Gabrielė Švirinė

Gabrielė Švirinė: „Gyvenime nereikia jausti konkurencijos“

Savo darbais klientus žavinti fotografė Gabrielė Švirinė pirmąjį fotoaparatą gavo keturiolikos, o dabar, praėjus dvylikai metų, jau turi didžiulį klientų ratą ir - svarbiausia - jų pasitikėjimą.

Gabrielė gimė, užaugo ir gyvena Klaipėdoje. Baigė tuometę Vydūno vidurinę mokyklą. Norėjo studijuoti užsienyje, bet pasikeitus planams liko Klaipėdoje ir įstojo į LCC tarptautinį universitetą. Dabar mergina užsiima fotografija.

„Universitete studijavau verslo administravimą, bet širdis jautė, kad tai nėra mano svajonių profesija“, - pasakojo G. Švirinė.

Kokie pomėgiai nuo vaikystės tave traukė labiausiai?

Nuo pat vaikystės jaučiau potraukį vizualikai ir estetikai. Mokykloje buvo daug su menais susietų veiklų. Taip pat buvo sustiprintos dailės pamokos. Vadinasi, turėjome galimybę šių pamokų turėti daugiau. Manau, kad mokykla tikrai mane pastūmėjo link mano profesijos, suvokimo, koks vaizdas yra estetiškas, o koks - ne. Vaikystėje labai daug piešdavau ir iki dabar turiu išsaugojusi didžiulę savo piešinių krūvą.

Kaip tau kilo idėja tapti fotografe?

Ši idėja atėjo kažkaip natūraliai. Viskas prasidėjo, kai į rankas paėmiau paprasčiausią šeimos turimą skaitmeninę kamerą. Su ja daug eksperimentavau ir pajaučiau, jog ji nepateisina visų mano lūkesčių. Todėl po kurio laiko tėvai padovanojo man pirmąją veidrodinę kamerą. Man tada buvo tik keturiolika metų, bet gal jie jau tada pastebėjo, jog turiu akį. Tuo metu aš pradėjau fotografuoti gamtą ir viską, kas mane supa. Man labai patikdavo savarankiškai išbandyti įvairias redagavimo programas, su jomis eksperimentuoti, išgauti vis kitokį rezultatą.

Ar tu esi savamokslė fotografė, o gal lankei kokius nors kursus, mokymus?

Pati pradžia buvo visiškai savamoksliška. Kaip ir minėjau, man nuo pat pradžių buvo įdomu išbandyti įvairias programas, aiškintis kameros nustatymus ir galimybes. Labai dažnai pati keldavau sau klausimus, kodėl man nepavyksta vienas ar kitas dalykas. Tada natūraliai ieškodavau atsakymo ir nenurimdavau tol, kol išsiaiškindavau. Po to atėjo laikas, kai radosi noras pasisemti žinių iš profesionalų. Lietuvoje lankiau įvairius fotografijos kursus, nuotoliniu būdu baigiau Niujorko fotografijos institutą.

Kiek metų dirbi fotografe?

Man labai sunku apibrėžti tą pradžią, bet pirmuosius užsakymus iš draugų ir pažįstamų gaudavau jau 12-oje klasėje. Tai galima sakyti, kad šioje sferoje aš sukuosi devynerius metus.

Įdomu, kaip atrodo tavo darbo diena.

Mano darbo diena labai priklauso nuo sezono. Vasarą vyksta daugiausiai fotosesijų. Dažniausiai fotografuoju anksti ryte arba vėlai vakare, o dienos metu intensyviai retušuoju nuotraukas, kad jos kuo greičiau galėtų pasiekti mano klientus. Rudenį ir žiemą daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, toliau redaguodama nuotraukas, o pavasarį jau prasideda pasiruošimo darbai naujam sezonui.

O kuris sezonas asmeniškai tau yra sunkiausias?

Fiziškai sunkiausia yra vasara. Nes tuo pačiu metu vyksta fotosesijos, jų derinimas, atsakinėjimas į daugybę žinučių, taip pat nuotraukų retušavimas. Vasarą reikia labai kruopščiai planuoti laiką, nes norisi visus šiuos darbus suderinti ir su savo laisvalaikiu bei pomėgiais.

Galbūt prisimeni pirmąją savo darytą fotosesiją?

Prisimenu pirmąją vestuvių fotosesiją. Tai buvo mano pažįstamų žmonių vestuvės. Jie manimi patikėjo ir nusprendė pasiūlyti šį labai atsakingą darbą. Tuomet dar neturėjau pakankamai savo pačios technikos, tad teko fototechniką išsinuomoti, o tuo metu deramo suvokimo, ko man reikia, dar nebuvo. Tad tą kartą pasiėmiau viską, kas didžiausia, kas geriausia, o sykiu ir sunkiausia. Po šių vestuvių man taip skaudėjo rankas ir kojas, kad grįžusi namo ilgai tiesiog tupėjau ant kėdės, nes nežinojau, kaip tą skausmą iškęsti. Po šio fotografavimo pradėjau suvokti, kaip svarbu išsirinkti optimalią techniką, kuri ne tik puikiai fiksuoja akimirkas, bet ir leidžia laisvai judėti.

Kas tau darbe teikia didžiausią malonumą?

Didžiausią malonumą teikia galutinis rezultatas. Taip gera žiūrėti į nuotraukas, kuriose viskas harmoninga ir gražiai dera.

Kokie yra fotografo darbo sunkumai, su kuriais tu pati susiduri?

Pirmas sunkus dalykas šiame darbe yra tikrai ilgos darbo valandos. Dirbdamas laisvai samdomu specialistu, valandų neskaičiuoji ir neretai dirbi iki išnaktų. Kitas - tai ilgas darbas prie kompiuterio, nes pradeda skaudėti, silpti akys. Kartais toks mano maksimalizmas atsiliepia ir sveikatai.

Gabrielė Švirinė

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras fotografas?

O kas yra geras fotografas? Čia toks labai subjektyvus dalykas, nes vienam žmogui geras atrodys vienas fotografas, o kitam - kitas. Bet srityje, kurioje aš dirbu, manau, svarbiausia, kad žmonės šalia manęs jaustųsi gerai ir komfortiškai. Man svarbu, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti, nes tik taip galima pagauti tikrai gražius kadrus.

Jeigu gerai žinau, tai pas tave jau seniai užpildytos visos šių metų fotosesijos. Kaip vertini tokį žmonių pasitikėjimą tavimi, tavo darbais?

Taip, šiais metais laisvų vietų nebeturiu. Visa tai vertinu kaip ne vienerių metų ilgo ir sunkaus darbo rezultatą. Man labai smagu, kad žmonės manimi pasitiki, ir yra tokių, kurie vis sugrįžta pas mane. Ypač man smagu matyti šeimas, kurios po kurio laiko jau būna pagausėjusios, gera stebėti, kaip auga jų vaikai.

Per karantiną tu online į viešumą paleidai fotografavimosi telefonu pamokėles. Galbūt gali plačiau pakomentuoti, kaip kilo ši idėja, ar sunku buvo ją įgyvendinti, ar paklausios buvo pamokos?

Man ši idėja kilo tuomet, kai aš savo artimoje aplinkoje matydavau, kad žmonės turi telefonus su labai geromis kameromis, bet jų visiškai neišnaudoja. Tada nusprendžiau juos to pamokyti. Kadangi buvo karantinas, laiko šioms pamokėlėms turėjau daug. Pamokėlėse aš įvardijau pagrindines daromas klaidas ir pamokiau, ką reikia daryti, kad jų būtų išvengta. Žmonės labai aktyviai žiūrėjo šias pamokas. Aš šiek tiek net buvau nustebusi, nes nemaniau, kad šis mano darbas sulauks tokio didelio susidomėjimo.

Kokios fotosesijos yra sunkiausios ir reikalaujančios daugiausiai tavo kantrybės?

Sunkiausia yra, kai kažkuris fotosesijos dalyvis nėra suinteresuotas šiuo procesu. Kaip aš mėgstu sakyti, fotosesijoje reikia abiejų pusių suinteresuotumo ir įsitraukimo. Tik tokiu atveju galima pasiekti tikrai gerų rezultatų.

Kas tave labiausiai verčia tobulėti ir siekti savo tikslų?

Gal skambės banaliai, bet aš pati labiausiai verčiu save tobulėti. Man pačiai visada norisi siekti vis geresnių rezultatų, vis pasisemti kuo daugiau patirčių ir išbandyti kažką naujo. Esu daug iš savęs reikalaujanti.

Gabrielė Švirinė

Ar turi savo fotostudiją, ar fotografuoji tik lauke?

Savo studijos neturiu. Kai reikia fotografuoti studijoje, aš ją išsinuomoju. Bet mano fotosesijos dažniausiai vyksta gamtoje, nes ir man pačiai labiau patinka fotografuoti žmones gamtoje nei studijoje.

Kaip manai, ar Klaipėdoje yra didelė fotografų konkurencija?

Konkurencijos aš nejaučiu, nes kiekvienas fotografas turi savo braižą, o klientas atranda būtent tą fotografą, kuris jam labiausiai patinka. Apskritai manau, kad gyvenime nereikia jausti konkurencijos. Reikia palaikyti vienas kitą ir kartu tobulėti.

Kodėl pasilikai gyventi Klaipėdoje?

Baigusi mokyklą planavau išvykti į užsienį ir net buvau įstojusi į užsienio universitetą. Bet tuo metu pradėjau draugauti su dabar jau esamu mano vyru ir planai pasikeitė. Tada pasirinkau LCC tarptautinį universitetą ir pasilikau Klaipėdoje. Pasielgiau taip paklausiusi širdies balso. Be to, dabar aš jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be jūros.

Tarp jaunų žmonių vyrauja faktais nepagrįstas pasakymas, kad Klaipėdoje jaunam žmogui nėra ką veikti. Kokia tavo nuomonė apie šį teiginį?

Vienu metu aš labai pasigesdavau Klaipėdoje jaunų žmonių, nors man šis miestas atrodo labai perspektyvus aktyviam ir gamtą mylinčiam jaunimui. Dabar pastebiu, jog vis daugiau žmonių čia sugrįžta, keičiasi ir pati Klaipėda. Labai tikiuosi šį miestą netolimoje ateityje matyti gyvą ir jaunatvišką, pilną optimistiškai nusiteikusių žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sidebar placeholder