„Klaipėda po 100 metų“

„Žengiame paplūdimiu. Čia ošia Baltijos jūra, kuri skalauja Klaipėdos krantus. Šis reginys jau neatsiejamas nuo Klaipėdos vardo.

Tikiu, kad Baltijos jūra jau nebegarsėja kaip viena užterščiausių jūrų, o žavi savo grožiu, švara, kai buvo išvalyta dėl naujausių technologijų.

Ji vis dar išmeta į krantą Lietuvos auksą - gintarą, kuris garsėja įvairiomis legendomis.

Čia atsiveria Klaipėdos uosto vartai, o ant šiaurinio Klaipėdos molo stovi atstatytas Baltasis švyturys, kuris rodo kelią atplaukiantiems laivams.

Praskrenda žuvėdrų pulkas, kuris nuneša mus virš Kuršių marių. Trumpas skrydis ir panėrimas po vandeniu, kur išvystame povandeninį tunelį, kuris jungia Klaipėdą ir Kuršių neriją. Juo eina pėstieji, tiek važiuoja dviračiai, paspirtukai, automobiliai, autobusai.

Taip pat aplink mus plaukioja žuvys, kai kurios anksčiau buvo nykstančios, dabar jų čia gausu. Tokia įvairovė po vandeniu.

Išneriame Klaipėdos jūrų uoste. Čia prisišvartavę daugybė laivų, dauguma jų varomi žaliuoju vandeniliu, kurį gamina pats Klaipėdos uostas.

Šis jūrų uostas klesti, čia veikia daugybė įmonių, kurios jau seniai pasuko žaliosios energetinės transformacijos keliu, čia priimama daugybė laivų iš viso pasaulio, čia sukuriama daug darbo vietų.

Kruiziniu laivų terminale stovi skulptūra „Vaikystės svajonė“, tačiau dabar ji atgyja. Vieno mygtuko paspaudimu, atsiranda holograma, kuri pradeda vaikščioti, paklausta atsako į klausimus apie savo istoriją. Dabar taip Klaipėdoje atgaivinama istorija su visomis skulptūromis.

Štai toks Klaipėdos pajūris. Plaukime senamiesčio link.

Prieš Danės upės srovę sunku plaukti, tačiau Biržos tiltas jau netoli. Dešinėje Danės upės krantinėje, prie Biržos tilto, mus pasitinka „Undinėlės“ skulptūra, kuri krantinę puošia nuo 2015 metų.

Dabar su šiuolaikinėmis technologijos ji pabunda ir gali pasakyti, kiek daug ji jau matė, kiek daug laivų išlydėjo. Lipame aukštyn, kur tiesiai prieš mus stovi Atgimimo aikštė, šviesi, atnaujinta, susipinanti su žaluma, gamta, joje bendrauja, susitinka, kalbasi žmonės.

Dabar čia nesigirdi gatvės triukšmo, nes važiuoja aplinkai nekenkiantys automobiliai, autobusai, nes čia daug pėsčiųjų, daug kas važiuoja dviračiais, paspirtukais.

Šalia tilto stovi „Meridianas“ - medinis burinis laivas, pro kurį plaukia maži laiveliai, varomi elektra ar žaliuoju vandeniliu.

Dabar eikime Tiltų gatve, kur girdisi muzika, juokas. Senamiestis tikrai gyvas, neužmirštas, atgimęs. Aplink mus senoji architektūra, kuri puikiai išsaugota iki tokių tolimų laikų.

Pasukame į šoną, ten rasime Teatro aikštę. Čia stovi skulptūra „Taravos Anikė“, vienas miesto simbolių, kuris dabar atgyja su savo istorija.

Staiga nusileidžia dronas, kuris šiais laikais pristato ne tik siuntas ar laiškus tiesiai į užsakovo rankas, tačiau dabar jis miesto svečiams įteikia lankstinuką apie Klaipėdą.

Palikę Teatro aikštę, einame link Klaipėdos pilies. Didinga, lyg iš praeities perkelta, ji stovi atstatyta. O nuo pilies kalno atsiveria neįtikėtinas vaizdas, kažkur tolyje, aplink senamiestį, stovi galybė dangoraižių, apsuptų žaluma, vijokliais, medžiais. Virš mūsų su didžiuliu gūsiu pralekia lyg lėktuvas, lyg automobilis.

Greitai palieka senamiestį ir skrenda link naujamiesčio, kuris tik plėsis, tobulės. Bet pažvelgę į dangų išvysime daugybę skraidančių automobilių, kurie skraido iš vienos pusės į kitą, iš visiškai naujo pasaulio į pasaulį, sujungtą su praeitimi.

Klaipėda po 100 metų. Tokia mūsų kelionė į ateitį, toks mano gimtasis miestas ateityje, kur susipina praeitis ir ateitis, žmonių kultūrinis gyvenimas, gamta ir naujausios technologijos, kur kuriama ateitis, bet istorija, nuvedusi tiek toli, nėra pamirštama."