Istorinis lietuviškosios Rivjeros atgavimas

(1)

Sausa statistika: 1921 m. kovo 31 d. lygiai 12 val. oficialiai nustatyta nauja siena tarp Latvijos ir Lietuvos respublikų. Mūsų valstybė atgavo Palangą ir beveik 20 km pajūrio ruožą.

Esame taip įpratę prie didžiausio šalyje ir vasarą per siūles braškančio kurorto, jog patys Palangos atgavimo istoriniai epizodai atrodo tarsi mažareikšmiai ir neįdomūs. Anaiptol: tokios geopolitinės mėsmalės ir diplomatinės pasiutpolkės dar reikėtų paieškoti.

Vytauto Didžiojo mamos Birutės gimtinę atgavę ir trejus triumfo vartus pasistatę lietuviai taip šventė, jog iškilmių organizavimas vadintas „be galvos“, o saliutavusių patrankų šrapnelių skeveldros tik per stebuklą neužmušė iškilmėse dalyvavusios palangiškės.

Rusijos paveldas

Norint suvokti, kodėl apskritai kilo tarpvalstybinis ginčas, kam po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) turi priklausyti Palanga su Šventąja, reikėtų nusikelti į XIX a. Anuomet tiek dalis dabartinės Lietuvos, tiek Latvija priklausė Rusijos imperijai, turėjusiai savo administracinius vienetus gubernijas.

1819 m. Palangos valsčius buvo prijungtas prie Rusijos imperijos „latviškosios” Kuršo (Kurlandijos) gubernijos, kurios pagrindu ir dabar egzistuoja Kuržemės regionas Latvijoje.

Tokiu būdu rusai perbraižė istorinių lietuvių žemių žemėlapį, mat Palangoje ir jos apylinkėse lietuviai gyveno šimtus metų (autochtonai – kuršiai), o Žemaitijai ši teritorija buvo priskirta dar 1422 m. sudaryta Melno takos sutartimi.

Rusijos imperijos laikais ši aplinkybė nelabai rūpėjo. XIX a. siena tarp Kuršo gubernijos ir Vokietijos imperijos ėjo šiauriau Nemirsetos: paveldosauginėje vietoje, miške, iki mūsų dienų išliko XV a. menantis griovys.

Visu aštrumu problema iškilo tik tada, kai Lietuva 1918 m. vasario 16-ąją atkūrė valstybę, o Latvija tų pačių metų lapkričio 18 d. savo valstybę paskelbė. Braliukai labai greitai pareiškė: kadangi Palanga buvo Kuršo gubernijoje, tai latviams ji turi ir atitekti.

Anot Klaipėdos universiteto istoriko prof. dr. Vasilijaus Safronovo, dar 1918 m. lapkričio 18 d. manifeste „Latvijos piliečiams” buvo tiesiogiai skelbiama, kad Kuržemė (buvusi Kurlandijos gubernija) bus nepriklausomos Latvijos dalis.

Latvijos armijos Žemgalės artilerijos pulko kariai pasienyje su Vokietija. Palanga, 1920 m. pavasaris-vasara. Latvijas Nacionālā bibliotēka nuotr.

Latvijos armijos Žemgalės artilerijos pulko kariai pasienyje su Vokietija. Palanga, 1920 m. pavasaris-vasara. Latvijas Nacionālā bibliotēka nuotr.

Lietuviai, žinoma, su tuo kategoriškai nesutiko oficialiai pareikšdami, jog Palangos valsčius yra Kretingos apskrities dalis. Prasidėjo tikras diplomatinis trileris. Į jį įsitraukė ir kaizerinė Vokietija, panorusi atkurti Kuršo hercogystę.

1919 m. Palangoje įsitvirtino bermontininkai: tai – buvusi provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos. Šios armijos vienas iš tikslų buvo ekspansija į Baltijos šalis.

Tų pačių metų pabaigoje bermontininkus išvijo atvykę lietuvių kariai, bet po to pasirodė latviai. Kaimyninė šalis atsiuntė apie 150 kareivių, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius, dvi patrankas. Jie išvarė ką tik atvykusią lietuvių kariuomenę ir įvedė čia savo valdžią.

Nuo 1919 m. pabaigos ruože tarp Palangos ir Būtingės ėmė šeimininkauti Latvijos vyriausybė, buvo atsiųsta kariuomenė. Čia ji išbuvo iki pat 1921 m. kovo pabaigos.

Lietuvos kariuomenė pro „triumfinius vartus”, išpuoštus žolynais, įžengia į Palangą. 1921 m. kovo 31 d.  Lietuvos centrinis valstybės arch.

Lietuvos kariuomenė pro „triumfinius vartus”, išpuoštus žolynais, įžengia į Palangą. 1921 m. kovo 31 d.  Lietuvos centrinis valstybės arch.

Ačiū, Simpsonai!

Lietuvos ir Latvijos ginčas dėl Palangos buvo toks karštas, jog priminė peštynes dėl geresnės vietos smėlio dėžėje, kuri tau nepriklauso. Aistros virte virė, tačiau broliškos tautos nė neketino realiai žvanginti ginklais, nors ir mojavo kumščiais taip labiau demonstruojant „kas kietesnis”.

Lietuvių politikai pareikalavo, kad mūsų šaliai atitektų ne tik Palanga, Šventoji ir Būtingė, bet ir Įlūkstė, Papė, net Liepoja su puikiai išvystytu uostu. Galima priminti, kad tuo metu Lietuva apskritai neturėjo jokio uosto (Klaipėda prijungta tik 1923 m.), todėl nesikuklino.

Braliukai neliko skolingi: pareikalavo Lietuvai priklausančių Mažeikių dėl labai gerai išvystyto geležinkelių mazgo ir pasienio miestelių. Dar pareiškė, kad Palangą galį atiduoti, bet Šventosios – ne. Lietuvai tai netiko, nes būtent Šventojoje planuota statyti uostą (tai ir buvo pradėta daryti 1925 m.).

Dviem valstybėms sesutėms nesueinant per kalnelį teko įsikišti tarptautinei bendruomenei: 1920 m. rugsėjo 28 d. buvo įkurta Arbitražo komisija, kurios veiklai Lietuva ir Latvija neprieštaravo ir paskyrė į ją savo atstovus: dėl mūsų interesų kovojo pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874-1944). Štai, kodėl jam šį pavasarį Birutės alėjos ir Adomo Mickevičiaus gatvės sankryžoje esančiame skvere Palangoje pastatytas paminklas.

Arbitražo komisijos pirmininkas Jamesas Youngas Simpsonas. wikipedia nuotr.

Arbitražo komisijos pirmininkas Jamesas Youngas Simpsonas. wikipedia nuotr.

Tačiau pirmu smuiku grojo visai ne baltų palikuonis, o škotų kilmės diplomatas: Arbitražo komisijai vadovavo Glazgo ir Edinburgo universitetų profesorius, zoologas Jamesas Youngas Simpsonas (1873-1934). Brito žodis turėjęs būti lemiamas ir neginčijamas.

Siekdamas priimti objektyvų sprendimą, Didžiosios Britanijos pasamdytas superarbitras J. Y. Simpsonas su komisija 1921 m. sausį apsilankė Palangoje. Škotui teko pabendrauti ir su grafu Feliksu Tiškevičiumi, netgi po pamaldų klausinėti vietinių žmonių nuomonės apie Palangos ateitį. Jis savo akimis įsitikino, jog šiame miestelyje daugumą sudaro lietuviai, norintys gyventi ne Latvijoje, o Lietuvoje.

Komisija darbą baigė 1921 m. kovo 20 d.: priimtas sprendimas pajūrio ruožą nuo buvusios Melno taikos sienos netoli Nemirsetos, Palangą, Šventąją, Būtingę perduoti Lietuvai. J. Y. Simpsono garbei Palangoje pavadinta ir gatvė. Tačiau kas laimėjo baltišką pokerį?

„Dabar besąlygiškai dirstelėkime į visą šią bylą. Lietuviai atiduoda latviams apie 28 tūkst. dešimtinių žemės, o gauna iš Latvijos apie 20 tūkst. dešimtinių žemės. <...> Latvija mums duoda smiltynus, o Lietuva Latvijai duoda plotą juodžemio ir girių ir dar 8 tūkstančiais dešimtinių daugiau, tad turėsime pripažinti, kad žiūrint pačių latvių akimis turėtų latviai tik džiaugtis, nes jie gauna už Palangos sritį daug didesnį plotą kvietinės žemės. O turėdami gana ilgą pajūrio ruožą neturėtų latviai nė kiek gailėtis trumpo Palangos srities pajūrio ruožo“, - 1921 m. balandžio mėn. laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ rašė Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo brolis žurnalistas Adolfas Klimas (1889-1985).

Lietuvos priėjimas prie jūros pailgėjo 19,5 km. Iš viso Lietuvai atiteko 183 kv. km buvusios Kuršo gubernijos, Latvijai – 290 kv. km buvusios Kauno gubernijos.

Priėjimo prie jūros neturėjusiai Lietuvai atgavus Palangą, tarpukariu ji pražydo visomis spalvomis ir tapo populiariausiu vasaros kurortu su maudyklėmis.  Lietuvos jūrų muziejaus arch.

Priėjimo prie jūros neturėjusiai Lietuvai atgavus Palangą, tarpukariu ji pražydo visomis spalvomis ir tapo populiariausiu vasaros kurortu su maudyklėmis.  Lietuvos jūrų muziejaus arch.

Apkvaito iš laimės

Palangoje užlipę ant vadinamojo Birutės kalno (Palangos piliakalnio) ir nuėję prie koplyčios, ant jos sienos pamatysime pritvirtintą lentelę su užrašu: „1921 03 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas.“

Ką reiškė lietuviams istorinis Palangos atgavimas, geriausiai iliustruoja jau minėtas A. Klimas, pasirašinėjęs A. Kelmučio slapyvardžiu.

„Kovo 30 d. iš Kauno 8 val. vakaro išvažiavo į Kretingą specialinis traukinys, kuriame važiavo kai kurie ministeriai ir kiti valdžios atstovai, taip pat įvairių organizacijų atstovai bei laikraščių korespondentai. <...> Ties senąja Latvių siena iš abiejų buvusios neutralinės zonos pusių buvo įtaisyti triumfiniai vartai, išpinti žolynais. Ties triumfiniais vartais Lietuvos valdžios atstovus sutiko Palangos valdybos atstovai. Mūsų kariuomenė su muzika įžengdama į Palangą padarė gražaus įspūdžio vietos gyventojams, kurie sutiko iš Kauno atvykusius svečius su gėlėmis.

Vietinėje bažnyčioje ir Birutės kalno koplytėlėje buvo tam tikros pamaldos. Ant garsaus Birutės kalno buvo iškelta mūsų vėliava. Armotų (patrankų – aut. past.) šūviai saliutavo visą tą iškilmę“, - rašė žurnalistas.

Tiesa, jis skundėsi, jog Palangos iškilmių tvarkytojai „buvo taip sakant be galvos“. Pavyzdžiui, nepasirūpino reikiamu automobilių skaičiumi, vežant garbius svečius iš Kretingos į Palangą (A. Klimą vairuotojas išsodino tiesiog tarpukelyje, tad kauniečiui teko į Palangą eiti pėstute).

„Kad ir kiek aš klausinėjau tvarkdarius, nė vienas jų nežinojo programos. Jei ir duodavo kokius atsakymus, tai vienas kitam visada priešingus“, - stebėjosi žurnalistas.

Regis, Palangos atgavimą audringai minėjo net pajūrio dievai, nes iškilmių metų pakilo stiprus vėjas.

„Kuris tačiau sujudinęs jūros šniokščiančias bangas davė nepaprastą reginį atvykusiems sveikinti jūros. Vėjas buvo toks didelis, kad net įstengė atpūsti į šoną iššautas į viršų šrapnelių (rutulinių kulkų pripildyto sviedinio, sprogstančio ore – aut. past.) skeveldras ir apibarstyti jomis publiką. Tačiau nieko baisaus nebuvo, tik viena maža skeveldrėlė trupučiuką nubrozdino vienai moteriškei galvą“, - skandalo kelti nenorėjo A. Kelmutis. Beje, kalno papėdėje sustatyti artilerijos pabūklai iššovė net 31 salvę.

Nors ir neišsipildė svajonė sukurti stiprų uostą Šventojoje (nuo 1923 m. daugiausia dėmesio skirta Klaipėdos uosto vystymui), tačiau Lietuva sukūrė tikrą savo Rivjerą: nuostabų Palangos kurortą.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder