Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (708)

„Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau „braidysime“ po S. Daukanto g. 9-ojo namo „erdves“.

Šiandien prisiminsime akvarelininkę Renatę Lūšis. Jai dirbtuvė šiame Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui priklausiusiame pastate nebuvo skirta. Patalpas dirbti ji turėjo Adomo Brako meno mokykloje. Bet čia ji lankydavo dailininkų susirinkimus, su skyriaus ilgamete pirmininke sudarydavo akvarelininkų plenerų planus, kruopščiai juos aptardavo.

Be to, šiame pastate dirbtuvę turėjo jos vyras juvelyras Dmitrijus Žoludevas. Tad R. Lūšis turėjo čia įvairių reikalų.

Vingiuotas kelias

Skirtingai nei su kitais Klaipėdos dailininkais, su šviesaus atminimo akvarelininke Renate buvau pažįstama tik tiek, kad lankydavausi jos personalinėse ir po plenerų surengtose parodose. Tad kreipiausi į menotyrininką Petrą Šmitą, kad apžvelgtų Renatės gyvenimo ir kūrybos kelią.

"Koks laikas negailestingas, greit bėgantis, o žmogaus būtis šioje žemėje tokia trapi. Buvo ir išėjo į nebūtį, lyg ir nebuvo. Bet jo palikimas liko darbuose, palikuonyse....

Taip neseniai Renatė Lūšis dirbo kartu su kitais dailininkais pedagogais Klaipėdos vaikų (dabar Adomo Brako) dailės mokykloje.

Ji buvo viena iš pirmųjų 1969 m. Klaipėdoje įkurtos vaikų dailės mokyklos mokytojų. Renatė Lūšis vaikus mokė tapybos ir kompozicijos paslapčių iki 2009 m., kol mokykla ją išlydėjo į užtarnautą poilsį.

Bet ar dailininkas, kūrybinis žmogus tą poilsį turi? Ji, kaip retas žmogus - pedagogas, visą save atidavė savo mylimai dailės mokyklai. Ji daugelį metų turėjo pastogėje kūrybines patalpas, į kurias kviesdavosi vaikus stebėti dailininko kūrybinio proceso, sykiu ir teikdama žinias, įgūdžius. O vaikai jai atsidėkojo savo meile Mokytojai, kuri kaip motina rūpinosi ne tik jų mokslais, bet ir buitimi, vaikiškomis godomis.

Vaikų dailės, dabar Adomo Brako, mokyklos pedagogai apie 1972 m.

Vaikų dailės, dabar Adomo Brako, mokyklos pedagogai apie 1972 m.

R. Lūšis kūrybos sritis buvo įnoringa akvarelės technika.

R. Lūšis gimė 1942 m. spalio mėn. 5 d. Klaipėdoje. Tuometinėje pokarinėje niūrioje, karo sugriautoje Klaipėdoje nebuvo galimybės mokytis dailės - 1964 m. išvyko į Riazanės (Rusija) specialią vidurinę meno mokyklą mokytis dailės pažinimo. 1969 m. ją baigusi sugrįžo į gimtąjį miestą. Tais pačiais metais ji pradėjo dirbti tik ką įkurtoje Klaipėdos vaikų dailės mokykloje mokytoja.

1970-1975 m. ji studijavo tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos katedroje ir įgijo dailininkės pedagogės specialybę.

R. Lūšis, dar mokydamasi Riazanės dailės mokykloje, jau pradėjo su savo akvarelėmis dalyvauti Klaipėdos, respublikinėse bei užsienio bendrose dailės parodose. Kiek ji suruošė savo asmeninių akvarelių parodų Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Liepojoje ir kituose miestuose bei miesteliuose, būtų sunku ir suskaičiuoti.

Nuo 1969 m. iki 1989 m. ji kuravo Klaipėdos miesto dailės mokytojų sekciją, rengė mokytojų, taip pat ir moksleivių bendras bei autorines dailės parodas.

1983 m. ji buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungos narius. Daug metų ji ruošė tarptautinius akvarelės plenerus Klaipėdoje, buvo jų organizatorė ir kuratorė.

Didelę, išsamią savo asmeninę - jubiliejinę kūrybos parodą suruošė 2012 m. KKC - Klaipėdos parodų rūmuose", - R. Lūšis biografijos punktyrus išklostė menotyrininkas P. Šmitas, daugelį metų fiksavęs Klaipėdos dailininkų gyvenimiškas ir kūrybines biografijas.

Anonsas

Kitą penktadienį pratęsime pasakojimą apie akvarelininkę Renatę Lūšis - kokia ji buvo moksleivių ir kolegų akimis ir jausmais.

Informacija

Tiems, kurie „Vakarų ekspresą“ nusprendė prenumeruoti ir skaityti tik šiemet, trumpai primename, kas apie S. Daukanto g. 9-ąjį namą buvo rašyta pernai. Išnarplioti šimtmetinę pastato istoriją, kaip dažnai „Akvarelėse“ nutinka, padėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė. S. Daukanto gatvė suplanuota XIX a. pradžioje. Iki XIX a. antrosios pusės ji buvo trumpa: nuo dabartinės Salomėjos Nėries iki Herkaus Manto gatvės. Vėliau ji buvo pailginta marių link. Atkarpa nuo Herkaus Manto iki Stasio Šimkaus gatvės iki Antrojo pasaulinio karo vadinta Palangos gatve - kaip Palangos gatvės tęsinys. Palangos g. 25-ojo pastato pirmasis savininkas buvo pirklys Davidas Hirschbergas. Iš jo 1926 m. rudenį namą nusipirko kunigas Nikodemas Petkus (g. 1866) - aktyvus dvasininkas, bažnyčių statytojas, dosnus rėmėjas. 1928-1930 m. pradžioje patalpas nuomojosi Žemės banko agentūra ir šio banko įgaliotinis Petras Šernas su šeima. Vėliau (apie 1934-1935 m.) N. Petkus pastatą padovanojo Kauno benediktinių vienuolynui (Lietuvos Šv. Mikalojaus seserų kongregacija). Jame gyveno kelios vienuolijos seserys ir pats kunigas N. Petkus. 1939 m. aneksavus Klaipėdos kraštą, pastatas nacionalizuotas, priklausė miesto savivaldybei. Po II pasaulinio karo šiame pastate karaliavo vaikai, lankę čia įkurtą darželį. Jį iškrausčius, pastatas perduotas Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui. Pastate dirbtuves gavo Klaipėdos dailininkai. Ankstesnėse „Akvarelėse“ jau aplankytos šviesaus atminimo skulptoriaus Liongino Alfonso Garlos, tapytojo Vido Pinkevičiaus dirbtuvės. Žvalgėme ir tekstilininkės Vidos Sakės gobelenus, grafiko Romo Klimavičiaus įvairialypę kūrybą.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder