Kuršių kario kapas: rekonstrukcija (4)

Pabaiga. Pradžia VE.LT

Teisingas, archeologine ir istorine medžiaga paremtas mūsų protėvių vaizdinys kuria naują, didžiuotis savo šaknimis įkvepiančią istoriją. Puikiausia edukacija, reprezentacija ir tyrimų laukas.

Tai, ko neliko

Vienas sudėtingiausių procesų rekonstrukcijoje yra rūbų, avalynės atkūrimas. Vakarų Lietuvoje žemė - tokia rūgšti, jog per šimtmečius sunyko ne tik kuršių apranga, bet ir patys skeletai. Visame buvusio Kuršo areale nuo Klaipėdos pietų iki Rygos įlankos Latvijoje nerasime nė vieno išlikusio kuršiško rūbo pavyzdžio. Kaip tuomet elgtis?

Susiklostė istorine logika pagrįsta tradicija dairytis išlikusių pavyzdžių kultūriškai kuršiams artimiausiose teritorijose. Tai – Skandinavija. VIII-XI a., vikingų laikais, kuršiai turėjo daugybę kontaktų su švedų, danų vikingais, ir tų laikų aprangos mados negalėjo itin skirtis.

Skandinavijoje nuo XIX a. pab. iki mūsų dienų tebevyksta buvusių šiaurės normanų apgyventų teritorijų tyrimai. Pasitarnauja net visuotinis klimato atšilimas: tirpstant ledynams Šiaurės Norvegijoje (pvz., Lendbreen vietovė), Pietų Grenlandijoje atsiveria itin gerai išlikusi organika: strėlės, kiti mediniai daiktai, rūbai.

Dar viena gera terpė – pelkės. Jas suformavę kiminai turi antiseptinių savybių (nesiveisia bakterijos, todėl organika nepūna), ir pelkių radiniai būna gerai užsikonservavę.

Nemažai vizualinės medžiagos yra ir garsiajame 1066 m. nuaustame 70 m ilgio ir 50 cm pločio Bayeaux gobelene. 

Jame pavaizduotos scenos (iš viso – net 79), kaip normanai (skandinavų vikingai) užkariavo Angliją. Aprangos detalės, beje, aprašytos ir kai kuriose XIII a. islandų sagose.

Tokiu keliu eita ir rankomis audžiant, mezgant, siuvant Kretingos kuršio aprangą: marškinių, sermėgos, kelnių, galvos apdangalo (angl. hood, vadinamasis hudas: primena gobtuvą, tik užmaunamas atskirai ir dengia pečius, krūtinę, nugarą) modeliai nusižiūrėti iš radinių Skandinavijoje.

Galima paminėti gerai išlikusių rūbų pavyzdžius iš pelkių Skjoldehamn (Šiaurės Norvegija; rastas vikingas su sermėga, kelnėmis, hudu), Kragelund (Danija, radiniai datuojami 1045-1115 m.), Moselund (Danija, apie 1100 m.), Broksten (Švedija, 1350-1370 m.), Labradoro jūros plaunamo kapinyno Herjolfsnes vietovėje (Danija, XIV a.) ir kt. 

Gerai užsikonservavusių X-XI a. batų pavyzdžių yra iš buvusio danų vikingų prekybos centro dabartinėje Vokietijoje, Haithabu (Hedeby) vietovėje.

Indigo burtai

Aprašomo Kretingos kuršio atveju labai pasisekė, jog išliko užsikonservavusios tekstilės fragmentų. Viskas supuvo, bet žalvaris užkonservavo sermėgos ir baltinių likučius vidinėse segių pusėse. 

Prie kuršio segių buvo išlikę apatinio bei viršutinio rūbų audinių fragmentai. Tai – retas atvejis.

Kapą tyręs archeologas I. Jablonskis pateikė neįkainojamų žinių: kuršio apatinis rūbas buvęs lininis, o jo tankumas apskaičiuotas siūlių kiekiu 1 kv. cm: 14 siūlių. Sermėgos tankumas: 10 siūlių 1-ame kv. cm. Nubraižyta ir audinio struktūra.

