Klaipėda prieš 100 metų (32)

3 milijonai

1925 m. balandžio 29 d. laikraštyje „Klaipėdos žinios“, pirmame puslapyje, rašoma apie iniciatyvą skelbti Lietuvių tautos visuotinį kongresą. Svarstoma, kokia organizacija galėtų imtis šio reikalo: Šaulių sąjunga, Lietuvos universitetas ar visų centralinių organizacijų jungtinis komitetas.

Aptariamos ir vietos, kur kongresas galėtų vykti: Kaune, Klaipėdoje, Paryžiuj arba Ženevoj.

Kaip svarbiausias svarstytinas klausimas įvardijamas emigracijos ir nutautėjimo klausimas.

Šiame kontekste pateikiama ir statistika, kiek lietuvių kur gyvena.

"Nepriklausomoje Lietuvoje 1 800 000

Okupuotoj Lietuvoj arti 500 000

Jungtinėse Valstybėse arti 500 000

Vokietijoje (Mažojoje Lietuvoje) arti 50 000

Latvijoje arti 25 000

Didžiojoje Britanijoje 25 000

Kanadoje apie 5 000

Pietų Amerikoje apie 5 000

Rusijoje ir Sibire gal (?) 5 000

Pietų Afrikoje bent 1 000

Australijoje bent 1 000.

Tad visose pasaulio dalyse lietuvių rodos yra arti 2 900 000."

Vokietis apie lietuvius

Tame pačiame laikraštyje, straipsnyje „Vokietis apie lietuvius“, publikuojami Lietuvoje studijų reikalais viešėjusio daktaro Erich Muller iš Vokietijos įspūdžiai iš kelionės, kuriuos jis aprašė savo gimtinės laikraštyje „Falkenberger Tageblatt“.

Štai kaip jis aprašė Kauną: "Greta senobinio arklių tramvajaus skraido sunkieji automobiliai, autobusai, karietos ir ilgomis eilėmis vežimas po vežimo, valstiečių ratai pakinkyti nevalyvais panje arkliukais traukia į miestą. Ši žmonių, arklių ir vežimų kamšynė nešūkauja šiaip Rusijoje girdimais keiksmais ir riksmais, o viešpatauja tam tikra gatvės disciplina.

Kalbama visomis Rytų kalbomis. Rusišką nusikeikimą nulydi žydiškas bliurbėjimas, tai šen tai ten girdėti latviškai, lenkiškai, vokiškai kalbant. Bet visos firmų iškabos ir parašai lietuviški ir vis labiau ir labiau ausį kutena pilnos, skambančios lietuvių kalbos balsės.

„Drąsiai galima pasakyti, kad lietuviai yra rečiausia ir savotiškiausia Europos tauta".

Lietuva yra kultūriškai aukščiausiai stovinti ir vitališkiausia. Norint tai suprasti reikia atsiminti, kad Lietuva nėra koks nors išgudruotas naujas padaras, o turi tūkstančiametę, garbingą, valstybinę ir visuomeninę praeitį. Drąsiai galima pasakyti, kad lietuviai yra rečiausia ir savotiškiausia Europos tauta".

Aprašo vokietis ir lietuves moteris. "Aš niekur dar nepažinau moterų, kurios būtų taip grynos ir nekaltos (keusch) kaip lietuvaitės.

Lietuvaičių bendrai imant, negalima pavadinti gražiomis, tačiau nežiūrint į jų apskritus veidus ir mažas nosis, dėk jų gracingam judrumui ir natūraliam švelnumui jų valkstaus kūno, jos niekuomet nepadaro įspūdžio, kad būtų negražios.

Tautos likimas glūdi jos moterų vaisingumo galioj. Tauta, kuri turi tokias moteris, kaip lietuvių, gali būti laiminga.

Lietuvaitė niekuomet nebus mylimoji, visuomet motina. Jei tas pajėgų kupinas lietuvis panorės įkūnyti savo tautos nesulaužytą, pilną sveikos vilties velyjimą, tai lietuvaitė bus vaisingiausioji žemė, kurioj šis velyjimas įsišaknys ir pražydės į vaisingą veiksnį...

Tautos likimas glūdi jos moterų vaisingumo galioj. Tauta, kuri turi tokias moteris, kaip lietuvių, gali būti laiminga."

Vaizdeliai iš Klaipėdos krašto

Kiekviename „Klaipėdos žinių“ numeryje buvo spausdinamos ir trumpos žinutės iš įvairių Klaipėdos krašto vietų.

1925 m. balandžio 29 d. laikraštyje pateiktas toks vaizdelis iš Kairių: "Pavasario darbai iš dalies atlikti. Ropės (bulvės) pasodintos, avižos ir atodogiai jau sudygę. Pievos ir ganyklos pradeda žaliuoti. Paskutinių dienų lytūs ir šiurpusis oras kiek sustabdė žėlimą, bet kaip tik pasirodys šildanti saulutė, pašoks ir žolė ir visi augalai.

Sportas vėl pradeda dygti ir kaimuose. Vaikėzai, pasirūpinę sviedinį, spardo, laksto, žaidžia „futbolą“. Taisyklių nepažįsta, o kam jų ir reikia. Jei į sviedinį nespirsi, pats jis nelėks. Vertėtų jaunuosius sportininkus pamokinti ir įpratinti. Tik abejotina, ar futbolas yra naudingas ir gražus sportas. Aš jo niekuomet nepamėgau. Bus ir gražesnių ir tinkamesnių sporto žaidimų„, - rašė autorius “g."

Kita žinutė - iš Žardės. Joje rašoma, kad "Kapinių Sąjunga, doram ūkininkui lietuviui sumanius, gražiai aptvėrė kapines, aplink tvorą prisodino eglaičių, pataisė laiptus ir abipusiai apsodino eglaitėmis.

Kapinės guli prie kryžkelės ir daro praeiviams malonų įspūdį. Gal kas susipras ir įvykdys ant lentos virš vartų užrašydinti tinkantį lietuvišką parašą, kurį praeivis perskaitytų ir būtų paragintas atsiminti ir savo amžiaus galą.

Kaimo lenta ir kelrodys gražiai nudažyti Mažosios Lietuvos spalvomis ir parašai be maž taisyklingai lietuviški."

Pagrindinė nuotr.: „Lietuvaičių bendrai imant, negalima pavadinti gražiomis, tačiau nežiūrint į jų apskritus veidus ir mažas nosis, dėk jų gracingam judrumui ir natūraliam švelnumui jų valkstaus kūno, jos niekuomet nepadaro įspūdžio, kad būtų negražios“, - taip lietuves moteris prieš šimtmetį apibūdino svečias iš Vokietijos. Nuotraukose - Klaipėdos krašto moterys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.