Dr. Benediktas PETRAUSKAS, Klaipėdos universiteto infrastruktūros ir plėtros prorektorius
Dabar visi turime įvairių baimių, kadangi skambinėja visokie sukčiai. Aš mėgstu skambinti. Visų pirma prisistatau, kad žmogus nebijotų su manimi kalbėti, jaučiu, kokia jo savijauta, ir pagal tą pojūtį galima toliau tęsti kalbą.
Kitą kartą skambina man žmonės su tam tikromis pretenzijomis, bandau paaiškinti, kad aš čia nelabai kuo dėtas.
Po to dar kurį laiką būni šiek tiek psichologiškai pažeistas, nes dažniausiai skambinantysis mano, kad kalba su kaltininku. Bet reikia mokėti ir nemalonius pokalbius atlaikyti.
Bendraujant su žmonėmis man labiausiai nepatinka nesugebėjimas paaiškinti situacijos.
Kai skambinu į įstaigą ir mane jungia su operatoriumi, būnu apsišarvavęs kantrybe. Kai pranešama, jog pokalbis bus įrašomas, žmogus iš karto patiria lengvą stresą. Tada reikia atidžiai klausytis, kad pataikytum pasirinkti temą, o galų gale gauni atsakymą, kad visi operatoriai užimti.
Aš abejoju, ar tikrai jie būna užimti. Man atrodo, kad tas operatorius būna devynių darbų meistras ir tik vienas iš jų - atsakinėti. Man labai gaila tų asmenų, kurie nesugeba pasirinkti temos, paspausti numerio, nes jiems tai sudėtinga.
Naujas išradimas - asistentai. Jie vis klausia „Kuo galiu padėti?“ Surašau, ko man reikia, atsakymas būna, kad jis tokio klausimo nesprendžia.
Norėdamas pasveikinti su gimtadieniu man artimą žmogų, skambinu jam ir tariuosi dėl susitikimo. O jeigu esame pažįstami tik iš interneto platybių, tai pasveikinu žinute. Bet aš labiau mėgstu parašyti asmeninę žinutę negu viešą. Ši galbūt irgi gerai, parodo, kad žmonės sveikina tą asmenį.
Linas POŠKA, klaipėdietis
Aš arba rašau, arba bendrauju gyvai. Nemėgstu skambinti. Jaunystėje dirbau žurnalistu ir jaučiuosi visiškai išeikvojęs gyvenime man skirtą skambinimų limitą.
Jeigu noriu pasveikinti gerą pažįstamą su gimtadieniu, mieliau skambinu nei rašau žinutę feisbuke.
Feisbukiniai sveikinimai man nepatinka todėl, kad, vienas dalykas, jie yra gerokai devalvuoti, o kitas - kai sveikini nepažįstamą ar mažai pažįstamą žmogų feisbuke, yra šansas, kad jis gali būti miręs.
Tokių istorijų, kai nuoširdžiai visko linkima mirusiam žmogui, atsigirsta.
Įstaigos, taupydamos žmogiškuosius išteklius, metėsi į skambučių skaitmenizavimą, kai paleidžiama graži muzika ir sakoma: palaukite. Labai dažnai tu toje sistemoje vaikštai uždaru ratu.
Puikiai suprantu, kad nėra tiek daug žmonių, kurie galėtų sėdėti ir laukti, kol jiems kažkas paskambins ir ko nors paklaus, bet čia, manau, šiek tiek perlenkta lazda.
Rasa KASPARAVIČIŪTĖ, Vitės seniūnaitė
Žmogų, priklausomai nuo to, kokie yra mūsų santykiai, su gimimo diena sveikinu ar paskambindama, ar parašau SMS žinutę, ar į feisbuką.
Jeigu reikia spręsti problemą, kur būtina kažką parodyti, važiuoju į vietą pasižiūrėti. Su nepažįstamais žmonėmis įvairiai bendrauju atsižvelgdama į tai, koks klausimas - ir skambinu, ir rašau, ir važiuoju į vietą. Jeigu nesprendžiami kokie nors dalykai, žmonės būna pikti, bet vis tiek bandai klausimą spręsti taikiai, nekonfliktuoti.
Skambindama į įstaigas, ypač į medicinos, susiduriu su tuo, kad reikia laukti operatoriaus. Pasirenki ir lauki, muzikėlė skamba. Blogiausia, kad tu pralauki pusę valandos ir telefonas atjungiamas. Vėl skambini, ir vėl tas pats. Tada bandai kitą dieną arba jau tada važiuoji į vietą.
Ilona STANKEVIČIENĖ, šokių mokytoja
Gerai pažįstamiems žmonėms skambinu, bet labiau linkusi esu parašyti žinutę į mesendžerį. Jeigu reikia daug pasakyti, įrašau balso žinutę arba skambinu telefonu.
Šiaip aš mielai paskambinu norėdama gauti informacijos ir visada padėkoju, pasakau gerą žodį ir nepažįstamam žmogui, teikiančiam paslaugą. Bendravimas valstybinėse įstaigose yra pasikeitęs. Jau vien dėl to, kad dažnai pokalbiai įrašomi, nemalonių pasitaiko vis mažiau.
Jeigu paskambinus į įstaigą liepiama laukti operatoriaus, - laukiu. Parašius laišką į valstybinę įstaigą atsakymo tektų labai ilgai laukti, todėl nesinervinu ir bandau perskambinti. Kartais informaciją rūpimu klausimu iš valstybinių įstaigų gali gauti ir labai operatyviai. Darbuotojai telefonu atsako kompetentingai.
Esu skambinusi ir į VMI, ir į „Sodrą“, ir į savivaldybę. Komunikacija tinkama. Ir banko darbuotojai puikiai komunikuoja.
Arvydas CESIULIS, Klaipėdos miesto tarybos narys
Pirmas variantas būtų pakalbėti akis į akį, antroje vietoje - skambinti, o mažiausiai mėgstu rašyti visokias žinutes. Tai užima labai daug laiko ir nepadeda iki galo visko išsiaiškinti. Gal pirmą vietą vis dėlto duočiau skambinimui. Aš nebijau, kad mane gali aprėkti - padėčiau ragelį.
Mane labiausiai pokalbio metu erzina pilstymas iš tuščio į kiaurą, kai kalbama apie bet ką, tik ne apie reikalą.
Aš pats nemėgstu labai ilgai šnekėti. Net ir kalbėdamas su artimais žmonėmis po kelių minučių jau nebeturiu ką sakyti ir ko paklausti, o dirbtinai pratęsti pokalbio nemėgstu.
Neseniai minėjau savo gimtadienį, gavau gal 400 sveikinimų visokiomis formomis. Žmonės vis labiau pasitiki tais šablonais iš feisbuko, kurie būna su klaidomis. Aš stengiuosi to nedaryti.
Jeigu noriu žmogų pasveikinti, turiu tai padaryti savais žodžiais, nesvarbu, ar per feisbuką, ar per mesendžerį, ar kt. Man svarbus asmeninis ryšys.
Kęstutis OGINSKAS, Šventosios gyventojas
Esu linkęs iš pradžių pasiskambinti. Įprastinis mano komunikacijos algoritmas toks: rašau, jeigu gaunu atsakymą arba jo negaunu, tada pasiskambinu ir pasitikrinu, ar atsakymo nebuvimas yra neigiamas atsakymas.
Paskui ta komunikacija pereina į kitą lygį arba ne. Jeigu pokalbio metu žmogus nebeturi ką pasakyti ir pradeda keiktis, nieko nepadarysi. Nenorminė leksika irgi yra komunikacijos formatas.
Pastaruoju metu pastebėjau, kad komunikacija yra biurokratizuojama, atsirado daugiau formalumų nei tais laikais, kai mes buvome jauni.
Anksčiau buvo paprasčiau ir daugiau žmogiškumo, o dabar atsirado daugiau dirbtinio intelekto. Mane žavi ta jauna karta, kuri yra išmokusi biurokratijos principus ir vadovaujasi jais.
Jeigu reikia palaukti, kol atsilieps operatorius, nėra gyvenimo pabaiga. Yra kaip yra. O mūsų pokalbius įrašinėja nuo ankstyvos jaunystės, tik anksčiau to nesakydavo. Valdininkas, kuris su tavimi šneka, žino, kad pokalbis įrašinėjamas, tai, mano galva, truputį supaprastina komunikaciją.
Aš visais laikais, net tada, kai mes nežinojome, kad mus įrašinėja, stengdavausi telefonu kalbėti tai, už ką galiu atsakyti.
Jeigu žmogus tau artimas, randi, kaip jį pasveikinti. Kaip dirbtinis intelektas, taip ir feisbukas yra dirbtinis bendravimas.
Kažkam jis labai patinka, o man - vis mažiau ir mažiau. Yra žmonių, kurių nėra socialiniuose tinkluose, o kiti sėdi juose. Nežinau, ar nedalyvavimo, ar sėdėjimo tendencija yra absoliučiai gera. Mano galva, nesėdėjimas yra geriau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą