Kokia karta yra nelaimingiausia: sąraše nėra zumerių, o tie, apie kuriuos dažnai pamirštama

Kartų teorija atsirado 1991 m. dėka knygos „Generations. The history of America's future", kurią parašė amerikiečių tyrinėtojai Neilas Howas ir Viljamas Štrausas. Susidomėję kartų idėja, mokslininkai atliko ilgametį istorinių ir sociologinių pokyčių tyrimą, siekdami XVI amžiaus, ir nustatė dėsningumus, vienijančius žmones į kartą.

Savo knygoje Howes ir Strauss išsamiai apžvelgė XX amžiaus kartas, tarp kurių: prarastoji karta (1880–1900), didžiausioji karta (1901–1924), tylioji karta (1925–1941), kūdikių bumo karta (1946–1961), X karta (1962–1982), Y karta (1983–1990-ieji) ir Z karta (90-ųjų vidurys–2010-ieji).

Kodėl X karta tapo nelaimingiausia

„The Economist“ žurnalistai mano, kad tai lėmė sudėtingos istorinės aplinkybės, kuriose atsidūrė būtent ši karta.

„The Economist“ pabrėžia, kad X karta patyrė daug rimtų ekonominių ir socialinių sukrėtimų. Jie tapo 1990-ųjų recesijos, 2008-ųjų finansų krizės, pasaulinės COVID-19 pandemijos, sparčios infliacijos ir beprecedentinio būsto kainų augimo liudininkais ir tiesioginiais dalyviais. Dauguma šios kartos atstovų vis dar yra prislėgti hipotekinių paskolų mokėjimais, o jų jau suaugę vaikai dažnai yra priversti gyventi su tėvais dėl ekonominių sunkumų.

„Sandwich sindromas“ ir finansinis spaudimas

Šiai kartai būdingas vadinamasis „sandwich sindromas“. X kartos žmonės yra atsakingi už senstančius tėvus, kuriems gali prireikti finansinės ir fizinės pagalbos, ir už savo vaikus, kurie dažnai dar nėra finansiškai nepriklausomi.

Be vidutinio amžiaus psichologinių sunkumų, X karta susiduria ir su rimtais finansiniais iššūkiais – šios kartos pajamų augimas buvo lėčiausias, palyginti su kitomis kartomis. Jų realios pajamos vos 16 proc. viršija to paties amžiaus „baby boomers“ kartos pajamas. 

Daugelis X kartos atstovų taip ir nesugebėjo sukaupti didelio turto, nes į suaugusiųjų gyvenimą įžengė per akcijų rinkos nuosmukį, o tai labai apsunkino investavimą ir taupymą.

„Pamiršta“ karta

X karta dažnai ignoruojama tiek popkultūros, tiek masinės žiniasklaidos. Skirtingai nuo kūdikių bumo kartos, kuri suformavo didelę dalį kultūrinio kraštovaizdžio, arba „zummerių“, aktyviai dalyvaujančių socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos erdvėje, X karta beveik neturi savo ryškaus įvaizdžio kolektyvinėje vaizduotėje.

„Skirtingai nuo stoiko Senekos, X karta tikrai kenčia – ir ne tik vaizduotėje“, – teigia leidinys, pabrėždamas jų problemų, kurios dažnai lieka nepastebėtos, realumą.

Tai reiškia, kad X karta atsidūrė unikalios ir nepalankios istorinės padėties. Jie neturi nei jaunatviško idealizmo, nei dažnai nepasiekiamo pensinio amžiaus privilegijų komforto, kurį gali turėti vyresnės kartos. Jie jaučia nuovargį ir gilų jausmą, kad apie juos pamiršta.

X kartos charakteristikos pagal amerikiečių tyrėjus Neilą Howe ir Williamą Strausą

Jų jaunystė ir formavimosi laikotarpis sutapo su sudėtingais 90-aisiais, pažymėtais SSRS žlugimu, naujos valstybės formavimusi, silpnomis valstybės institucijomis ir aukštu korupcijos lygiu. Pagrindiniai to laikotarpio žodžiai, turėję įtakos „X kartos“ formavimuisi, buvo deficitas, nemokumas, infliacija ir bendras nestabilumas.

X kartos atstovai metaforiškai vadinami „užmirštuoju viduriniuoju vaiku“ arba „vaikais su raktu ant kaklo (latchkey kids)“. Jų augimo laikotarpiu jų tėvai buvo priversti kovoti dėl išgyvenimo, sunkiai dirbdami, kad aprūpintų šeimą būtiniausiais maisto produktais ir drabužiais. 

Todėl X kartos vaikai dažnai buvo palikti savieigai, patys grįždavo iš mokyklos, ruošdavo maistą, mokėsi be ypatingos suaugusiųjų priežiūros ir savarankiškai sprendė savo problemas. Ši patirtis vėliau paveikė jų požiūrį į darbą, suformavo įsitikinimą, kad sėkmės gyvenime galima pasiekti tik sunkiai dirbant ir kovojant. 

Jie įžengė į darbingo amžiaus 90-aisiais – 2000-ųjų pradžioje, turėdami už nugaros privalomojo mokymo metus ir aukštąjį išsilavinimą, kurio diplomas dažnai pasirodydavo nereikalingas. Toks troškimas mokytis padidino jų bendrą erudiciją, bet ne visada suteikė pasitenkinimą savirealizacija ir laimę.

Darbo vietoje X kartos atstovai vertina atsakomybę, yra linkę į sunkų ir viršvalandžius, yra puikūs vykdytojai. Vadovaujančiose pareigose jie dažnai linkę į rankinį valdymą, sunkiai deleguoja užduotis ir prisiima daug pareigų.

 Išgyvenę nestabilumą jaunystėje, „X kartos“ atstovai labiausiai vertina stabilumą tiek darbe, tiek gyvenime, bijodami pokyčių. Jie dažnai yra pasirengę kentėti neįdomų, bet stabilų darbą ar nekompetentingą vadovą, matydami tai kaip logišką būdą aprūpinti šeimą.