Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto maldynas trumpam grįžta į Vilnių

Į Lietuvą grįžta rankraštinis maldynas, priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kancleriui ir Vilniaus vaivadai, Mūrinių Geranainių grafui Albertui Goštautui (apie 1480–1539). 

Maldynas išsiskiria gausia puošyba, miniatiūromis, kuriose įamžintas ir Lenkijos bei Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis (1506–1548), ir pats jo užsakovas – Albertas Goštautas.

Dviem mėnesiams į Valdovų rūmų muziejų sugrįžtanti relikvija pirmiausia primena jo savininką – A. Goštautą, aktyviai veikusį ir faktiškai valdžiusį Lietuvą ne vieną dešimtmetį didiką, kuris istorikų dažnai vertinamas kaip vienas žymiausių, įtakingiausių ir turtingiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų, siekusių stiprios, nepriklausomos Lietuvos valstybės.

1528 m. A. Goštautas užsisakė įspūdingai puoštą maldyną, sekdamas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo bei jo žmonos Bonos Sforcos pavyzdžiu. Jį sukūrė tuo metu Krokuvos mieste dirbtuves turėjęs vienuolis Stanislovas Samostšelnikas su pagalbininkais.

Šis maldynas, artimas valdovų turėtiesiems, istorikų teigimu, greičiausiai buvo vienas iš statuso įtvirtinimo atributų.

Lietuvos kancleris, kaip užsakovas ir savininkas, su charakteringais veido bruožais ir pasaulietiniais drabužiais maldyne pavaizduotas du kartus su greta nupieštais renesansinių formų herbiniais skydeliais.

Jo šeimos herbas „Abdankas“, primenantis raidę „W“, puošia maldyno paraštes. Maldyną sudaro 232 pergamento lapai, sunumeruoti pieštuku. Jis pirmiausia išsiskiria meistriškai atliktomis miniatiūromis, užimančiomis visą puslapį, įrėmintomis apvadais su viršuje išlenkta arka.

Jų nupiešta – šešiolika.

Šiandien Lietuvos kanclerio A. Goštauto maldynas priklauso Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto bibliotekai (Bavarija, Vokietija) ir saugomas kaip viena reikšmingiausių Rankraščių skyriaus vertybių, skelbiama Valdovų rūmų pranešime.

Rankraštinę knygą po A. Goštauto mirties turėjo paveldėti sūnus, Stanislovas Goštautas (apie 1507–1542), tačiau jis mirė nepalikęs palikuonių ir didžiuliai užgesusios Goštautų giminės turtai pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisę atiteko valdovui Žygimantui Senajam.

Šis savo ruožtu Goštautų paveldą padovanojo sūnui Žygimantui Augustui, jau 1544 m. tapusiam faktiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1547 m. slapta vedusiam Stanislovo Goštauto našlę Barborą Radvilaitę.

Istorikai spėja, kad maldyną, kaip kraitį, galėjo išvežti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos duktė Ona Kotryna Konstancija, 1642 m. ištekėjusi už būsimojo Šventosios Romos imperijos kurfiursto, Reino pfalcgrafo ir Noiburgo kunigaikščio Philipo Wilhelmo Wittelsbacho.

Galima ir kita hipotezė, kad Lietuvos kanclerio A. Goštauto maldynas Vokietijoje galėjo atsidurti ir kaip švedų karo grobis, nes XVII a. viduryje priešai išplėšė ir išgrobstė daugelį Abiejų Tautų Respublikoje buvusių valdovų, didikų dvarų, vienuolynų ir kitų bibliotekų, o jų knygos pasklido po įvairius Europos kraštus.

Vertindami vieną unikaliausių lituanistinių vertybių, išsaugotų jau bemaž 500 metų ir menančių vieną garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyrų, parodos globėjais sutiko tapti ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ir Bavarijos ministras pirmininkas dr. Markusas Söderis.

Paroda skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai paminėti, nes A. Goštautas ilgus metus buvo Vilniaus vaivada.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder