Jauniausios Kuršių nerijos žemės slėpiniai (4)

Dažnas klaipėdietis ar pajūrio svečias nė nemirktelėdamas pasakys, kad yra lankęsis delfinariume, vaikščiojęs plačiais paplūdimiais prie molo Smiltynėje. Ir jie bus neteisūs. Pati šiauriausia pusiasalio dalis yra vadinama Kõpgaliu.

Dar XVI a. Kuršių nerijos smėlynai baigėsi ties dabartinėmis Dangės žiotimis, todėl apie du kilometrus nuo Senosios perkėlos iki uosto vartų nusidriekusi žemė pagrįstai gali vadintis ne tik pačia jauniausia, bet ir mažiausiai pažįstama lankytojams žeme.

Kopgalio pažibos - Nerijos forte įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus (LJM), delfinariumas, etnografinė žvejo sodyba, tačiau jame slypi ne mažiau įdomūs reliktai, susiję su burlaivių epocha, vos apie 160 metų egzistavusiu kaimu ar legendomis apipintu tuneliu Kuršių marių dugne.

Pietų ragas

Formaliai Smiltynės ir Kopgalio teritorijas atskiria senosios, XIX a. menančios Kopgalio kapinaitės, kuriose palaidotas pirmasis nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871-1934), buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius, rašytojas Jonas Žilius-Jonila (1870-1932) ir kt. žmonės. Būtent nuo šios vietos iki pat pietinio molo apie 1,5 km nutįsusi teritorija ir vadinama Kopgaliu.

Šis gražus lietuviškas pavadinimas labai taikliai apibūdina geologiškai nuo Sembos pusiasalio bei Rasytės moreninio gūbrio iš pietų į šiaurę besiformavusios nerijos pabaigą, kopų galą. Tiesa, 1910 m. Tilžėje išleistoje Viliaus Kalvaičio knygoje „Lietuwizskų Wardų Klėtelė su 15000 wardų“ parašyta „Kopgalei“ ir greta pateikiamas pirminis, vokiškas vietovardis: Süderspitze (liet. „pietų smaigalys“).

Lietuviškasis nerijos galo vardas - aiškus, o vokiškasis nukelia į praeitį bei leidžia pažvelgti į šios išskirtinės teritorijos istoriją.

„XVI-XVII a. aprašymuose, locijose <...> Kuršių nerijos smailuma neįvardijama. Į šiaurę nuo Sandkrug (Smiltynės) nurodoma buvus bevardžius smėlynus iki marių sutekėjimo į jūrą. XVIII-XIX a. vid. vokiški šaltiniai šią teritoriją vadina Süderhuk, Süderhaken (Pietų ragas - iškyšulys). Nuo XIX a. 3 dešimtmečio įsigali pavadinimas Süderspitze <...>. Šį vardą gavo ir čia įsikūrusi gyvenvietė. Prūsijos kuršiai vietovardį ištardavo savaip - Ziderspice. Šiandien gali pasirodyti keista, kodėl šiauriausia nerijos dalis vadinama “Pietų ragu„, - 2002 m. išleistoje knygoje “Kopgalis" rašė jos autorius, LJM istorikas Dainius Elertas.

Norint suvokti situaciją, reikia žvilgtelėti į XVII-XVIII a. žemėlapius, kuriuose pavaizduota uosto įplauka be molų.

„XVI-XVIII a. pr. nerijos gale būta dar vieno rago, išsikišusio į marias piečiau smaigalio, bei nedidelės įlankėlės prie jo. <...> Žemyno pusėje iki XVII a. pab. - XVIII a. I dešimtmečio kyšojo Norderhuk (Šiaurinis ragas). Jis buvo ties dabartiniu švyturiu. Taigi, pavadinimas Süderhuk atsirado kaip Norderhuk priešprieša“, - paaiškino D. Elertas.

Įdomu tai, kad Šiauriniu ragu dabar vadiname dešiniajame Dangės krante esančią vietą ties Senąja perkėla, o Pietiniu ragu - ties kruizinių laivų terminalu, kur berniuko skulptūra laivams moja.

Nesigilinant į gana sudėtingus geologinius procesus galima pasakyti, jog dabartinis Kopgalis yra per kelis šimtus metų iš pustomo jūros smėlio, marių sąnašų susiformavusi teritorija. Ir ji nuolat kito; vėjas, audros, srovės, potvyniai keitė aplinką: atsirasdavo protakos, į marias nugriūdavo supustytos didžiulės kopos, o 1814 m. žemėlapyje šiauriausia nerijos dalis apskritai vaizduojama kaip atskirų salų spiečius. Stabilizuotas Kopgalis buvo tik nuo XIX a. ėmus jį apželdinti bei tvirtinti krantus, formuoti apsauginį kopagūbrį, ir šie darbai truko šimtmetį.

„Kas pirmą kartą atvažiuoja į Smiltynę, te nepatingi nueiti ar nuplaukti iki Kopgalio. Tai pati naujausia Neringos dalis. Nuo 1771-1882 m. Kopgalis į šiaurę pailgėjo 850 m. Bet atsitikdavo, kad pavasarį Nemuno ledai, plaukdami marėmis į Baltiją, dalį Kopgalio nuardydavo. Taip, pavyzdžiui, 1729 m. pavasarį ledai nunešė 75 m kopgalio“, - 1937 m. rašė slapyvardžiu Laukis pasivadinęs žurnalistas (galimai mūsų pajūryje apsilankęs JAV lietuvių spaudos darbuotojas Domininkas Keliauninkas).

1937 m. išleistoje J. Pronskaus knygoje - itin reti Kopgalio kaimo vaizdai. Gyvenvietė nuo žemės paviršiaus išnyko prieš pusę amžiaus.

1937 m. išleistoje J. Pronskaus knygoje - itin reti Kopgalio kaimo vaizdai. Gyvenvietė nuo žemės paviršiaus išnyko prieš pusę amžiaus.

Išnykęs kaimas

Dinamiška ir net pavojinga gamtinė aplinka šiauriausiame nerijos smaigalyje ilgai neleido nuolatiniam gyvenimui kurtis žmonėms, ir Kopgalis kurį laiką buvo naudojamas tik burlaivių balasto iškrovimo aikštelė. XVIII a. laikomas Mėmelio burlaivių aukso amžiumi, nes jų į miestą įplaukdavo daug, o išplaukdavo prikrauti medienos, kuri buvo pagrindinė eksporto prekė.

Burlaiviai uostamiestį pasiekdavo dėl stabilumo jūroje pilnais triumais įvairiausio balasto: smėlio, gargždo, žvyro su titnago priemaišomis ir kt. Šį balastą (dabar laivuose šią funkciją atlieka balastiniai vandenys) iškraudavo specialiose aikštelėse žemyninėje dalyje, pamaryje, tačiau vietos jam ilgainiui ėmė trūkti, todėl balasto aikštelės padarytos ir Smiltynėje, Kopgalyje.

„Nuolatiniai gyventojai Kopgalyje pradėjo kurtis labai vėlai. Pirmieji buvo darbininkai, dirbę hidrotechninių bei smėlio sulaikymo įrenginių statyboje. Vėliau - balasto krovėjai. <...> 1814.07.06 žvejas Joh. Verkullis Kopgalyje gavo 4 margus žemės laisva Magdeburgo teise. <...> Žvejas įsikūrė greta marių ant 30 m virš jūros iškilusio kalno, supilto iš stambaus žvyro ir kito balasto. Šis balasto kalnas atsirado 1795 m. balasto aikštės vietoje“, - rašė D. Elertas.

Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis (1858-1919) m. priminė, kad Kopgalį žaliuojančia oaze pavertė Mėmelio pirklių gildija, o teritoriją 1870 m. perėmė Prūsijos karalystė.

Kopgalio kaimas vystėsi po truputį ir netolygiai: 1830 m. buvo 7 namai, 1867 m. - 53 gyventojai bei 8 namai, o 1895 m. - jau 79 kopgaliečiai. Jie dirbo balasto krovėjais, kopų apželdintojais, taip pat krantų sutvirtinimo darbus ir kt.

Pustoma, užpilama potvynių, su griūvančiomis kopomis, draskoma protakų šiauriausia nerijos dalis stabilizuota tik XX a. pr. Krantams tvirtinti panaudotos net cemento statinės.

Pustoma, užpilama potvynių, su griūvančiomis kopomis, draskoma protakų šiauriausia nerijos dalis stabilizuota tik XX a. pr. Krantams tvirtinti panaudotos net cemento statinės.

Anot D. Elerto, XX a. pr. apsodinus didžiąją kopų dalį, darbininkai miško sodintojai apleido Kopgalio kaimą, o netrukus drastiškai sumažėjus atplaukiančių burlaivių skaičiui (juos nukonkuravo garlaiviai), į Klaipėdą persikėlė ir dalis balasto krovėjų. 1905 m. Kopgalyje gyveno 134 (daugiausiai per visą kaimelio istoriją) žmonės, o 1919 m. liko tik 7 registruoti gyventojai. Tarpukariu čia gyveno iki 20 žmonių.

Galima pridurti, kad Kopgalis XX a. taip ir nesulaukė tokio dėmesio, investicijų kaip puikiausia vasarviete, kurortu su gražiomis vilomis, kurhauzu, restoranais, maudyklėmis tapusi Smiltynė. Ją 1900 m. rugpjūčio 1 d. už 37 371 markę nusipirko Klaipėdos miestas.

„Į šiaurę nuo Smiltynės už kokio kilometro yra pati galutinė Užmario vasarvietė, Kopgalis. <...> Į Kopgalį iš Klaipėdos vasaros metu kas 30 minučių nuo Žiemos uosto plaukioja keltas, talpinąs iki 250 žmonių. Pakeliui iš Smiltynės į Kopgalį yra senos kapinėlės“, - 1937 m. išleistoje knygoje „Lietuvos Sahara. Neringos gamta ir žmonės“ rašė Juozas Pronskus. „Pačią gyviausiąją vasarvietę - Smiltynę“ jis aprašė atskirame skyrelyje.

Tarpukario spaudoje yra aprašytas ne vienas atvejis apie žmonių nebijojusius ir į pliažą prie molo vis užsukdavusius briedžius, buvusius savotiškomis maudyklių žvaigždėmis.

Na, o Kopgalio kaimas visiškai ištuštėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Remiantis D. Elertu, 1948-1954 m. jame pradėjo apsigyventi civiliai, tačiau pats kaimas dėl pasienio režimo buvo tarsi izoliuotas: nuo 1945 m. iki 1990 m. Kopgalis buvo uždara, kariškių valdoma teritorija. Sovietmečiu ir baigė savo gyvavimo istoriją nuo 1814 m. egzistavęs kaimas pačiame kopų gale: nerijos šiaurinėje dalyje gyvenę žmonės gavo butus uostamiestyje, ir 1973-1975 m. laikomi šio kaimo išnykimo data. Pastatai buvo išardyti, nugriauti, o jų likučiai dabar randami tik po žeme arba kuklių pamatų pavidalu tarp etnografinės žvejo sodybos ir LJM administracinio pastato.

Nuslūgus marių vandeniui Kopgalyje, ties pasieniečių laivų angaru, galima išvysti specialiai nuskandinto XVIII a. burlaivio skeletą. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Nuslūgus marių vandeniui Kopgalyje, ties pasieniečių laivų angaru, galima išvysti specialiai nuskandinto XVIII a. burlaivio skeletą. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Kopgalio inkliuzai

Garsųjį Nerijos fortą pradėjo statyti Prūsijos karalystės kariai 1864 m., o statybas 1871 m. baigė jau Vokietijos imperija. Viena įdomiausių jo dalių - tai dabartinis akvariumo statinys. Šioje vietoje iki 1945 m. (susprogdintas) buvo vadinamasis redutas, kuriame nuo XIX a. iki 1939 m. gyveno civiliai žmonės.

„Nuo 1897 m. tvirtovė užleista, ir ją supančiame vandens kanale šiandien prisigūžę lindi pasienio policijos jūros apsaugos laivai. Buvusiose forto kareivinėse gyvena apie 15 uosto darbininkų šeimų. Tik čia visai nepanašu į Kauno forto landynes. Tvirtovės korpusas apvalus su kiemu viduryje. Iš viršaus apverstas žemėmis, kuriose net storokos pušys auga. Gyvenama dviejuose aukštuose. Langai, apie pusantro metro aukščio ir per metrą pločio, gražiai užuolaidomis užtiesti, išeina tik į kiemo pusę. Kiekviena šeima turi po 2 kambarius ir virtuvę. Pakalbinau vieną moterį, besikaitinančią su vaikais saulėje ir mezginį bemezgančią. Butai, sako, žiemą esą labai šalti, o vasarą gaivinančiai vėsūs“, - 1937 m. gegužę rašoma laikraštyje „Vakarai“.

Reduto kiemas buvęs išties gražus, apie 20 m skersmens su įrengtu šulinuku bei rankiniu siurbliu. Originaliai ten buvęs kazematas, kuriame iš pradžių (po kariškių pasitraukimo) gyveno samdyti darbininkai (kopų apželdintojai ir pan.). 1879-1900 m. redute veikė Kopgalio mokykla. Jame 1915 m. nuo Mėmelyje siautėjusių rusų kariškių slėpėsi dalis klaipėdiškių.

Taip tarpukariu atrodė Nerijos forto centre buvęs žiedo formos redutas. Jame gyveno žmonės. Dabar čia stovi Jūrų muziejaus akvariumo pastatas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Taip tarpukariu atrodė Nerijos forto centre buvęs žiedo formos redutas. Jame gyveno žmonės. Dabar čia stovi Jūrų muziejaus akvariumo pastatas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Be kita ko, apie 1875 m. forto ryšiui su miestu Kuršmarių dugnu buvo nutiestas telegrafo kabelis. Jis pažymėtas ir senuose žemėlapiuose. Klaidingai interpretavę brėžinį, kai kurie tyrinėtojai paskleidė legendą apie po mariomis įrengtą Kopgalio tvirtovę su Mėmeliu jungusį... slaptą tunelį.

Dar vienas mažai kam žinomas faktas: tai šalia dabartinės pasieniečių bazės buvusios marių krantinės formavimo aplinkybės. Kai vanduo kiek nuslūgsta, galima išvysti tikrą laivą vaiduoklį.

Senovėje krantines formuodavo iš medinio karkaso: pavyzdžiui, būdavo padaromos rąstinės dėžės ir į tarpus pripilama akmenų. Prie jų nuleidžiami plūdurai, kad priplaukęs burlaivis galėtų saugiai prisišvartuoti. Tačiau neretai vietoje tos dėžės pasitarnaudavo nebetinkami burlaiviai, kuriuos, į koprusą pridėjus akmenų, tiesiog nuskandindavo. Tarp bortų buvo įkalami basliai, kuriuos sujungdavo skersiniais, o tarpus užpildavo akmenimis.

Štai tokią galbūt XVIII a. pab. krantinės atkarpą mes turime Kopgalyje, prie pasieniečių laivų angaro. Išliko nedidelė atkarpa.

Po didesnių audrų galima pamatyti dar vieną įdomiausią ir itin retą pajūryje istorijos liudytoją: eilėmis sudėtus statinių formos cemento luitus. Jie susiję su 1924 m. netoli uosto vartų katastrofą patyrusiu motoriniu burlaiviu „Grisslan“. Jis iš Švedijos Gotlando salos į Klaipėdos uostą plukdė 350 tonų į statines supakuoto portlandcemenčio partiją firmai „Sandėlis“. Nuskendus kroviniui cementas sustingo į betono luitus, kuriuos narai iškėlė, ir vėliau šios statinės (medinės lentos supuvo, tačiau jų įspaudai ir dabar matyti) buvo panaudotos paplūdimiui prie pietinio molo sutvirtinti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder