Visų „Istorinių Smiltynės atodangų“ ieškokite čia.
Nežinomas fotografas įamžino akimirką toje vietoje, kur dabar einame pėstute ir važiuojame dviračiais.
Ta pati Smėlio karčemos (vok. Sandkrug) kopa, ir jos viršūnėje matyti sovietmečiu sudeginta kavinė.
Restoraniukas su buvusia puikiausia panorama į Klaipėdos senamiestį, uosto akvatoriją.
Būtų gana sunku nustatyti, kada fotografuota, tačiau viską išduoda reklaminė iškaba kairėje. Įrašai yra joje lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Lentoje galima įžvelgti sakinių nuotrupas: „Į Senąją Smiltynę“ (vok. ... Alten Sandkrug). Vadinasi, nuotrauka daryta tarpukariu.
Pagal vyriškių vežime aprangą galima daryti prielaidą, jog ketvirtąjame dešimtmetyje.
Stiklo negatyvai yra vertingi dėl jų unikalumo.
Atvirukai būdavo tiražuojami tūkstančiais, o toks stiklo negatyvas yra tik vienas pasaulyje. F
otografas išimdavo stiklo plokštę, o kitai įdėti (paruošti, užtepant chemikalus) prireikdavo keliolikos minučių. Kitaip tariant, antrą kadrą galėjai padaryti tik paruošęs naują stiklo plokštę.
Kas žino, gal šis vežimaitis tik vieai nuotraukai pozavo, o paskui nuriedėjo savais keliais, ir ši nuotrauka yra vienintelė.
Galima atkreipti dėmesį į medinius laiptus, vedusius smuklės link.
Jų dabar nebėra nė kvapo. Ratuotiems (prekių gabenimui, pvz.) buvo skirtas kitas įvažiavimas, ir jo rudimentai labai gerai matyti iki šiol.
Įdomūs žmonės vežime. Vienas iš jų išsiskiria: tai - vežikas. Kepurė su snapeliu (tokias labai mėgo Kuršių nerijos žvejai), paprastas švarkelis.
O ponas (kitas – pasislėpęs už jo) - su madinga skrybėle, paltu.
Kas jis ir ko vyko ankstyvą pavasarį (nėra prikritusių lapų), pasakyti sunku. Gal ir nebeįmanoma.
Aišku viena: vežikas laukė šio vyriškio, ir jie važiavo dulkėtu, akmenukais grįstu keliu (tuo pačiu ir mes važiuojame) į kažkurią nerijos gyvenvietę.
Gal Juodkrantę. Gal Nidą.
Dešinėje matyti kitos reklaminės iškabos: „Į Kurhauzą“ / „Zum Kurhaus“. Dar viena, kurios turinio įskaityti neįmanoma.
Taip pat skaitykite
