Baltiškoji enigma - Lamatos žemė (2)

Visas Šilutės bei dalis Klaipėdos rajono yra archajiškoje Lamatos žemėje. Iš trijų pusių supami kuršių, žemaičių, skalvių, Lamatoje kadaise gyveno savitą kultūrą turėję žmonės. Tik labai mįslingi, o jų paminklai dėl įvairių priežasčių mokslininkų itin mažai tyrinėti.

Apie šią baltiškąją enigmą sutiko papasakoti garsus pajūrio archeologas, Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, rektorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Vladas Žulkus.

Pabaiga. Pradžia VE.LT.

Istorikas dr. Tomas Baranauskas Lamatą priskiria kuršiams. Ar teisinga jo prielaida? Kodėl Livonijos ordinas XIII a. Lamatos nesidalijo ir net nemini?

„Liber census Daniae”(„Danijos mokesčių knyga“ – aut. past.) XIII a. Nemuno žemupyje mini atskirą Lamatos žemę, nepriklausiusią kuršiams.

1231 m. šaltinyje („Scriptores rerum Prussicarum“) Lamatos žemė „atskiriama“ nuo Kuršo, tačiau 1235 m. Ebstorfo žemėlapyje (šį pasaulio žemėlapį 1234-1240 m. sukūrė Gervase iš Ebstorfo – aut. past.) Kuršas prasideda nuo Nemuno žiočių.

1252 m. liepos 29 d. dokumentu, Lamata, iki šiol atskira nuo Kuršo žemė, priskiriama Kuršo vyskupystei, t. y. ji formaliai prijungiama prie Kuršo Ordino ir Kuršo vyskupo valia.

Kitame XIII a. vidurio šaltinyje „Descriptiones terrarum” (nežinomo autoriaus Europos aprašymas su žiniomis apie Lietuvą ir kitus baltų kraštus – aut. past.) yra rašoma: „Semba jungiasi su Kuršu, kuris daugiau driekiasi šiaurėje ir yra apsuptas jūros iš pietų ir vakarų. Rytuose yra jau pagonių žemė vadinama Žemaitija (Samoita).“

1290 m. šaltinyje, „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“, pietiniai kuršių kaimynai nepaminėti, tačiau rašoma, jog Kuršas tęsiasi 50 mylių (turimos omenyje viduramžių vokiškos mylios: pvz., Kretinga nuo Klaipėdos buvo nutolusi už apie tris mylias – aut. past.). 

Nuo Domesneso rago (Kolkas rags, Latvija) iki Sambijos pietuose kaip tik yra 50 mylių. Todėl „terra Lamata“ (Lamatos žemė) jau turėtų būti priskiriama Kuršui.

Žemė tarp kuršių ir skalvių: ar tai buvo savarankiškas mikroregionas, ar savotiška kuršiškos ir skalviškos įtakos teritorija?

Lamata teritoriškai buvo savarankiškas mikroregionas, kuriame persipynė skalviškos ir kuršiškos kultūrinės įtakos.

Lamata teritoriškai buvo savarankiškas mikroregionas, kuriame persipynė skalviškos ir kuršiškos kultūrinės įtakos.

Kai kurie archeologai lamatus arba lamatiečius vadina net atskira gentimi. Ar sutinkate su tuo?

Neturime argumentų Lamatą vadinti atskira gentine teritorija. Romėniškuoju laikotarpiu (I-IV a.) ji įėjo į vadinamųjų kapų su akmenų vainikais kultūrinį arealą, kuris tęsėsi Baltijos pajūriu nuo Nemuno žiočių iki dabartinės Liepojos apylinkių.

Neturime argumentų Lamatą vadinti atskira gentine teritorija.

Vikingų laikais (VIII-XI a.) lamatiečių etninį ir kultūrinį artumą kuršiams iliustruoja mirusiųjų deginimo paprotys, lamatiečių perduotas nuo VIII a. į pietines, o vėliau plitęs į šiaurines kuršių žemes. Skirtingų kultūrų žmonės (žemaičiai, žiemgaliai) šios laidojimo tradicijos neperėmė.

Lamatos žemėje randami archeologiniai paminklai (pvz., kapinynai, gyvenvietės) nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII a. Ar čia nuolat gyventa bemaž 1,5 tūkst. metų ir kas tuomet gyveno?

Archeologai neturi duomenų, kad Lamatos žemėje būtų buvusi demografinė krizė, ištuštinusi kraštą, o vėliau ten būtų atsikėlę emigrantai iš Kuršo ar Skalvos. Lamatos gyventojų kultūros tęstinumas nuo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikų yra paliudytas Lamatos kapinynų kasinėjimų medžiagoje.

Labai aiškiai žinome Lamatos kaimyninių genčių kuršių ir skalvių likimą: abu XIII a. nukariauti Vokiečių ordino, tai užfiksuota istoriniuose šaltiniuose. O koks Lamatos likimas? Apie kovas joje tarsi nežinome nieko...

„Liber census Daniae” Nemuno žemupyje XIII a. mini atskirą Lamatos žemę, nepriklausiusią kuršiams. Lamatos, iki tol atskiros žemės, priskyrimas Kuršo vyskupystei 1252 m. rodo, jog ji jau anksčiau buvo kontroliuojama Ordino ir Kuršo vyskupo.

Lamatos žemės pilys koncentruojasi žemės pakraščiuose. Be abejo, jos buvo skirtos priešui sulaikyti, galima spėti, jog tai buvo ir Ordino, ir žemaičių kariaunos. Deja, rašytinių šaltinių apie lamatiečių kovas su savo kaimynais neturime.

Jei Šilutės Hugo Šojaus muziejus ryžtųsi padaryti Šilutės rajono autochtono, tarkime, kario įkapių rekonstrukciją, kokia archeologine medžiaga reikėtų remtis? Kokį paminklą pavadintumėte Lamatos žemės etalonu, atspindinčiu šio mikroregiono savitumus? Koks buvo viduramžių Lamatos žemės karys?

Manyčiau, kad atkuriant Lamatos kario ginkluotę reikėtų remtis Skomantų piliakalnio (Klaipėdos r.) apylinkių geriausiai tyrinėto kapinyno archeologine medžiaga.

Paslaptinga ir kontroversiška teritorija. Kaip vis dėlto turistams jūs pristatytumėte Lamatos žemę ir kuo ji įdomi lankytojams?

Lamata – romėniškojo laikotarpio didelės kapų su akmenų vainikais kultūrinės srities dalis, žemė nuo VIII a. perdavusi prūsiško ir skalviško laidojimo papročio tradicijas kuršiams. Teritorija, kur buvo persipynusios kuršių ir skalvių kultūrų tradicijos.