Iš uostamiesčio - į muzikos sostinę: Klaipėdos virsmas

2075 metai. Klaipėda šurmuliuoja - nuo jūros bangų iki senamiesčio scenų. Jau kelis dešimtmečius uostamiestis tituluojamas Lietuvos muzikos sostine. Nors kadaise šis titulas priklausė Vilniui, XXI a. šeštajame dešimtmetyje įvykusios kultūros ir meno permainos atvėrė kelią Klaipėdai tapti svarbiausiu šalies kultūros centru.

Šiandien kalbiname ypatingą svečią - muzikantą ir visuomenės veikėją Juozą Emilį, kuris per pusšimtį metų ne tik įkvėpė jaunuosius kūrėjus, bet ir prisidėjo prie uostamiesčio virsmo į kultūros sostinę. Kalbamės ne tik apie tai, kas jau įvyko, bet ir apie tai, kaip jis mato Klaipėdos ateitį artėjant 2125-iesiems.

Klaipėda šiandien vis garsėja kaip galimybių sostinė visiems Lietuvos muzikantams, tačiau, kaip pats rašėte savo memuaruose, toks miestas Jums kadaise atrodė kaip neįmanoma vizija. Kas visgi paskatino taip „griebti jautį už ragų“ ir paversti Klaipėdą į tokią, kokia ji yra dabar?

Emilis: Na, man Klaipėda dar nuo paauglystės atrodė kaip daug potencialo turintis miestas.

Kai buvau abiturientas, Klaipėdoje buvo vos keturios vietos, kur kartais buvo įmanoma išgirsti gyvos muzikos, neskaitant įvairių švenčių ar festivalių.

Daug to meto populiarių Lietuvos grupių buvo kilusios būtent iš Klaipėdos, tačiau dauguma išvažiuodavo į Vilnių. Ne iš gero gyvenimo, aišku...

Turėjome tokį savotišką talentų nutekėjimą. Uostamiestyje nebuvo galimybių realizuoti savo veiklos, norint savo kūrybą atlikti gyvai, tekdavo kalnus nuversti, nebuvo lengvai prieinamų įrašų studijų, galų gale itin trūko pačių muzikantų.

Tačiau mačiau itin daug potencialo - pirmieji mano matyti koncertai „Malūno lofte“ paliko įspūdį ir supratau, kad Klaipėdai reikia būtent to - galimybių leisti muzikai skambėti viešumoje, o tai man įrodė vis augantis jaunimo susidomėjimas roko muzika.

Norėjau, kad Klaipėda būtų vieta, kur muzikiniai gebėjimai būtų vertinami rimtai, o ne tik kaip priemonė laimėti konkursus, pelnyti prizus.

Aišku, to siekiau ne vienas, tačiau tokių neabejingų ir atsidavusių žmonių buvo tik vienetai, o ateities kartoms dar liko nemažai ką nuveikti, kol Klaipėda pasieks tokią viziją, kokią aš kadaise įsivaizdavau.

Turbūt dabartiniams Klaipėdos muzikantams sunku įsivaizduoti, kokie iššūkiai laukdavo tų, kurie kadaise čia bandė kurti muziką. Bet kodėl gi taip ilgai Vilniui atitekdavo muzikos sostinės titulas?

Priežastis paprasta - Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, yra plotu ir gyventojų skaičiumi didžiausias Lietuvos miestas.

Natūralu, kad daugiausiai muzikos pasiūlos ir paklausos būdavo būtent Vilniuje. Tačiau tai nėra vien XXI a. reiškinys, Vilnius dar „perestroikos“ laikotarpiu buvo pagrindinis miestas, organizavęs tokią veiklą.

Pavyzdžiui, festivalis „Lituanika“ pritraukdavo net pačias garsiausias pasaulio grupes. Nors Klaipėda irgi turi kasmetinį Pilies džiazo festivalį bei Jūros šventę, mes paprasčiausiai nesurinkdavome tiek daug klausytojų ir finansavimo.

Taip pat turėčiau pridurti, kad Klaipėda vis susidurdavo ir su protų nutekėjimu - labai daug žmonių, ypač kvalifikuotų specialistų, ieškodavo geresnio gyvenimo Vilniuje, Kaune ar net svetur. 

Logika paprasta - kur žmonės, ten kultūra, ten pramogos, ten ir muzika. Dėl to labai džiaugiuosi, kad Klaipėda neužmiršo ir švietimo bei plačios darbo rinkos svarbos.

Papasakokite, kokia įgyvendinta veikla miesto mastu labiausiai didžiuojatės? Kokių projektų tikitės pamatyti per, pavyzdžiui, ateinančius penkiasdešimt metų?

Iš tikrųjų labai didžiuojuosi tuo, kad pavyko įgyvendinti daug miestui svarbių projektų - nuo koncertinių salių atnaujinimo iki paramos jauniems kūrėjams. Keletą šių projektų pats koordinavau. 

Tačiau jeigu reikėtų išskirti vieną svarbiausių lūžių, tai, be abejo, mūsų buvusio mero kalba Europos Sąjungos kultūros konferencijoje.

Būtent ji padėjo iškelti Klaipėdą kaip pavyzdį, kaip miestas gali transformuotis per meną. Po jos vyko realūs pokyčiai - buvo skirtas finansavimas tiek kultūros infrastruktūrai, tiek jaunųjų menininkų paramos programoms.

Taip pat itin džiaugiuosi, kad prieš dešimtmetį išpildžiau turbūt savo vieną iš didžiausių norų dar nuo jaunystės - įkūriau „Kopos studiją“.

Lietuvos mastu tai nėra didžiausia įrašų studija, tačiau dar nuo pat pradžių jos tikslas buvo suteikti jauniems muzikantams būdą paversti savo muzikines idėjas realiu produktu, tad, manau, ji yra galimybių suteikianti studija.

Labai trokštu, kad iki 2125-ųjų studija pasiektų pirmąjį šimtą sėkmingai prodiusuotų albumų. 

Taip pat tikiuosi, kad Klaipėda taps traukos centru užsienio muzikos rinkai. Noriu, kad Klaipėda būtų patraukli vieta ir užsienio muzikantams - vieta, kur jų idėjos galėtų virsti įkvepiančia muzika.

Žmonės diskutuoja, kad per kelis dešimtmečius Lietuva taps tarsi XX a. JAV - kiekvienas regionas turės savo muzikinį stilių, o muzika taps itin didelė kultūros dalis. Ką manote, koks būtų Klaipėdos vaidmuo Lietuvos muzikos rinkoje, jei tokia vizija išsipildytų?

Manau, kad tai labai intriguojanti vizija. Vis dėlto įsivaizduoju, kad Klaipėda šią tendenciją įgyvendintų truputį kitaip. Jungtinių Amerikos Valstijų atveju muzikos žanrų atsiradimą labiausiai paskatino technologijų pažanga, kai atsirado galimybių manipuliuoti garso bangomis, dažnių spektru ir erdvėmis.

Taip pat svarbus kultūrinis kontekstas - Lietuvoje, ypač Klaipėdoje, muzika vystėsi kitokia linkme, nes neturėjome tokių ryškių socialinių problemų, kokios buvo būdingos JAV, todėl muzikos vaidmuo mūsų visuomenėje taip pat kitoks.

Noriu pasakyti, kad tipiniam lietuviui muzika greičiausiai niekada neturės tokio egzistencinio svorio, kokį ji turėjo juodaodžių bendruomenės JAV, kur muzikos šaknys dažnai siejosi su išgyvenimu ir pasipriešinimu.

Būtent dėl to abejoju, kad muzika taps tokia esmine kultūros dalimi ir greičiausiai liks kaip pramoga, meno forma ar saviraiškos būdas. Taip pat šiais laikais tampa vis sudėtingiau išrasti kažką naujo, kažką negirdėto. Tačiau tai nėra neįmanoma.

Negalima atmesti galimybės, kad kiekvienas Lietuvos regionas kada nors garsės tam tikru muzikos skoniu, o galbūt net naujais žanrais.

Uostamiestis dar nuo XX a. pasižymi nemaža džiazo ir metalo muzikos mėgėjų bendruomene, ir nors šie žanrai mėgstami ir kituose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje jie įgauna unikalią, savitą formą.

Tą jau galima pastebėti Klaipėdoje - uostamiestis dar nuo XX a. pasižymi nemaža džiazo ir metalo muzikos mėgėjų bendruomene, ir nors šie žanrai mėgstami ir kituose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje jie įgauna unikalią, savitą formą.

Kartą teko bendrauti su užsieniečiais, atvykusiais čia, ir susilaukiau nemažai komentarų apie mūsų džiazo skambesio savitumą. 

Tai geras ženklas - dėl savotiškos muzikos įsitvirtina Klaipėdos, kaip unikalios kultūros centro, titulas. Manau, būtent toks ir būtų Klaipėdos vaidmuo lietuviškos muzikos kontekste - uostamiestis būtų kaip džiazo ir metalo muzikos miestas.

Mūsų mieste per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko daug kultūrinių permainų ir galima teigti, jog Klaipėda ateityje ir toliau garsės galimybėmis ne tik tarp Lietuvos muzikantų. Kaip Klaipėda atrodys 2125 metais?

Manau, kad Klaipėdos laukia labai šviesi ateitis - mes vis daugiau investuojame į švietimą ir kultūrą ir tai labai akivaizdu atsižvelgiant į klaipėdiečių mentalitetą.

Nebesusiduriame su tokia žmonių abejingumo problema, dėl kurios kentėjome amžiaus pradžioje. Užtenka įsijungti kokią Klaipėdos radijo stotį: transliuojamos laidos apie literatūrą, teatrą, filmus, muziką, mokslą - žmonės kažkuo domisi, lavinasi, plečia akiratį.

O kadaise vis tekdavo girdėti dejonių apie tai, kad Lietuvoje žmonės blogai gyvena, kad niekam niekas nerūpi, niekas niekuo nesidomi.

Iš tiesų gera pagalvoti, kad pavyko nors truputį transformuoti mūsų gyventojų mąstyseną, o žmonės darosi vis atviresni visuomeninei veiklai ir noriai jungiasi prie įvairių kultūrinės plėtros iniciatyvų.

Nors per penkiasdešimt metų gali įvykti milžiniškų permainų, tikiu, kad jaunų žmonių iniciatyvumas neišblės. Noriu, kad menas ir muzika neliktų antraeiliai dalykai, į kuriuos ir vyresnieji žiūrėtų ne tik kaip į pramogas.

Aš ir mano kolegos dėjome itin daug pastangų, kad Klaipėda pasiektų dabartinį statusą Lietuvos muzikos rinkoje, ir tikiuosi, kad ateities kartos tęs mūsų darbą, toliau puoselės muzikinius renginius, festivalius, šventes bei garantuos, kad nė vienas talentas neliks nepastebėtas. 

Nuoširdžiai linkiu, kad kiekvienas klaipėdietis prisidėtų prie šios vizijos įgyvendinimo, kad miestas augtų ne tik infrastruktūra, bet ir idėjomis, vertybėmis bei kūrybingais žmonėmis.

Tikiu, kad jaunimo drąsa ir kūrybingumas taps pagrindu dar didesniam Klaipėdos augimui. O kol dar turiu galimybių prisidėti, darau viską, kad miesto kultūrinė ateitis būtų kuo turtingesnė.