„Viršutinis drabužis vilnonis, austas eglute (skersa eglute, arba ruoželiu – aut. past.) per keturias nytis, 10 mm plotyje telpa 10 apmatų arba ataudų siūlų. Dabartinė audinio spalva tamsiai ruda, tačiau nevienoda“, - 1972 m. rašė jis.

Taigi, turint tokius detalius duomenis jau galima labai tiksliai atkurti raštą. Kadangi rekonstrukcijoje meistrai stengiasi maksimaliai naudoti archajiškas technologijas, metodus, rūbai taip pat buvo audžiami, siuvami rankomis. Pavyzdžiui, vien sermėgai prireikė 6 metrų ilgio, 40 cm pločio specialiai nuaustos medžiagos.

Kuršiai siūlus vijo naudodami verpstukus (verpimo ratelių nebuvo), o audė vertikaliomis staklėmis su moliniais pasvarais. Norint suvokti, kokie kruopštūs, darbštūs buvo protėviai, šis pavyzdys yra labai geras: 14 siūlių / 1 kv. cm yra tokia tanki medžiaga, jog naudoti plonyčiai siūlai, o juos suverpti (kuo plonesnis siūlas, tuo sunkiau dirbti, nes trūkinėja) reikėjo geležinės kantrybės. Medžiaga marškiniams (panašaus tankumo) pirkta vikingų festivalyje Lenkijoje ir austa prieš 100 metų.

Sermėgos atveju natūralios vilnos siūlai buvo dažomi kuršių itin mėgta indigo spalva. Dažas indigotinas neblunka saulėje: štai, kodėl, manoma, toks populiarus buvęs indigas. Dažydavo augaliniais dažais, ir šį procesą yra atkūrusi audėja, tekstilininkė Raminta Beržanskytė.

„Apžvelgus įvairiausius šaltinius ir archeologinius duomenis yra manoma, jog Lietuvos teritorijoje mėlyna spalva ir indigo dažiklis buvo išgaunami iš dažinės mėlžolės (Isatis tinctoria L.). 

Per ilgą laiką skirtingose kultūrose išsivystė skirtingi ir itin sudėtingi mėlžolės dažų gamybos būdai, o dažytojai savo receptus saugojo ir slėpė. Visgi daugelis receptų turi tų pačių bruožų“, - pasakojo ji.

Visų pirma, mėlžolė buvo auginama specialiai, mat lapų reikia itin daug. Tada tinkamu metu lapai skinami, smulkinami girnomis, o iš gautos masės sukami kamuoliukai, kurie paliekami išdžiūti. 

Išdžiūvę kamuoliukai vėl smulkinami, kraunami į dideles krūvas ir tris mėnesius fermentuojami kruopščiai prižiūrint: lapų masė nuolat laistoma vandeniu ir maišoma.

„Šitaip gaunama itin vertinga indigo dažiklio prisodrinta masė, kuri vadinama fermentuota mėlžole. Visgi šioje masėje esantis pigmentas netirpsta vandenyje ir negali nudažyti tekstilės, tad reikalingas dar vienas paruošimo etapas. 

Pigmentas ištirpsta ir pavirsta dažais šarminėje bedeguonėje terpėje, o pagrindinį darbą atlieka tam tikros bakterijos, kurias dažytojai turėdavo maitinti raudės šaknimis ir kviečių sėlenomis“, - niuansus atskleidė Kretingos kuršio rūbų medžiagos audėja R. Beržanskytė.

Anot jos, į paruoštus dažus tekstilė merkiama atsargiai ir trumpai. Vos ištraukus, pluoštai būna įgavę žalią atsaplvį, tačiau netrukus sureaguoja su deguonimi ir įgauna mėlyną spalvą. 

Kuršiai itin mėgo Europos mėlynuoju auksu vadinamą indigo spalvą: dažą išgaudavo iš mėlžolės.

Siekiant išgauti tamsesnes spalvas, šis procesas gali būti kartojamas kelis ar keliolika kartų. Šitaip dažyti audiniai buvo ypač vertinami, o mėlžolė pelnytai gali būti vadinama Europos mėlynuoju auksu.

„Norint tokius procesus atkurti šiandien reikėtų daugybės resursų, pradedant keliais hektarais mėlžolės ir baigiant specialia įranga, todėl šiai rekonstrukcijai pasirinktas kitas augalas“, - paaiškino tekstilininkė.

Spėjama, jog kuršiai per skandinavų vikingus galėjo gauti ir dažymui paruoštų miltelių (arba jau nudažytų siūlų), kurie pagaminti iš indiškosios indigažolės (Indigofera tinctoria L.). 

Šis augalas turi daug intensyvesnį indigotino dažą, ir medžiaga būna tamsiai, sodriai mėlyna. Kretingos kuršio audiniui parinktas iš indigažolės išgautas pigmentas, tačiau šviesesnis atspalvis (artimesnis išgaunamam iš mėlžolės).

Marškinius, sermėgą, hudą panaudodama rekonstrukcinę siūlę siuvo rekonstruktorė Irma Šaltytė-Šimkienė, o kelnes – Sigita Rukienė. Sermėga apsiūta vyta juosta (vijo R. Beržanskytė) pagal vikingų laikų radinį Girkalių kapinyne (7 km nuo Kretingos piliavietės).

Simbolių kalba

Visi odos dirbiniai gaminti iš augalinio rauginimo kiaulės odos. Batai siūti pagal X-XI a. radinį iš Haithabu. Meistrė – kernaviškė rekonstruktorė Dalia Grigonienė. 

Kojinės, pirštinės (Elenos Puidokaitės darbas), kepurė (Ingridos Šilgalytės darbas) megztos kauline adata, ir šis būdas buvo itin populiarus ne tik vikingų laikais, bet ir XVIII a. (yra rasta kaulinė mezgimo adata Klaipėdoje). 

Privalumas: mezgama rišant mazgus (išskiriami Oslo, Mamen, Jorko dygsniai), todėl kojinės ar bet koks kitas gaminys būna itin patvarus bei ilgaamžis (tai buvo labai aktualu kuršių laikais, nes rūbui nusidėvėjus į parduotuvę nenueisi).

Aplink kojas būdavo vyniojami specialiai nuausti vilnoniai autai (ilgis – 3,5 m). Odinis diržas (meistrai – Paulius Rukas ir Martynas Švedas) – vos 1,5 cm pločio, tačiau tokie būdingi kuršiams (siauradiržiai). 

Kišenių nebuvo: manoma, jog naudotasi diržakrepšiais, kapšeliais (M. Švedo darbas). Jame veikiausiai Kretingos kuršis laikė ugniai įžiebti skirtą ir į kapą įdėtą geležinį skiltuvą.

Šiame palaidojime buvo ir simbolinė įkapė, kurios itin būdingos kuršiams bei juos išskiria iš kitų baltų genčių. 

Tai buvusi jokios praktinės paskirties neatlikusi, kaip auka dievams į kapą įdėta nuostabiai ornamentuota, bet tik 4-4,5 cm diametro, 4,6 cm ilgio įvijinė (8 įvijos) apyrankė. Ji gulėjo suvyniota į vilnonį audinį apskritoje tošinėje dėžutėje.

Kuršis prie diržo odinėse makštyse nešiojo ir paprastą, buitinį, arba darbinį (maistui ir pan. atsipjauti) peiliuką, kurį pagal I. Jablonskio aprašymą (fiziškai muziejaus fonduose neišliko) atkūrė kalvis, peiliadirbis Marius Balčiūnas.

Taigi, rekonstrukcija yra labai ilgai trunkantis, brangus, tačiau edukacijai itin naudingas užsiėmimas. Aprašomas kostiumas nerenka dulkių spintoje: juo dėvint skaitomos paskaitos, vedamos ekskursijos po kuršių piliakalnius, rekonstrukciniai festivaliai, o pavasarį projektas pirmą kartą turėtų būti pristatytas visuomenei (Kretingos muziejuje).