Gintaro įlankai įkvėps gyvybės

Ši situacija keisis kardinaliai: neseniai Neringos miesto savivaldybė patvirtino Gintaro įlankos teritorijos detalųjį planą, kuris atveria galimybę šią istoriškai itin svarbią vietovę pritaikyti pažintiniam turizmui, rekreacinei žvejybai bei mažajai laivybai.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija yra užsimojusi įrengti XIX a. gyvavusių garsiųjų, didžiulę įtaką pusiasalio gyvenviečių raidai turėjusių gintaro kasyklų, gavybos ir apdirbimo muziejinę ekspoziciją. Svarstoma net plukdyti žmones į marias bei rodyti, kaip jose buvo išgaunamas gintaras.

Reikšmė - milžiniška

Viskas prasidėjo nuo dviejų žmonių fenomenalaus verslo tandemo: iš Dancigo (Gdansko) kilusio žydų kilmės Moritzo Beckerio (1830-1901) ir klaipėdiečio laivininko Wilhelmo Stantieno (1817-1891). Jie 1858 m. Mėmelyje įkūrė firmą „Stantien & Becker“ bei tapo pramoninės gintaro gavybos pradininkais. Juodkrantę su Gintaro įlanka galima pagrįstai vadinti moderniosios gintaro pramonės lopšiu.

Nuo 1862 m. (tada buvo dirbtinai suformuota Gintaro įlanka, naudota kaip uostelis žemkasėms) iki 1890 m. veikla vykdyta Juodkrantėje, įkurta ištisa gintaro kasėjų kolonija, gyvenvietė (vok. Baggercolonie). XIX a. antrojoje pusėje Juodkrantės gintaro kasyklos tapo didžiausiu industriniu objektu visoje Rytų Prūsijoje, o iki tol buvęs skurdus žvejų kaimelis tiesiog suklestėjo.

Juodkrantėje atėjus gintaro gavybos firmai gyveno tik 170 gyventojų, o 1885 m. jų skaičius siekė jau 851, o tuo metu Nidoje gyveno 686 žmonės.

Firma „Stantien & Becker“ savo aukso amžiuje per sezoną įdarbindavo iki 1000 darbuotojų, 1883 m. Kuršių mariose gintarą kasė 21 garinė žemkasė, o rekordinis metinis išgauto gintaro kiekis siekė 94 tonas.

Šis industrinis objektas kardinaliai pakeitė Juodkrantės gyvenimą: mariose išgauto gintaro dirbinių eksportas į carinę Rusiją, Afriką, arabų šalis, Aziją ir kitur bei aptiktas pasaulinėse parodose demonstruotas vadinamasis Juodkrantės gintaro lobis išgarsino šį iki tol niekam neįdomų kaimelį. Surinkti 435 vnt. neolito laikų amuletai ir dirbiniai tapo archeologine sensacija, ir visa tai reklamavo Juodkrantę.

Ši gyvenvietė ėmė transformuotis į pirmąjį pusiasalyje europinio lygio kurortą: pradėti statyti viešbučiai, vilos, kurti pasivaikščiojimų takai ir kt. Taigi, Gintaro įlanka ir šalia jos buvęs pramoninis Baltijos aukso gavybos objektas - tai ir visos Kuršių nerijos kurortinės epochos įsčios.

Neregėta ekspozicija

„Stantien & Becker“ paskutinius savo agregatus iš Gintaro įlankos išsivežė 1891 m., ir ši vieta iki sovietinės okupacijos tapo tiesiog įlankėle, kurioje glausdavosi žvejų ar buvo laikomi konfiksuoti kontrabandininkų laivai. Po Antrojo pasaulinio karo Gintaro įlanka paversta vienu iš Neringos žvejybos ūkio artelių vieta: išdygo mediniai sandėliai, išbetonuotos pamario krantinės, suverstas statybinis laužas į marių pakrantę ir kt.

KNNP direktorė Aušra Feser „Vakarų ekspresui“ pasakojo, jog istorinę, kultūrinę ir turistinę reikšmę turinti, į Kultūros vertybių registrą įtraukta Gintaro įlanka labai ilgai laukė savo šanso.

„Sunku net pasakyti, kiek dešimtmečių Gintaro įlanka neturėjo patvirtinto detaliojo plano. Jis nesėkmingai, vis su įvairiomis kliūtimis bandytas tvirtinti nuo kokių 1996 m., tačiau nesėkmingai. Be šio teritorijų planavimo dokumento negalima nieko vystyti. Ir pagaliau KNNP direkcijos iniciatyva šiemet tas planas buvo patvirtintas: išdiskutuotas, išjaustas, išmąstytas taip, kad Gintaro įlanka ir jos aplinka pateisintų savo vardą, reikšmę visos Kuršių nerijos, ne tik Juodkrantės kontekste“, - sakė A. Feser.

„Parko direkcijos iniciatyva po ištisų dešimtmečių buvo patvirtintas Gintaro įlankos detalusis planas, kuris uždega žalią šviesą jos atgimimui.“Aušra FESER, KNNP direktorė

KNNP direkcija valdo žemę pietinėje įlankos dalyje su dviem pastatais: dirbtuvėmis ir pirtele. Pakeitus žemės paskirtį, pagal naująjį detalųjį planą šioje vietoje galės būti įrengtas visuomeninės paskirties objektas.

„Patvirtintame dokumente pažymima, kad KNNP gintaro gavybos muziejinė ekspozicija - prioritetinis teritorijos objektas, įprasminantis Kuršių nerijos istoriją, kultūrą ir gamtą. Tai ir ruošiamės daryti: įrengsime dar neregėtą gintaro gavybos, firmos “Stantien & Becker„ veiklą, istoriją atspindinčią ekspoziciją. Su muziejinėmis patalpomis pastatuose ir edukacinėmis, pažintinėmis priemonėmis - lauke. Norėtume atkurti gintaro sijojimo agregatą, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip veikė tie prietaisai, pasijusti tarsi laiko mašina nusikėlę į XIX a., kai čia klestėjo gintaro kasyklų kolonija“, - mintimis dalijosi parko direkcijos vadovė.

Ji užsiminė, jog Kuršių mariose specialiai rekreaciniais tikslais yra išskirtas 5 ha plotas su marių dugne slūgsančiais išžvalgytais gintaro klodais.

„Taigi, svajojame įsigyti žemkasę ir plukdyti žmones pažiūrėti, kaip iš marių dugno išgaunamas gintaras. Dabar visiems šiems dideliems planams ieškome strateginių partnerių, turinčių gintaro ekspozicijų įrengimo patirties. Pirmiausia gręžiamės į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, nes Palangos gintaro muziejus - jo padalinys. Vystysime koncepciją, ieškosime geriausių ir atraktyviausių sprendimų“, - teigė ji.

Žvejų meka

Gintaro gavybos ekspozicija - tik dalis planų. Šiaurinė įlankos pusė priklauso Neringos savivaldybei, kuri taip pat įžvelgia didžiulį nepelnytai apleisto objekto potencialą.

„Vyks kompleksinis visos didelės teritorijos tvarkymas. Šiaurinę įlankos dalį paliksime savo vietiniams žvejams: jie čia galės toliau tęsti, puoselėti žvejiškas tradicijas, kurios jau susikūrė. Bus pastatyti nedideli laikini mediniai namukai žvejų įrangai susidėti, prekiauti šviežia ar rūkyta žuvimi. Sykiu suteiksime progą žūklautojams pereiti nuo verslinės žvejybos, kuri Kuršių mariose vis labiau ribojama, draudžiama, į rekreacinės žūklės modelį“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis.

Anot jo, pačioje įlankoje rasis ir mažųjų laivelių švartavimuisi, buriuotojams skirta infrastruktūra, pirsai, o galbūt - ir vaikų buriavimo mokyklos vieta.

„Yra didžiulis poreikis, net klaipėdiečiai kreipiasi dėl vaikų buriavimo mokyklos, bazės įkūrimo. Jai tinka būtent šiaurinė Juodkrantės dalis. Laukia labai daug darbo, bet pradžią jau turime: be patvirtinto detaliojo plano nebūtų įmanoma nieko daryti. Savivaldybė ypač remia KNNP direkcijos idėją įrengti gintaro gavybos ekspoziciją. Tai būtų fantastika, nes niekur kitur žmonės negalėtų išvysti, kaip mariose išgaunamas Baltijos auksas, kaip jis sijojamas, rūšiuojamas. Kalbama ir apie garsiųjų amuletų, firmos gaminių kopijų ekspoziciją ir t. t.“, - pasakojo politikas.

Bus sutvarkyta ir visa Gintaro įlankos bei aplink ją esančios teritorijos aplinka: išvalyti brūzgynai, įrengti želdynai, aplink įlanką bei pamariu - naujas dviračių bei pėsčiųjų takas ir kt. Tiesa, savo indėlį turės įnešti ir dabartinius dar nuo sovietmečio likusius sandėlius valdantis privatininkas, kuriam taip pat atsivėrė teisiniai vartai imtis investicinio projekto, sutvarkyti aplinką.