Kaip pasirinkti tinkamą profesiją?

Yra sakoma, kad profesija - tarsi žmogaus atspindys, atskleidžiantis daug asmenybės detalių. Tačiau dažnai tik baigusiems mokyklą jauniems žmonėms gana sudėtinga nuspręsti, kuriuo keliu jie nori eiti, tad profesijos pasirinkimas tampa tikru galvos skausmu. Šįkart „Savaitės eksprese“ žinomų klaipėdiečių teiraujamės, kaip jie pasirinko savo profesiją, ar dirba pagal ją ir ką galėtų patarti jauniems, dar nepatyrusiems žmonėms, besirenkantiems specialybę?

Edmundas ANDRIJAUSKAS, architektas

Edmundas ANDRIJAUSKAS

Tiesą pasakius, aš vaikystėje svajojau tapti režisieriumi arba operatoriumi, tačiau tais laikais įstoti į šias specialybes buvo praktiškai neįmanoma. Taigi, paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje apsisprendžiau stoti į architektūrą.

Mano mama turėjo reikalų su statybomis, tad tai taip pat padėjo apsispręsti. Žinojau, kas maždaug manęs laukia.

Patenkintas, kad pasirinkau šią specialybę, nors kuo toliau, tuo ši specialybė darosi sudėtingesnė. Nemaža dalis mano bendramokslių tiesiogiai su architektūra nedirba, o pasirinko gretutines specialybes, pavyzdžiui, dizainą.

O jaunimui, dabar besirenkančiam specialybę, patarčiau, kad vadovautųsi širdimi, kad nežiūrėtų vien į tai, jog specialybė gerai apmokama ar panašiai. Juk darbe mes praleidžiame maždaug trečdalį savo gyvenimo, tad jei darbas bus kančia, tada nieko gero iš to nebus. Žmogui turi patikti tai, ką jis daro.

Eglė JACKAITĖ, aktorė

Eglė JACKAITĖ

Nuo darželio laikų vaidindavau princeses, pelenes ir panašiai, tad aktorystės keliu žingsniavau kryptingai. Kai reikėjo rinktis profesiją, abejonių net nebuvo - visuomet turėjau šią svajonę ir to siekiau.

Pamenu, kad teko patirti nemažai jaudulio ir streso, kadangi stojančiųjų merginų į aktorinį tuo metu buvo daugiau nei 120, o priėmė tik 4 merginas. Teko įveikti šešis stojamųjų atrankos turus ir man pavyko! Oj, kiek buvo tuomet laimės.

Tiesa, jei būtų nepavykę įstoti į aktorinį, turėjau ir atsarginių variantų: mąsčiau apie televizijos diktorės arba pradinių klasių mokytojos kelią. Tačiau džiugu, kad dabar esu tuo, kuo esu. Niekada nesigailėjau dėl savo profesijos pasirinkimo.

Mano patarimas jaunimui - siekite savo ateitį su tuo, kas jus traukia, žavi ir vilioja. Klausykite širdies balso. Eikite paskui savo svajonę drąsiai, nes gyvenimas per trumpas, kad vadovautumėmės skaičiukais ir kitais pragmatiškais dalykais. Nes, jei dirbsite tai, kas nemiela, ir širdyje bus tuštuma, nieko iš to gero nebus. Gyvenkite, siekite, tikėkite ir jums pavyks.

Žydrūnas NAUJOKAS, žurnalistas

Žydrūnas NAUJOKAS

Apie žurnalisto profesiją niekada nesvajojau, o juo tapau visiškai atsitiktinai ir neplanuotai. Aš Klaipėdoje baigiau dramos teatro režisūrą, tačiau tuo metu, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, žmonėms teatras ne itin rūpėjo, kadangi buvo sunkūs ekonominiai laikai, visi taupė pinigėlius ir mąstė, kaip išgyventi.

Taigi man taip pat teko ieškotis, kaip užsidirbti duonai. Taip susiklostė, kad atsidūriau Vakarų Lietuvos televizijoje, skaičiau žinias, vėliau ir pats ėmiau rengti reportažus TV žinioms.

Galima sakyti, kad esu savamokslis žurnalistas, visko išmokęs iš praktikos. Ai, nors, tiesa, dvi savaites stažavausi tarptautiniuose žurnalistų kursuose Danijoje.

Įgijęs praktikos televizijoje, atsidūriau radijo stotyje „Laluna“, ėmiau reporteriauti ir čia dirbu iki šiol.

Įdomu ir tai, kad, nors ir nesu baigęs žurnalistikos studijų, jau ne pirmą kartą esu kviečiamas į Klaipėdos mokyklas moksleiviams pasakoti apie žurnalistikos profesiją. Tačiau ši specialybė tokia, kad visko galima išmokti būtent per praktiką.

Nors žurnalistu ir dirbu jau daugelį metų, iki šiol dalyvauju įvairiuose žurnalistikos seminaruose, tobulinuosi, esu Lietuvos žurnalistikos sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkės pavaduotojas. O mano įgyta režisūros profesija praverčia organizuojant Klaipėdos žurnalistų ŽENIA apdovanojimus.

Taigi, studijų metais mano įgytos žinios daug kur praverčia ir žurnalistikoje, kadangi mes, studijuodami režisūrą, aprėpėme ir gilinomės į daug sričių.

Jaunimui, besirenkančiam specialybę, jei nėra tikras, ko nori, siūlyčiau neskubėti. Galbūt metus po mokyklos baigimo padirbti padavėju ar susirasti kokį darbelį ir, tik tvirtai apsisprendus, ko nori, rinktis specialybę. Geriau jau būti tvirtam, nei rinktis bet ką ar tai, ko nori tėvai, bet pats to nenori.

Kitas variantas - rinktis tokias studijas, kurios aprėpia platesnį išsilavinimą ir suteikia visapusiškų žinių. Jos gyvenime gali praversti vėliau renkantis norimą profesiją. Pavyzdžiui, žinau žmonių, kurie pasirinko filosofijos studijas, o jas baigę dirba visai su tuo nesusijusį darbą.

Inga BRIAZKALOVAITĖ, balerina, vertikalaus šokio šokėja ir pradininkė Lietuvoje

briazkalovaite_inga

Gyvenimas yra nenuspėjamas ir spalvotas, tad iš jo reikia semtis žinių kiek įmanoma daugiau ir mokytis visko po truputį. Būtent mano pavyzdys dar kartą įrodo, kad net ir atsitiktinai anksčiau ar vėliau įgyta profesija gali kada nors praversti.

Aš esu baigusi mechanikos inžineriją ir 15 metų mano diplomas spintoje rinko dulkes, kol galiausiai jas teko nupūsti. Ant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sienos rengėme vieną pasirodymą ir mums reikėjo tikslių apskaičiavimų, kad sienos, stogo konstrukcijos atlaikys apkrovą. Po projektu reikėjo dėti parašą ir tai pagrįsti, pravertė diplomas.

Taip jau susiklostė, kad, baigusi balerinos karjerą, pasukau į vertikalų šokį, o čia jau reikia apskaičiuoti apkrovas, atramos taškus, ant stogo montuoti įtvirtinimus, virves, analizuoti, kokį svorį atlaikys, ir panašiai.

Aš, baigusi Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, nusprendžiau, kad man reikia kažkokios profesijos. Visada patiko įvairūs galvosūkiai, matematiniai skaičiavimai - tai buvo lyg poilsis protui. Taip ir buvo pasirinkta mechanikos inžinerija.

Jaunimui siūlyčiau rinktis studijuoti tai, ką jie mėgsta, nes niekada nežinai, kaip susiklostys gyvenimas. Jei ir nedirbsi ateityje pagal įgytą specialybę, tai bent jau praleisti studijų metai bus įdomūs ir netaps tarsi pragaru. O šiaip juk niekada niekas nėra garantuotas, kad ateityje dirbs pagal įgytą specialybę.

Artūras ŠEVELKOVAS, imtynių treneris

Artūras ŠEVELKOVAS

Trenerio specialybė, kaip ir mokytojo, jei ji tau duota, tai duota, jei ne - tada nieko iš to nebus. Turi tiesiog jausti tą gyslelę dirbti su žmonėmis, padėti, patarti, dalintis savo patirtimi. Turi tiesiog jausti gerąją energiją ir turėti pedagogo gyslelę.

Tiesiog mokai kitus to, ko pats esi išmokęs...

Aš pats nuo vaikystės sportavau ir paauglystėje pradėjau treniruoti savo klasiokus, kiemo draugus, bendraamžius. Tiesiog bandžiau jiems įskiepyti jiems tai, kuo pats degiau - meilę sportui. Mačiau, kad jie klauso mano patarimų, semiasi patirties, progresuoja. Pajutau tą gerąją energiją ir sporto treneriu dirbu jau pusę savo gyvenimo - net 25 metus.

Mano nuomone, visada reikia vadovautis savo vidiniu balsu: jei jauti gerą energiją dirbdamas su žmonėmis - tai dirbi su jais, jei patinka krapštytis prie automobilių variklių ar sėdėti prie popierių - renkiesi atitinkamą profesiją. Nėra blogų profesijų, tik vieni žmonės yra labiau skirti vienoms, kiti - visai priešingoms. Kiekvienas žmogus renkasi tai, ką išmano geriausiai.

Žinoma, pasitaiko, kai žmonės mąsto: „Ai, stosiu į teisę, gerai uždirbsiu.“ Tačiau vėliau, kai susiduria su tuo, kad reikia perskaityti krūvą knygų, įsiminti begalę įstatymų, sėdėti prie popierių, tuomet supranta, kad ne pinigai gyvenime yra svarbiausia. Mano nuomone, dirbdamas turi jausti malonumą ir ugnelę, tik tuomet gali pasiekti rezultatų.

Redakcijos archyvo ir Viktorijos Vaišvilaitės nuotr.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder