar rasti kažkur giliai įlindusį nepastebimą akmenėlį. Bet koks paskubinimas neabejotinai virs ašarų pakalne ir viskas užtruks dar ilgiau.

Antras, ne mažiau svarbus dalykas - nuolatinis sąmoningumas. Būti čia ir dabar, įsisąmoninti tai, ką jaučiu, įsižeminti ir neišsibalansuoti netikėtai vieną ar kelias merginas vienu metu ištikus emociniam uraganui. Sugebėti įkvėpti-iškvėpti, atsitūpti (kartais netgi atsigulti) į akių lygmenį ir jautriai su meile išbūti sukilusias neigiamas emocijas kartu su vaiku. Besąlygiškas palaikymas - tik tiek mūsų mažiesiems tokią akimirką reikia.

Stengiuosi naudoti susitarimus ir esant būtinybei priminti apie tai, ką susitarėme - nors būna visko, bet šis metodas dažniausiai veikia puikiai. Visada primenu dukroms, kad esame komanda, viena už kitą ir visos kartu.

Na, ir svarbiausia, esu dėkinga turėdama šias tris mokytojas. Kartais jaučiuosi, jog dukros mane augina labiau nei aš jas. 

Kad suprastume ir išbūtume su savo vaikų jausmais, pirmiausia turime priimti savo emocijas. Paprastai sunkiausia susitikti su tais vaikų jausmais, kuriuos mumyse atstumdavo mūsų vaikystėje. 

„Neliūdėk“, „nepyk“, „nebijok“, „nepavydėk“… pamažu pavirto į „Suprantu, kad dabar tau liūdna“, „priimu tave, kai pyksti“, „kartais mums visiems būna baisu“...

Cituoju jus: „Negaliu slėpti, kažkada pati tokia buvau (dar ir dabar esu).“ Ar prisimenate, su kokiais nepatogumais dėl itin didelio jautrumo pati susidurdavote savo vaikystėje? Ar jūs tuomet sulaukėte kokios nors pagalbos, reikalingo dėmesio?

Kai aš buvau vaikas, nebuvo tokio supratimo visuomenėje apie ypatingą jautrumą, tad norint išvengti nepatogumo, gėdos ir kitų vertinimo - išmokau slėpti, neparodyti savo jautrumo, priėmiau tai kaip savo silpnybę ir defektą.

Galiu padėkoti tik mamai, kuri su atjauta priimdavo tą mano jautrumą, negėdindavo dėl to, matyt, todėl, kad pati yra jautri ir suprato mane.

Viena, ką praradau, tai svajonę studijuoti psichologiją, nes, siekiant mane apsaugoti, buvau įtikinta, kad esu tam per jautri, man bus per sunku dirbti su žmonėmis ir jų emocijomis.

Dabar jau žinau, kad jautrumas yra ne silpnybė, o mano stiprybė. Išmoktas maskavimas man kenkė ilgus metus bet kokiuose santykiuose su žmonėmis.

Dažnai iš pirmo žvilgsnio buvau vertinama kaip šalta, nejautri, griežta, pernelyg rimta ir labai stipri - plieninė moteris. 

Ir tik po trijų jautrių dukrų gimimo ir po labai skaudžių patirčių supratau, kad ypatingas jautrumas yra didžiausia mano stiprybė, mokiausi iš naujo priimti save ir atverti širdį, prisiimti atsakomybę už savo emocijas, leisti sau jas turėti. Kai tai pradėjau daryti, prasidėjo tikrieji gyvenimo stebuklai.

Kaip didesnis jautrumas pasireiškia žmogui suaugus. Ar iš to „išaugama“, ar ši dovana lieka visam gyvenimui? Kokie yra teigiami šios savybės aspektai? O kokie neigiami?

Manau, kad iš to nei išaugama, nei pagydoma ir didžiausia klaida yra stengtis tai iš savęs / savo vaiko kažkaip „išoperuoti“ tą jautrumą. Geriausia, ką galim padaryti - tai priimti šią dovaną ir išmokti ja naudotis.

Jautrus žmogus yra be galo empatiškas. Kartais, rodos, net nereikia, kad šalia esantis žmogus kalbėtų - matai žmogų ir tarsi nuskenuoji jo vidinę būseną, yra lengva suprasti, kaip jaučiasi esantys šalia, kokia atmosfera tvyro kambaryje. Tai yra nuostabus įrankis darbui su žmonėmis, kai išmoksti tuo įrankiu naudotis.

Esu įsitikinusi, kad jautrus žmogus, augdamas tinkamoj aplinkoj, gali tapti puikiu lyderiu.

Esu įsitikinusi, kad jautrus žmogus, augdamas tinkamoj aplinkoj, gali tapti puikiu lyderiu, gebančiu prisiimti didesnes atsakomybes nei įprasta. 

Galinčiu įžvelgti esmę, kurios kiti neįžvelgia. Savo pavyzdžiu gebančiu įkvėpti žmones atsiverti, būti autentišku savimi, gebančiu sujungti žmones bendriems tikslams.

Jautrus žmogus yra labai geras analitikas, pastebintis smulkiausias detales, kurias kiti praleistų pro akis, analizuojantis ir randantis sprendimus iš kebliausių situacijų.

Sunku būna tik tada, kai vertini savo jautrumą kaip defektą. Ir turbūt sunkiau yra ne tam, kuris jautrus, o tiems, kurie šalia. Išbūti sunkias kito žmogaus emocijas yra nelengva, nes daugelis esame išmokę, kad ašaros yra kažkas negero. 

Pamatę verkiantį jaučiame „pareigą“ kuo greičiau nušluostyti visas ašaras, įtikinti, kad tos ašaros čia be reikalo, kad nieko čia tokio nenutiko, kad per jautriai reaguoji, stengiamės kuo greičiau išspręsti „problemą“. Ir tai sukelia dar didesnes emocijas, jausmą, kad tavęs nepriima, neigia tavo būseną. 

O daug greičiau tos ašaros „nusišluostytų“ tiesiog leidus jautriam žmogui suprasti, kad yra pamatytas, suprastas ir jam leista būti taip, kaip „būnasi“.

Galiu pastebėti, kad būti itin jautriu vaiku yra sunku tada, kai visuomenė jautraus vaiko reakcijas ir poreikius vertina kaip užgaidas, kaip „išsidirbinėjimą“, išlepimą, ribų nepaisymą. Ir tampa lengva, kai atsiranda aplinka, kurioje tavo poreikiai yra atliepiami, kur leidžiama kažko nemėgti, nenorėti, veikti pagal tai, kaip dabar jaučiuosi. 

Kur mokoma savo emocijas išreikšti saugiu sau ir aplinkai būdu, be priekaištų, be gėdinimo, be kaltės jausmo ar menkinimo. Didelis jautrumas sukelia neigiamas pasekmes, jeigu jis yra neatliepiamas.

Būti itin jautriu vaiku yra sunku tada, kai visuomenė jautraus vaiko reakcijas ir poreikius vertina kaip užgaidas, kaip „išsidirbinėjimą“, išlepimą, ribų nepaisymą.

Papasakokite, kaip gimė idėja įsteigti Klaipėdoje ugdymo erdvę-darželį „Kokonas“.

Po skyrybų visą dėmesį sutelkiau į save. Mokiausi iš naujo save pažinti: kas esu, ko noriu aš, kas man patinka, ką mėgstu veikti, valgyti, rengtis, kas man teikia džiaugsmą, malonumą, kokios mano vertybės, kokia mano savirealizacija. 

Atradau nuostabius įrankius savęs pažinimui ir analizuodama save atradau, kad geriausia savo versija esu tada, kai esu su vaikais ir tarp vaikų.

Augau 7 vaikų šeimoje. Esu viena iš vyriausių. Kai dabar manęs klausia, kaip čia sugalvojau tą darželį daryti, atsakymas paprastas - kai vidinis perdegimas „sudegino“ viską, ką pasiekiau, kas buvau ir ką turėjau - paklausiau savęs: „O kas aš buvau, kai dar neturėjau lūkesčių, kuo reikia tapti ir ką pasiekti užaugus?“

Tada prisiminiau, kaip visada mane supo vaikai, kad ir kur nueičiau - pirmiausia natūraliai ryšį užmegzdavau su mažiausiais.

Vaikystėje pas mus vasaros būdavo vienas didelis vaikų darželis. Mažiausiai 15 vaikų - visą vasarą, kuriais visais jaučiau vidinį poreikį rūpintis. 

Sumeluoti man neleis pusbroliai, pusseserės, 5 broliai ir sesė - šitoj šutvėj buvau viena iš vyriausių. Kepdavau jiems kalną blynų vakarienei, visą vasarą (juokingas faktas - turiu net blynų karalienės diplomą).

Būrys vaikų man tiesiog kraujyje. Man tai taip natūralu, kad atrodo kitaip ir būt negali, o būti su vaikais man net nėra darbas, tai tiesiog buvimas.

Būrys vaikų man tiesiog kraujyje. Man tai taip natūralu, kad atrodo kitaip ir būt negali, o būti su vaikais man net nėra darbas, tai tiesiog buvimas.

Geriausia dalis ta, kad būdama tarp vaikų aš galiu būti 100 procentų savimi, jie priima tave visokį, o tu juos irgi visokius, tokius, kokie jie yra. Ir tada jie jaučiasi gerai - tai matyti yra didžiausia dovana.

Tai ką dar galėčiau daryti, jei ne tai, kas natūraliai pavyksta?

Taigi, pasidalinusi savo mintimis apie darželio steigimą su tėvais ir sulaukusi palaiminimo - ėmiausi kurti tokį darželį, kokio norėčiau savo vaikams.

Kuo šis darželis yra išskirtinis?

Aš suprantu, kokie skirtingi yra žmonių gyvenimai ir poreikiai, todėl lankstumas yra ta dalis, kurios ieškodamos šeimos ateina pas mus. 

Galima rinktis lankyti visos dienos darželį, pusdienį, valandinės priežiūros grupę, net ir savaitgaliais. Galima pasikviesti auklę į namus. 

Vyksta užsiėmimai mažyliams su mamomis, nėštukėms, yra renginių erdvė šeimoms, kuriama mamų bendruomenė.

Tai atsirado iš žinojimo, kad auginant jautrų vaiką staigūs pokyčiai yra didelis dirgiklis. Norėjosi sukurti vietą, kur adaptacijos kelias būtų natūralus, kur vaikas vos ne nuo įsčių būtų pažįstamas su aplinka, kurioje praleis jautriausius ir svarbiausius savo vaikystės metus. 

Žinau, kad kai vaikas jaučiasi saugus ir aplinka tampa ne dirgikliu, o saugumo uostu - mokymasis ir augimas įgauna kitą pagreitį.

Taip pat man buvo be galo svarbu, kad mamos galėtų sau leisti būti ne tik mamomis. Kad turėtų saugią erdvę sau. Kad nepamirštų savęs kaip moters. Ir turbūt labiausiai stebinantis išskirtinumas yra oro joga darželyje - tokio turbūt nėra ne tik Lietuvoje, bet, spėju, ir visoj Europoj, žinoma, galiu klysti.

Man svarbu, kad būtų ugdomas ne tik mentalinis intelektas, bet ir emocinis, fizinis, dvasinis. Užsiėmimai specialiose akrobatinėse juostose vyksta individualiai su kiekvienu grupės vaiku, saugiai, palaipsniui. Stiprinam ne tik fizinį kūną, bet ir drąsą, emocinį susireguliavimą, pasitikėjimą savimi. 

Į juostas kviečiu ir savo komandą - darbas su vaikais yra nelengvas, tad atgauti pusiausvyrą, susireguliuoti, išlikti savo ramybėje - visa tai padeda pasiekti oro jogos treniruotės.

Nors pradėjau darželio kūrimą viena - sulaukiau didelio palaikymo iš visų, su kuo dalinausi savo vizija. Esu dėkinga daugybei žmonių, kurie savo nuoširdžiu darbu padėjo ir padeda viską įgyvendinti.

Kiek metų jau vykdote šią veiklą?

Mintis apie darželio įkūrimą pirmą kartą atėjo gimus pirmai dukrai, prieš beveik 8 metus, kai dar gyvenome Vilniuje. 

Tačiau kaip netikėtai mintis atėjo, tai greitai ir išėjo. Bet sėkla liko bręsti kažkur giliai širdyje. Viskas įgavo dabartinį „kūną“ vos prieš pusę metų. 

Galiu pasidžiaugti, kad per tokį trumpą laiką pelnėme šeimų pasitikėjimą ir žinia apie „Kokoną“ pasklido iš lūpų į lūpas.

Ką pastebite - ar Klaipėdoje yra tokių erdvių poreikis?

Ar tokių vietų Klaipėdoje trūksta, aš nesiimu vertinti. Manau, kad yra daug gerų darželių, daug puikių erdvių renginiams, veiklas organizuojančių nuostabių žmonių ir net oro jogos studijų ne viena. 

Bet ar yra vieta, kur viskas vienoje vietoje, pažįstamoje, priprastoje aplinkoje, kur vaikas per ilgą laiką pradeda jaustis kaip antruose namuose? 

Todėl ir kalbu apie tai, kad darželis tinkamas jautriems vaikams, todėl ir kalbu apie tai, kad aplinkos pokyčiai atima iš tokių vaikų energijos prisitaikymui prie naujos aplinkos, todėl ir kuriu erdvę, kurioje „sienos taptų savos“ ir vaiko energija būtų nukreipta į augimą, o ne prisitaikymą prie vis naujos aplinkos.

Ar vystyti verslą vienišai mamai ne per sunki užduotis?

Pirmiausia aš nesu vieniša. Kaip įmanoma būti vienišai, kai turi tris mylinčias dukras (šypsosi).

Turiu atsidavusią komandą žmonių. Ir kartais atrodo, kad turiu visą įmanomą palaikymą iš dangaus. Viena nieko nepadaryčiau. 

Augindama „Kokoną“ išmokau svarbią pamoką - nepasiduoti per anksti. Sunkumų būta tokių, kur ne kartą norėjosi viską mesti. 

Nepatogumo kaina, nepamatuojamos vertės laiko kaina, atimta iš savęs ir savo vaikų, bemiegių naktų ir begalinio nuovargio kaina, nesuskaičiuojamas kiekis ašarų, nekalbu apie finansinę pusę ir labai brangiai kainuojančias klaidas. Bet žinau viena - jeigu tiki tuo, ką darai, visada atsiras sprendimai net iš sunkiausių situacijų.

Kitas svarbus suvokimas tas, kad vienas lauke - ne karys, svarbiausia yra žmonės, einantys kartu.

Kokius tolesnius planus puoselėjate?

Žvelgiant toliau į ateitį svajoju apie „Kokonų akademiją“, tikiu, išaugsim iki mokyklos, ir tikiu, kad tai neužtruks ilgai. 

O artimiausiu metu norėčiau sutikti žmones, svajojančius apie savo „Kokoną“ kituose Lietuvos miestuose, su kuriais galėčiau pasidalinti žiniomis, patirtimi, net su didele meile kuriamu prekiniu ženklu ir visa įmanoma pagalba. 

Kad apie jautrumą būtų kalbama dar garsiau ir kuo daugiau žmonių suprastų, kad jautrumas yra ne defektas, o dovana. Kad dar daugiau vaikų turėtų saugią erdvę būti savimi.