Kad gyvenimas ir veikla kuo ilgiau teiktų malonumą

Papasakoti apie žavią damą, įdomią asmenybę klaipėdietę Viliją Prižgintienę nepaminint jos gausios darbinės veiklos - neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad tai ji mėgsta visa esybe. Nors būdama moksleivė kategoriškai neigė galimybę tapti mokytoja, nes užaugusi pedagogų šeimoje matė, kiek laiko ir energijos atima ši profesija, vis dėlto jau daugelį metų ji sėkmingai tęsia tėvelių pramintą kelią - vadovauja „Ąžuolyno“ gimnazijai.

Laisvalaikiu V. Prižgintienė su didžiausiu įsitraukimu studijuoja istorines knygas, mintis valo keldama sau vaikščiojimo iššūkius, o, kaip atsakinga močiutė, vaikaičius lepina dovanodama jiems daug įspūdžių.

Bėgant metams, žmogus tampa brandus, keičiasi jo norai, poreikiai. Įdomu, kas jums svarbu šiuo gyvenimo etapu?

Dabar man svarbu jaustis gerai. Esu laiminga, kad darbas man teikia malonumą. Juk sunkiausia tam žmogui, kuris eina į darbą nenoromis, laukdamas, kad greičiau ateitų pensija. Man taip nėra ir tai puiku.

Svarbu, kokia žmogaus fizinė būsena. Aš esu sveika, pozityviai nusiteikusi. Turiu daug vidinės motyvacijos kažką veikti, keisti. Kažkada skaičiau, kad žmogus yra tol jaunas, kol jo gyvenime nestinga pirmų kartų. Džiaugiuosi, kad jų man vis dar nestinga: bandau, džiaugiuosi ir daug tikiuosi. Tai tarsi verčia ir protą aktyviau veikti!

Kaip moteris ir mama, džiaugiuosi savo šeima ir vaikais, vaikaičiais. Kad galiu turėti savo širdžiai mielų veiklų laisvalaikiu: sportuoti, keliauti, skaityti.

Iš kur esate kilusi? Būti mokyklos vadovu - jūsų šeimoje kone tradicija?

Gimiau Vilniuje, bet vos man sulaukus šešių mėnesių tėvai atvyko gyventi į Klaipėdą. Laikau save klaipėdiete, nes, išskyrus penkerius studijų metus sostinėje, visada čia gyvenau.

Neprisimenu, kuo norėjau būti vaikystėje, tačiau mama yra pasakojusi, kad dar visai maža save įvardindavau kaip būsimą mokyklos direktorę (juokiasi). Tuo metu mano tėvas Bronislovas Lileikis vadovavo buvusiai Klaipėdos ketvirtajai vidurinei mokyklai. Šalia jos mes ir gyvenome, tad toks pasirinkimas buvo natūralus. Tačiau mokydamasi vidurinėje mokykloje bei turėdama abu tėvus pedagogus aš kategoriškai visus užtikrindavau, kad mokytoja tikrai nebūsiu...

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą, pasirinkau chemijos specialybę. Man visi dalykai sekėsi gerai (mokyklą baigiau aukso medaliu), tad kiekvienas mokytojas stengėsi palenkti į savo pusę: lietuvių kalbos mokytojas siūlė rinktis studijuoti lietuvių kalbą, biologijos - jo dėstomą dalyką. Chemiją pasirinkau, nes chemijos dalyko mokytoja sudomino labiausiai.

Chemija tikslus ir, atrodytų, sausas mokslas, tad ir šios srities pedagogai kartais būna griežti, tačiau jūs tokia pozityvi, besišypsanti. Tiko jums šis dalykas?

Mano auklėtiniai iš „Varpo“ gimnazijos, kurioje kažkada dirbau, kartą pasakė: „Kiekviena taisyklė turi išimčių.“ Aš tikrai nemanau, kad chemikai sausi ar uždari žmonės. Chemikus, o ypač savo bendrakursius studijų metais, aš pažinau kaip labai linksmus ir išradingus žmones. Tarp „tiksliukų“ yra daug linksmuolių bei atvirai bendraujančių. Mokytojai - taip pat įvairiapusės asmenybės. Mano vadovaujamoje mokykloje sunkiai rastumėte „tiksliuką“ ar „gamtininką“, kurį būtų galima pavadinti sausu ar neįdomiu žmogumi. Atvirkščiai, dauguma jų - spalvingos asmenybės, jiems visiškai netinka stereotipinis mokytojo apibūdinimas.

Po studijų grįžote į Klaipėdą, nes jos pasiilgote?

Nenorėjau, tačiau grįžau dėl šeimyninių aplinkybių, ir maniau, kad pagal paskyrimą mokykloje padirbėsiu 2-3 metus, o tada ieškosiu kito darbo. Tačiau taip ir užsilikau.

Užauginote du vaikus: kaip pavyko suderinti šeimą ir daug atsidavimo reikalaujantį pedagoginį darbą?

Kaip ir visoms mamoms. Vaikai mokėsi ten, kur aš dirbau. Paprastai mokytojų vaikams būna sunkiau nei jų tėveliams, pagal save žinau, bet manieji didelių sunkumų nepatyrė.

Jūsų, kaip vadovės, karjera ir prasidėjo „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kuriai vadovaujate kone du dešimtmečius?

Vadybinė karjera prasidėjo 1998 m. gruodį, kai tapau šios ugdymo įstaigos pavaduotoja gimnazijos klasėms. 2003 m. tapau „Ąžuolyno“ gimnazijos vadove.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Nepasiilgote mokyti?

Ilgą laiką tiek dirbdama pavaduotoja, tiek vadovaudama gimnazijai derinau vadybinį darbą su mokytojos pareigomis. To nebedarau tik paskutinius trejus metus. Šiuo metu gimnazijoje mokosi ketvirtokai, kuriuos mokiau prieš trejus metus. Aš juos galiu vadinti vardais, gerai pažįstu. Kitas santykis. Kita vertus, šiuo pandeminiu laikotarpiu darbų ir atsakomybių, kaip gimnazijos vadovė, turiu labai daug, tad nėra kada liūdėti. Esu išmokyta niekada nesakyti „Niekada“ (juokiasi)... Kartais ilgiau užsisėdėjus prie popierių praslysta mintis, jog gaila, kad nemokau moksleivių, negaliu su mokytojais pasidalinti jų mokymosi rezultatais ir būti visavertė diskusijų dalyvė.

Žinau, kad gilinatės į psichologinę literatūrą. Gal tai skatina pažinti vaikus, kolegas?

Mėgstu skaityti psichologijos knygas ir tuo domiuosi. Man tai duoda daug naudos tiek bendraujant su moksleiviais, tiek su mokytojais. Kiekvienam mokytojui privalu domėtis psichologija ir ją taikyti savo darbe, nes šios žinios padeda rasti kelią į glaudesnį bendravimą su vaikais. Visada sakau, kad metodikų, dalyko specifikos galima išmokti, bet jei mokytojas neras kontakto su mokiniais, jam bus sudėtinga dirbti mokykloje. Jei bendraujant nėra savitarpio supratimo, vaikai greitai tai pajaučia.

Iš vienos senjorės, buvusios pedagogės, teko girdėti, kad neva vaikai turi mokytojų išganingai bijoti. Koks šiandienos mokytojo ir moksleivio santykis?

Ir iš mokytojų kartais tenka girdėti, kad jie bijo mokyklos vadovo. Esu prieš tokį bendravimo modelį, nes manau, kad baimė nėra variklis. Į priekį mus veda pasitikėjimas žmogumi, tikėjimas jo galiomis ir gebėjimas motyvuoti žengti pirmyn. Santykius dauguma atvejų lemia matomas pavyzdys: jei kažką deklaruoji - tai ir pats turi taip elgtis. Mokytojas neras kelio į vaikų širdis, jei sakys viena, o elgsis kitaip. Būtina mylėti vaikus ir juos priimti. Kartais mokytojai iš jų tikisi pernelyg daug brandos, atsakomybės ir pamiršta, kad jie tik vaikai, atėję į mūsų gimnaziją mokytis.

Mokytojai sako, kad ne kartą vaikams priminė apie jų pareigas, o aš kartoju, kad mes galime ir turime apie atsakomybes pasakoti dar ir dar kartą... kol jie supras. Nes jie tik mokosi būti brandžia, atsakinga asmenybe. Kaip sakydavo senovės lietuviai, „būkim biedni, bet teisingi“... Ne kiekvienas suaugęs žmogus yra atsakingas, motyvuotas. Visi pažįstame žmonių, kurie ir sulaukę brandaus amžiaus neturi šių savybių, o iš vaikų to tikimės? Kartais šis perdėtas reikalavimas mokytojams kiša koją: nereikia pamiršti, kad mes ne tik mokome vaikus, bet ir ugdome rodydami savo pavyzdį, kad, parodydami vaikų klaidas, padedame jiems pasitaisyti.

Kas ugdo ateities kartą? Visi stengiasi šios naštos nesiimti permesdami atsakomybę kitiems...

Visi. Vaikai labai daug atsineša iš šeimos. Mes, dirbdami gimnazijoje, tai, ką vaikas atsineša iš šeimos, jaučiame mažiau, tačiau kolegos, dirbantys žemesnėse klasėse, pasakoja, kad vaikai ateina į mokyklas su ryškiomis tėvų nuostatomis. Ne veltui linksniuojama „supermamyčių“ karta. Ir gimnazijoje, kai kartais analizuojame vaiko problemas, ne kartą atsakymus į kylančius klausimus randame vos pažinę gimnazistų tėvus.

Negalime atmesti ir mokyklos įtakos. Nė viena profesija visuomenei nėra taip gerai pažįstama kaip mokytojo. Vaikai net dvylika metų, kiekvieną darbo dieną, išskyrus atostogas, praleidžia mokykloje. Tad ir nereikėtų stebėtis, kodėl pedagogo profesija tokia inertiška, kodėl pokyčiai vyksta sunkiai... Nes į šią profesiją kiekvienas mokytojas atsineša savo mokykloje iš pedagogų gautus įpročius.

Priminsiu ir apie visuomenės pavyzdžio indėlį ateities kartoms. Sutikite, kad tai, kas, tarkim, vyksta Seime, irgi rodo pavyzdį jaunajai kartai. Ir vaikai požiūrį į tai turi. Vieni tai vertina atsakingai, o kiti mano, kad jei jiems viskas galima, o kodėl man nedaryti taip pat. Mokykla nėra negyvenama sala. Jos auklėtiniai - aplinkos atspindys.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Gal pasitaiko, kad gimnazijos „moksliukus“ turite skatinti atsitraukti nuo mokslo ir atsipalaiduoti?

Būna. Kartais mūsų auklėtinių lūkesčiai dėl aukštų mokymosi rezultatų iš tiesų būna perdėti, tačiau tai jie atsineša iš šeimų. Vaikai, savo mokyklose buvę tarp geriausių, nori lyderiauti ir mūsų gimnazijoje. Ypač pirmoje gimnazijos klasėje jie stengiasi išsikovoti savo pozicijas, pateisinti gerą vardą.

Paradoksas: vaikai, kurie gerai mokosi, suspėja ir mokytis, ir lankyti muzikos, dailės mokyklas, ir įsijungti į gimnazijos popamokinę veiklą. O yra vaikų, kurie niekur nedalyvauja, bet ir mokslo rezultatais negali pasigirti. Deja, dažniausiai teiginys „Nemoka mokytis“ susijęs su netinkamu savo laiko planavimu.

Man liūdniausia, kad didelė dalis vaikų nemoka efektyviai mokytis: sugaišta pernelyg daug laiko neracionaliems dalykams. Tarkim, dar mokydama vaikus matydavau, kaip perrašinėja (ypač mergaitės) tvarkingai užrašus, pedantiškai pasibrauko kita spalva. Tačiau mokymosi esmė ne gražūs užrašai, o kuo geresnis žinių įsisavinimas. Manau, kad gimnazijos klasėse tarsi nebeturėtume vaikų mokyti, kaip jiems mokytis. Tai jie turėtų atsinešti iš žemesnių klasių. Esame sulaukę tėvelių, kurie ateina teirautis, kodėl mokytojas nediktuoja, tačiau diktavimas nėra mokymo būdas. Tam yra vadovėliai. Tėvai kartais sako, kad yra mokytojų, kurie pasako, ką užsirašyti, o ko ne... Šias nuostatas reikia keisti.

Jūs esate aktyvi visuomenininkė: direktorių asociacija, viena iš respublikinės vadovų profsąjungos įkūrėjų ir aktyvisčių, LIONS klubo narė... Visų neįmanoma išvardinti.

Gretutinių pareigų visada turiu (juokiasi). Tokia prigimtis. Ji man neleidžia ramiai sėdėti namie. Kažką vis bandau ir darau. Taip tapau Gimnazijų asociacijos tarybos nare antrą kadenciją, vadovauju miesto Švietimo tarybai antrą kartą, esu vadovų profsąjungos tarybos narė, Respublikos mokyklų išorės vertintoja. Nuo 2004 m. vadovauju komandoms, važiuojančioms vertinti kitų šalies mokyklų, kaip Nacionalinės švietimo agentūros atstovė. Dalyvavimas išoriniame vertinime man labai naudingas, nes kiekvienoje mokykloje galima pasisemti gerosios patirties ir tai pritaikyti savo vadovaujamoje gimnazijoje. Arba pats sau gali palyginti ir mintyse įsivertinti savo gimnazijos bendruomenę: ko trūksta, o gal darome dar daugiau nei kiti. Kai turi veiklos, atrodo, kad jos ir trūksta.

Vadovų profsąjunga - tai bendrystė, kur dalinamės tuo, ką turime. Švietime matome negerą tendenciją: neva šalies švietimo būklė prasta, nors aš su tuo nesutikčiau. Jei tyrimai rodo, kad pagal pasaulinį lygį mes reitingų viduryje, tai nėra blogai. Mums, lietuviams, jei nesame pirmi antri - blogai...

Sako, kad vadovai pernelyg mažai skiria dėmesio ugdymo procesui. Aš nesu prieš tvarkas, dokumentacijas, aprašymus, bet turi žinoti, kam jų reikia, kitu atveju tai daroma dėl eilinės „varnelės“ - padariau. Jei vadovas nenori trukdyti mokytojų ir užkrauti jų begaliniu popierizmu, tai šį krūvį užsikrauna sau... Vadovams tenka ne nuo kažko gintis, o profsąjungoje kartu ieškoti racionalių sprendimų, kokie švietimo sistemos įstaigos vadovo prioritetai, ką nuveikti, kad tai būtų kuo naudingiau. Aš manau, kad vadovas turi užsiimti tik ugdymo procesu, o ne tvarkų rengimu. Nes jei pradedi skaičiuoti, kiek ir ko reiktų pagal tas tvarkas nuveikti, ugdymo procesui laiko neliktų visai.

Kas teikia poilsį ir minčių išvalymą po visų gausių veiklų, pareigų?

Mano a. a. tėvelis Bronislovas Lileikis labai mėgo vaikščioti ir tai darydavo sistemingai: kiekvieną dieną po darbo vaikščiodavo. Labai juokdavausi iš šio jo įpročio ir nesuprasdavau, kam to reikia, nors kartais jam netgi talkindavau - eidavau kartu, nes mama visai nenorėjo „padėti“. Tačiau dabar pati seku tėčio pėdomis. Galiu tik patvirtinti daugelio žmonių įžvalgas, kad vaikštant išsivalo mintys, grįžti kupinas energijos, o visi rūpesčiai nublanksta. Vaikštau kasdien. Stengiuosi nueiti ne mažiau nei 10 kilometrų. Pristabdau tik kai prasideda tikrieji klaipėdietiški orai: lyja, vėjas.

Dviračiu išvažinėjote visą buvusią Sovietų sąjungą?

