Gargždiškė šunų kirpėja Laura: svarbiausia šuniui kirpykloje sukurti teigiamas emocijas

(1)

Anksčiau įmonėje „Gerduva“ vadybininke dirbusi Laura Tamošauskienė pandemijos metu pasinėrė į naują verslą – Gargžduose atidarė savo šunų kirpyklą. Nors darbas yra atsakingas ir reikalauja daug kantrybės, pašnekovė sako, kad didžiausia padėka tampa po kirpyklos vizgančios šunų uodegos.

„Visus savo klientus pažįstu. Žinau, ir kaip šuniukas buvo įsigytas, kokių problemų su juo kyla, kiek namuose sienų kampų nugraužė (šypsosi).

Stengiuosi, kad kirpykla šuniui asocijuotųsi su teigiamomis emocijomis – jei šeimininkai leidžia, išeinant pavaišinu skanuku.

Tačiau būna visko: šuo kaukia, gretimų įmonių darbuotojos klausia, ką tu tam šuniui darei, o aš atsakau, kad jį tik maudžiau“, – juokdamasi savo darbo ypatumus vardija L. Tamošauskienė.

Kaip kilo mintis tapti šunų kirpėja?

Tai buvo spontaniškas sprendimas. Pati turiu aštuonerių metų byverio terjerą, kuris yra kaip jorkšyras, tik juodai baltas.

Prieš trejus metus buvau antro vaiko priežiūros atostogose ir pasidarė sudėtinga suplanuoti vizitą į šunų kirpyklą, kad apkirptų mano šunį.

Tad apkirpau jį pati. Vyras pagyrė, kad man tai visai neblogai pavyko ir pasiūlė tuo užsiimti.

Pirmoji problema, su kuria tuo metu susidūriau, – nėra, kur šio amato mokytis Klaipėdos krašte. Teko vykti į Vilnių ir tobulintis ten. Labai padėjo šeimos palaikymas – į Vilnių išvažiavome su anyta ir 8 mėn. kūdikiu gyventi mėnesiui.

Taip pat ši profesija man patiko tuo, kad galiu dirbti sau ir laisvai dėlioti savo darbo grafiką.

Archyvų nuotr.

Pirmoji L. Tamošauskienės klientė – jos augintinė byverio terjerė Čika. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokių sunkumų iškyla dirbant šį darbą?

Sunkiausia būna, kai šuo nėra socializuotas: jis eina į kirpyklą retai, o ir namie yra mažiau šukuojamas. Tada ir šuniui būna didelis stresas, ir man pačiai morališkai sunku, kai matau, kad šuo blogai jaučiasi.

Aš esu už tai, kad šeimininkas būtų kirpykloje, kai apkerpu šunį.

Tada susikuria ryšys tarp mūsų visų trijų, augintinis jaučiasi saugus ir dažniausiai būna lengviau dirbti.

Tačiau visi atvejai individualūs – būna, kad šuo labai reaguoja į šeimininką, nori eiti pas jį ir tai trukdo procesui.

Ypač šeimininko buvimas padeda, kai dirbu su didelės veislės šunimis.

Man fiziškai sudėtinga juos įkelti į vonią, nes kai kurie jų sveria tiek pat kiek aš (juokiasi).

Tad geriau, kai šeimininkas taip pat dalyvauja.

Kitas iššūkis yra susijęs su šeimininkas – pirmam kirpimui jie vėlai atveda šunį, kai šuo yra metų amžiaus ar vyresnis. Tada būna sunkiau jį pripratinti prie įrankių, įrangos ir paties proceso.

Taip pat jie daro klaidas prižiūrėdami šunį namuose.

Šeimininkai išmaudo šunį, nori jį išdžiovinti ir tai padaro kaip pažaidimą ar pagąsdinimą. Žmonėms tai atrodo smagu, tačiau atėjus į kirpyklą šuniui būna didelis stresas, kai džiovinimas yra tiesiog būtina proceso dalis.

Vis dėlto šuns elgesys kirpykloje priklauso ir nuo paties šeimininko pastangų. Jeigu pirmasis kirpimas vyko sudėtingai, tai rekomenduoju šunį pratinti su paskatinimais.

Pavyzdžiui, išmaudyti šunį, išdžiovinti vieną koją ir duoti jam skanuką, kad jis suprastų, jog maudymasis yra šventė. Šunys yra kaip maži vaikai – jiems reikia duoti paskatą.

Kai šuo supranta, kad jo kailio priežiūros procesai yra labiau malonumas nei išgąstis, tampa lengviau ir šeimininkui, ir kirpėjui.

Pirmiems mažų šuniukų kirpimams neretai pasilieku ir daugiau laiko, nes jie visko bijo: manęs, kirpyklos, stalo, džiovintuvo, šukų... Be to, jie dažnai nenustygsta vietoje, o tada ir aš bijau jiems įkirpti.

Smagiausia yra nuo mažo šuniuko užsiauginti sau klientą. Turiu tokių, kurie pas mane eina nuo pat kirpyklos įkūrimo pradžios. Yra ir keturkojų, kurie pas mane tiesiog atbėga, – šeimininkai sako, kad buvo į kirpyklą atitempti (šypsosi). Tada būna smagu, vadinasi, tarp mūsų susikūrė ryšys.

Kokios veislės šunys yra dažniausi jūsų klientai?

Na, kirpėjų duona turbūt yra jorkšyro terjerai ir maltos bišonai. Tačiau turiu įvairių veislių klientų. Įdomu, kad žmonės vis dažniau kerpa ir mišrūnus.

Kuo skiriasi didelio ir mažo šuns apkirpimas?

Kuo didesnis šuo, tuo mažiau jis tavyje įžvelgia grėsmę. Šuo supranta savo dydį ir dėl to jaučiasi saugesnis.

Dideli šunys taip pat būna ramesni, nes kirpykloje lankosi rečiau. Jie apsikerpa kartą kas pusę metų ar kartą į metus. O mažus tenka kirpti bent kas tris mėnesius.

Tačiau yra priemonių šuniui suvaldyti.

Pavyzdžiui, yra naudojami antsnukiai. Taip yra geriau ir pačiam šuniui, ir kirpėjui.

Tačiau aš saugau ne tiek savo rankas, kiek šuns snukutį, nes kąsdamas jis gali susižaloti pats, ypač kai rankose laikau žirkles.

Archyvų nuotr.

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo ko priklauso šuns apkirpimo kaina?

Nuo dydžio, paties šuns kailio ir augintinio charakterio. Pavyzdžiui, labai susivėlusio šuns aš nešukuoju, nes net ir iššukuotas toks kailis vėl turi savybę veltis.

Tada tiesiog siūlau šeimininkui jį nukirpti trumpai ir tada jis atsiaugina gražų kailiuką.

Tuomet ir kaina yra kokiais dviem eurais mažesnė, o vizitas – trumpesnis. Jeigu prašoma įmantresnių šukuosenų, papildomai kainos nekeliu.

Pavyzdžiui, prieš Kalėdas populiaru yra išskutinėti eglutes, segti auskariukus.

Mano kirpykloje kaina priklauso nuo dydžio: 2–3 kg šuns kirpimo kaina bus viena, o sveriančio 5–6 kg – jau kita, nes kitaip nebūtų sąžininga.

Taip pat kaina gali būti didesnė, jei šuo yra sudėtingesnio būdo, nes tada prailgėja kirpimo laikas. Vidutiniškai nukirpti šunį užtrunku apie pusantros ar dvi valandas.

Ar įranga, kailio priežiūros priemonės yra brangesnės nei naudojamos žmonių kirpyklose?

Ir brangesnės, ir jų Lietuvoje nėra.

Kirpėjoms yra svarbus kainos ir kokybės santykis. Tačiau Lietuvoje už tą pačią įrangą sumoki dvigubai brangiau, nei pavyzdžiui, Lenkijoje. Pati irgi visą įrangą esu parsisiuntusi iš Lenkijos.

Pamenu, buvau radusi vonią, kuri užsienyje kainuoja kelis tūkstančius eurų. Tačiau man prie Gargždų įsikūrusi, su metalu dirbanti kompanija, pagal mano atvežtus brėžinius pagamino norimą vonią už tris kartus mažesnę kainą. Tad, norint sutaupyti, ieškojimams tenka paskirti laiko.

Apskritai kalbant, nieko negalima nusipirkti vietoje – reikia daryti užsakymus ir laukti. Užsimanius ar pritrūkus profesionalios kosmetikos ir įrangos, neįmanoma jos nusipirkti čia ir dabar.

Taip pat bent man sudėtingiausias dalykas – visiškai nėra mokomosios literatūros. Jeigu ir yra kelios knygos, tai jos yra anglų ar rusų kalba. Ir tos pačios būna labai brangios – knyga gali kainuoti ir 100 Eur, o joje bus tik nurodytos pagrindinės kirpimo technikos. Tad tobulinimuisi kirpėjoms lieka tik seminarai, o per pandemiją ir jų niekas nerengė, tad beveik dvejus metus buvo tam tikras žinių badas.

Ar reti vizitai kirpykloje gali šuniui sukelti sveikatos problemų?

Sveikatos problemas lemia ne tai, ar šuo yra kerpamas, o tai, ar jis yra prižiūrimas šeimininkų. Jeigu šuo yra ilgaplaukis, jo nebūtina kirpti, bet reikia jį maudyti ir šukuoti.

Jei to nėra daroma, atsiranda sąvėlos, o į jas pakliuvus drėgmės, gali atsirasti odos problemų, žaizdų. Tad šuo gali ir visą gyvenimą neapsilankyti kirpykloje, jeigu tik šeimininkai rūpinsis jo priežiūra.

Ar yra kažkokios mados, kurias reikia sekti šunų kirpėjams?

Madas diktuoja patys šeimininkai. Kai šeimininkai neseniai turi šuniuką, jie sako, kad rūpinsis augintinio ilgu kailiu, jį šukuos, prižiūrės...

Tačiau kokio ketvirto penkto vizito metu jie jau kerpa šunį trumpai. Ilgas kailis reikalauja daug priežiūros ir šeimininkų entuziazmas dažnai su laiku išblėsta.

O kai susiduri su realybe, kad šunį reikia kas antrą vakarą po valandą šukuoti, kad jo kailis atrodytų gražiai, šeimininkų entuziazmas išblėsta.

Augintinį žmogus dažniau renkasi pagal charakterio savybes. O ar šuo su iki žemės ilgu „sijonu“, ar kirptas ežiuku, tampa ne taip svarbu.

Labiausiai šunų kirpimo madas diktuoja užsienio šalys, ypač tai galima pastebėti sekant socialinius tinklus. Taip pat mada labiau atsispindi ne kirpimuose, o tai, kokios šunų veislės populiarėja.

Pavyzdžiui, seniau buvo labai madinga pirkti jorkšyro terjerą ar maltos bišoną. Dabar daugiau norima auginti pudelius arba špicus.

Užsienyje taip pat populiaru įsigyti kokerpudelius (kokerspanielio ir pudelio mišrūnus). Ši mada ateina ir į Lietuvą – nors tokių šunų mūsų šalyje yra mažai, šios veislės klientų turiu netgi du. (šypsosi)

Archyvų nuotr.

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Kokios savybės yra svarbios šunų kirpėjui?

Svarbiausia – kantrybė. Ji būtina kerpant šunį, tačiau praverčia ir bendraujant su šeimininkais. Neretai tenka išsklaidyti absurdiškus mitus, kuriais tiki žmonės.

Pavyzdžiui, kad kirpėjos kerpa šunis juos apsvaigindamos, duodamos migdomųjų vaistų. Aš net neįsivaizduoju, kaip reikėtų apkirpti gulintį ir miegantį šunį.

Taip pat šeimininkai neretai yra linkę suversti kaltę kirpėjui. Jeigu šuo grįžęs iš kirpyklos dreba, tai dažniausiai priežastis yra ta, kad anksčiau jis buvo su ilgesniu kailiu, kurį nukirpus, gyvūnui pasidarė šalta.

O žmonės, matyt, įsivaizduoja, kad su šuniu buvo netinkamai elgiamasi. Muštru nieko nepasieksi – šuo yra protingas sutvėrimas, jis pradės priešintis ir nesileis skriaudžiamas.

Be to, reikia ir moralinio tvirtumo. Kada susiduri su piktu šuniuku, šuo visada supranta, kad jo bijai. O kai esi atsipalaidavęs, tą ramybę perduodi ir šuniui.

Mano kirpykloje visada groja radijas, aš ir padainuoju, ir su šuniuku pakalbu, tad ta gera emocija persiduoda ir keturkojui.

Jeigu šuo bando gintis ir mane išgąsdina, stengiuosi iškart nusiraminti arba tiesiog atsitraukti per kelis žingsnius nuo jo ir atsipalaiduoti. Jei šuniui pavyko tave išmušti iš vėžių, jis naudos tą pačią taktiką vėl ir vėl, kol pasieks savo.

Tad ir šeimininkams, kurie namie šukuoja savo augintinius, sakau, kad jei šuo šio proceso metu jums kanda, nesustokite. Nustokite šukuoti tik tada, kai jis nebekanda.

Tai jam padeda suprasti, kad kandimas nėra tinkamas gynybos būdas, o pats šukavimo procesas turi užsibaigti.

Ką jums suteikia šis darbas?

Didžiausias malonumas yra nesumeluota šuns emocija. Žmogus gali žiūrėti tau į akis, kalbėti vieną, o galvoti visai ką kitą. O keturkojis visada bus nuoširdus ir tikras.

Tai ir yra visas šio darbo variklis – po apkirpimo dažnai jaučiu šunų džiaugsmą, nebylią padėką, kuri atperka visus sunkumus.

mano-gargzdai.lt

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder