Klaipėdos architektai: „Dirbame minimaliai...“

Kuo gyvena Klaipėdos architektai? Kokius ryškiausius įvykius ir tendencijas Klaipėdos architektūroje per pastaruosius metus išskirtumėte?

Metai buvo turtingi mūsų, kaip architektų organizacijos, veiklų.

Vienas įsimintiniausių ir ryškiausių įvykių buvo menininko Manto Maziliausko projektas Stariškėse, kurio metu pabandyta įkultūrinti pietinio rajono gyventojams poilsio erdvę prie Kuršių marių. Palikome ten meno sodinuką - M. Maziliausko instaliaciją.

Dabar M. Maziliauskas toliau dirba su Uosto direkcija ir puošia miestą, teikia siūlymus. Tuo labai didžiuojamės.

Kitas rimtas darbas buvo Klaipėdos senamiesčio detalių katalogas. Į jį surinkome, kas būdinga Klaipėdos architektūrai.

Kalbant apie miesto architektūros tendencijas, liūdna konstatuoti, bet Klaipėdoje mažokai buvo architektūrinių konkursų.

Kituose miestuose tokių konkursų daugėja, o pas mus per metus įvyko vienas - Klaipėdos teismų pastato atviras architektūrinis konkursas. Ir tas pats dėl ginčų iki šiol neįvertintas, vis dar laukiame nugalėtojo.

Kitas konkursas buvo privatus. Jo rezultatas - administracinės paskirties pastato su maitinimo ir prekybos patalpomis (Žvejų g. 16) projektas - yra išeksponuotas.

Konkursai - būdas populiarinti architektūrą ir patiems augti, kelti kvalifikaciją, nes per konkursus tu padarai kažką daugiau negu minimaliai būtina. Tai priverčia pasitempti.

Jeigu to nėra, tai mes tiesiog dirbame minimaliai, projektuojame statinius, pastatomus pigiausia kaina, nes tik tokius perka valstybė.

Klaipėda mus šitame kontekste truputį frustruoja.

Norėtumėme būti trečiuoju didmiesčiu šalyje, tačiau neorganizuojame architektūrinių konkursų, mieste neturime vyriausiojo architekto, turime mažiausią Architektūros skyrių, kuris jau šiemet dar sumažės dėl išeinančiųjų į pensiją.

Esant tokiai situacijai Savivaldybė nepaima tų pinigų, kuriuos valstybė skiria architektūrai plėtoti.

Tokie mūsų rūpesčiai.

O, kalbant apie privačius objektus, ar dar pasitaiko ambicijų išskirtiniams architektūros projektams?

Dėkingi esame tiems, kurie, nepaisydami nepalankios situacijos, investuoja į architektūrinius projektus.

Kaip pavyzdį palyginimui galiu pateikti du skirtingose Dangės upės krantinėse vystomus projektus.

„Mėmelio miesto“ kvartalas - vystomas kaip europietiška, jautriai Klaipėdos senamiesčiui atliepianti erdvė, ir „Bastionų namai“ - be Architektų sąjungos, be konkursų, tiesiog pagal investuotojo verslo planą nubraižytas projektas.

Kokybės skirtumas - akivaizdus.

Taip, pastarasis projektas - pelningas, „kvadratai įsisavinti“, bet šioje nei kitose parodose jo nėra, nes darbo, matyt, pats autorius nenori parodai teikti.

Tad kviečiame lankytojus pasižiūrėti parodą, kurioje pristatomi Klaipėdos architektų ir Klaipėdos miestui sukurti projektai.

Nematyti šioje parodoje Atgimimo aikštės, dėl kurios per praėjusius metus gal daugiausiai laužoma iečių?

Mes priimame tą situaciją, kaip pasakyt, nuo Dievo, kaip yra, taip yra.

Mes gi nepakeisime tos bendruomenės mieste ir kaip ji priima sprendimus.

Mes galime tik parodyti alternatyvas, kitokį požiūrį, paaiškinti, kad vertę kuria savitumo, išskirtinumo ieškojimas.

Pažiūrėkite, ką dabar gina žmonės Ukrainoje? Jie gina įvaizdžius apie savo šalį, apie savo bendruomenę, kuri kažkuo skiriasi nuo agresyvaus kaimyno.

Savitumo paieškos yra vertos pastangų. Sunkią valandą į ką atsiremsi - į savo vertybes: kas tu toks, kur gyveni, kaip tave identifikuoja? Architektūra dažnai yra tie matomi simboliai, kurie apie tai kalba.

Parodą papildo Petro Džervaus tyrimas apie kai kuriuos sovietmečiu Klaipėdoje statytus pastatus. Norite pasakyti, kad jie taip pat yra vertingi?

Projektas švelniai pasakoja apie tai, kad sovietmečio architektūra Klaipėdoje nėra vienalytė.

Buvo „stalininis“ periodas, kai buvo statomi tipiniai iš Rytų atvežti objektai, bet buvo antroji sovietmečio pusė su tikrai intelektualių žmonių pastangomis sukurti kažką unikalaus.

P. Džervaus projektas ragina tai permąstyti ir galbūt kai kuriuos tos epochos ženklus palikti.

Netenkame Atgimimo aikštės kaip Lenino aikštės. Gerai, nes ji nebuvo tas objektas, kuris mus jaudina.

O neseniai nuskambėjęs darželio „Boružėlė“ Danės gatvėje rekonstrukcijos projektas architektus labiau sujaudino. Diskutavome apie jį, klausėme, kodėl tokiu keliu einama...

Praradome. Velniai nematė... P. Džervus kelia klausimą: kiek dar tokių objektų reikės prarasti?

Tikrai nesiekiame išsaugoti viską ir visur, bet kartais užtenka tik užuominos, detalės, buvusios architektūros fragmento, kad perskaitytum istorinį klodą.

Kažkokį pėdsaką gal vis dėlto verta išsaugoti?