Dviratis, baidarės - studijų metais man buvo labai svarbu (juokiasi). Dabar nebeatsimenu, kada važiavau paskutinį kartą. Liko tik gražūs kelionių prisiminimai.

Dabar man svarbios kelionės. Labai mėgstu istorinius romanus. Vasaros laisvą laiką buvau paskyrusi knygų ciklui apie istorines asmenybes, moteris valdžioje, nors mokyklos metais istorija nebuvo tarp mano mėgstamų dalykų. Su pasimėgavimu skaičiau istorinius romanus, kurie paremti tikrais faktais. Manau, kad juos galima panaudoti net istorijai mokyti. Nors pamokose trūksta laiko viską plačiai aprėpti, tačiau, manau, kad mokytojai ne visada panaudoja tai, kas mokiniams būtų labai įdomu. Kai skaičiau apie Ispanijos karalienę Izabelę, kartu nagrinėjau ir papildomą literatūrą, istorinius faktus: lyginau tai, kas vyko karalienės gyvenime su to laikmečio aktualiais istoriniais įvykiais, ir man buvo taip įdomu visa tai analizuoti.

Vieną iš Lietuvai labai svarbių žmonių pažinote dar vaikystėje?

Filosofas Leonidas Donskis buvo klasės draugas. Paskutinį kartą mes matėmės, kai mano vadovaujamoje „Ąžuolyno“ gimnazijoje jis lankėsi su paskaita moksleiviams. Esame buvę susitikę ir mokymuose pedagogams, kuriuos jis vedė.

Labiausiai jį atsimenu kaip draugą, su kuriuo kartu mokėmės nuo ketvirtos klasės. Jis puikus pavyzdys, kaip eruditui sekasi bendrauti su bendraamžiais skirtingais amžiaus tarpsniais: žemesnėse klasėse jis labai domėjosi muzika, daug skaitė, o klasiokams rūpėjo sportas, šėlionės; vėliau jis su klasiokais sukūrė mokyklos ansamblį, kuris grojo moksleivių diskotekose bei tapo autoritetu visiems jaunuoliams. Prisiminimai gražūs ir šilti. Plataus akiračio žmogus. Gaila, kad mus paliko taip anksti.

Esate mama ir močiutė: ar lepinate vaikaičius? Kokius taikote mažųjų lepinimo būdus?

Labai džiaugiuosi, kad abu mano vaikai, teisininkė dukra ir kūno kultūrą studijavęs sūnus, su šeimomis gyvena Klaipėdoje. Didelė laimė, kad galime susitikti kassavaitiniams sekmadienio pietums, kad šventes pasitinkame kartu, o ne per nuotolį, kas irgi įprasta šiandienos pasaulyje. Turiu tris vaikaičius, o vyriausia anūkė - jau antrokė.

Žinoma, mažuosius lepinu. Tokios močiučių pareigos (juokiasi). Aš net jų tėvams sakau: jūs auklėjate, močiutės - lepina. Aišku, viskas saikingai. Nesu labai gera močiutė, nes negaliu tam skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau. To mielai imuosi savo atostogų metu. Kai tik galiu, vyresniuosius vežuosi pramogauti, o jauniausias prisijungs, kai tik paūgės. Su vaikaičiais turime savų tradicijų: mielai visi kartu kur nors važiuojame, siekiame pamatyti ką nors įdomaus. Aš esu močiutė, dovanojanti įspūdžius. Manau, kad tai svarbiausias ir vertingiausias dalykas, kuriuo reikia dalintis su artimiausiais.

Ko jums dar trūktų? Apie ką svajojate?

Norėčiau turėti daugiau vaikaičių, bet tai man nepavaldi svajonė (juokiasi). Sau linkiu, kad sveikata ir aplinkybės leistų kuo daugiau ir ilgiau pakeliauti. Kad ir toliau būčiau apsupta bendraminčių, t. y. tokios nuostabios bendruomenės kaip „Ąžuolyno“ gimnazijoje, nes tai didžiausia laimė kiekvienam vadovui. Tada mes ir galime duoti viską, kas geriausia šiuo metu, vaikams, norintiems siekti mokslo aukštumų.

Sidebar placeholder