Mindaugas Bačkus: „Aš tikrai neatradau dar savęs gyvenime...“
Jums skyrė Ordiną už nuopelnus Lietuvai. Kaip reagavot į tokią naujieną. Ką jums reiškia įvertinimas, pripažinimas?
Įvertinimas visada yra malonus, sukeliantis dėkingumo jausmą ir pozityvias emocijas, kurias kiekvienas žmogus išgyvena, kai yra įvertintas.
Bet man atrodo, kad įvertinimai galbūt labiau svarbūs klausytojams ir aplinkiniams bendruomenės nariams, negu pačiam žmogui, kurį įvertino.
Menininkų bendruomenėje, ypač tų, kuriuos aš pažįstu, dažniausiai apdovanojimai nesureikšminami.
Kai daug metų dirbi, supranti, kad įvertinimai visi yra malonūs ir svarbūs, bet nebūtinai atspindi realybę.
Kartais, būna, žmonės labai daug dirba, labai daug padaro ir lieka neįvertinti.
Kartais būna, kad žmonės padaro labai mažai ir būna įvertinti. Tai tarsi loterija.
Juk kažkas turbūt turi atkreipti dėmesį, norėti, kad tu būtum įvertintas, parengti pristatymą.
Juk nėra taip, kad sėdi Dievas danguj, žiūri iš debesies į žemę ir nusprendžia - šitą dabar reikia įvertinti.
Jeigu vertintų Dievas, tai gal jaustum, kad Dievo akis mato tave. Bet dabar visi mes - žmonės.
Aš, pavyzdžiui, kai kuriuos žmones labai vertinu, gerbiu ir man jie yra autoritetas beveik besąlygiškai.
Kas yra jūsų autoritetai?
Negaliu atsakyti, nes turėčiau labai išplėstai galvoti, kad netyčia neužmirščiau paminėti ko nors. Nenorėčiau žaisti su tuo.
Tai žmonės, kuriuos aš gerbiu. Man yra svarbu išlaikyti pagarbų atstumą, nenoriu jų prisileisti prie savęs arti, kad santykis netaptų familiariu.
Dažnai autoritetai - žmonės, kurie tau yra ypatingi, iš tiesų yra labai paprasti.
Dirbdamas meno vadovu ir tarptautinių festivalių organizatoriumi, pastebėjau tokią keistą tendenciją: kuo didesnė asmenybė, tuo ji paprastesnė yra.
Kuo didesnė žvaigždė, tuo su ja lengviau kalbėtis ir tuo jinai yra žemiškesnė, labiau dalinasi.
Šis dėsnis galioja 99 procentais. Aišku, yra išimčių, bet šiaip patys baisiausi žmonės, tai yra žvaigždžių vadybininkai ir žvaigždžių sutuoktiniai.
Kas jums yra garbė?
Sudėtingas šitas klausimas. Man atrodo, kad žmogus, kuris sugeba nepaslysti, padaryti kuo mažiau klaidų - tuo jis turi daugiau garbės iš aplinkos.
Paradoksas, kad dažniausiai garbė ateina po mirties.
Kol žmogus gyvas, nieks jo negerbia ir nemyli, bet žmogus numiršta ir po mirties staiga jam pradeda statyti paminklus, daryti atsisveikinimo visokius koncertus, renginius, statyti spektaklius, minėti jį, įtraukia į vadovėlius.
Ir aš galvojau, nejaugi toks bjaurus paradoksas yra jau vien todėl, kad kai žmogus miršta, išnyksta konkurencija, pavydas...
Bet turbūt svarbus aspektas yra, kad, žmogui išėjus iš šito pasaulio, mes jau žinome, kad jo gyvenimas yra baigtinis ir kad jis jau nebesuklys.
Lengviau įvertinti žmogų po mirties, nes, kol žmogus gyvas, jis kiekvieną akimirką gali suklysti ir prarasti garbę, susitepti.
Nėra žmogaus šitam pasauly, kuris gyventų visiškai nuoga siela, visiškai atvirai, neužsidėjęs socialinės kaukės. Toks žmogus neegzistuoja. Visi žmonės vaikšto su socialinėmis kaukėmis.
Jeigu neturėtum socialinės kaukės, būtum žiauriai pažeidžiamas, būtų žiauriai baisu gyventi.
Todėl priimi žaidimo taisykles ir gyveni tam tikrą socialinį vaidmenį, tenkindamas lūkesčius ir ieškodamas savo autentiškumo.
Kuo labiau sensti, tuo tampi autentiškesnis, nes man taip atrodo, kad tada nustoji bijoti tenkinti visų lūkesčius.
Šiandien Nidoje prasideda ir iki liepos 11 dienos vyks jūsų organizuojamas XXI festivalis „N žemė“. Festivalio tema - „Čiurlionio Raga“. Neįtikėtinai stipri ir intriguojanti programa, kurioje, man regis, užčiuopta labai svarbus Čiurlionio pasaulėžiūros ir kūrybos aspektas - Rytų dvasia. Paralelių su Čiurlioniu ieškos ir su indiška raga festivalio klausytojus supažindins sitaro meistras iš Indijos Imranas Khanas. Kaip kilo tokia idėja sugretinti Čiurlionio muziką ir indišką ragą?
Imranas Khanas jau buvo atvažiavęs į Klaipėdą ir mes savaitę su juo bendravome, dirbome, ruošėme programą.
Tai buvo labai šviesi savaitė mano gyvenime. Tokia pozityvi energija sklinda nuo to žmogaus, lyg jis būtų atskridęs iš kitos planetos.
Aš supratau, kas yra ta trijų tūkstantmečių kultūra, muzika ir neįtikėtinas autentiškumas, kai žmogus groja tai, ką jis jaučia, supranta, išgyvena.
Jis nebijo nuvilti, jam net mintis tokia nekyla. Jis tiesiog dalinasi. Tarsi kalbėtų žmonėms apie grožį, gyvenimą, dangų, dvasią, harmoniją, matematines formules muzikoje, tradiciją.
Jis kalba ir kažkokia šviesa nuo jo sklinda. O aš galvoju, kaip gera būti su žmogumi, kuris nėra vergas, laikmečio vergas, rinkos vergas.
Jis, žinoma, turi daug problemų ir aš neidealizuoju. Bet ta jo gyvenimo dalis, kai jis groja indišką muziką, yra labai autentiška, ir aš pagalvojau, kad noriu, kad jisai dalintųsi tuo su mumis.
Taip atsirado festivalyje Indija. O Čiurlionio minėjimas yra šventas dalykas.
Aš turbūt pats Čiurlionio nebūčiau minėjęs, nes negaliu per violončelę ir per savo muzikinį supratimą surasti ryšio su Čiurlioniu.
Bet kadangi mano ilgametis draugas ir scenos bei festivalio „N žemė“ partneris Rokas Zubovas yra Čiurlionio proanūkis, tai pagalvojome, kad būtų gražu padaryti keletą renginių, susijusių su jo proseneliu, ir juos sujungti su raga.
Manau, kad bus faina, nes Rokas ir filmą „Sofijos laiškai“ parodys, gal ne visi jį matė. Papasakos apie tą filmą, kuriame jis vaidina pats savo prosenelį. Bus ir koncertų, ir stovykla su Imranu Khanu apie tai, kaip gimsta indiška muzika.
Bus ir džiazo su Dima Golovanovu ir Janu Maksimovičium, kurie improvizuos Čiurlionio temomis, ir elektroninės muzikos, ir su orkestru grosime indišką muziką.
Iš viso festivalyje „N žemė“ bus aštuoni devyni renginiai.
Kitas klausimas, kad, iki festivalio likus keletui dienų, į kai kuriuos renginius buvo visai nenupirkta bilietų.
Gal tokie renginiai nereikalingi žmonėms?
Dažnai susiduriate su ta tokia problema, kad darai, stengiesi, sukuri superinį dalyką, o paklausos, susidomėjimo nesulaukiate tokio, kokio tikitės?
Būna taip.
Pavyzdžiui, Violončelių festivalis Klaipėdoje šiemet buvo labai sėkmingas, bet blogiausiai bilietus pirko į tą koncertą, kuris, mano manymu, buvo pats geriausias.
Nuo ko tai priklauso? Reklamos, ar žinomas atlikėjas?
Reklama, aišku, yra labai svarbu ir turbūt vienas iš svarbiausių dalykų, nes žmonėms reikia sugebėti mokėti parduoti, juos sudominti.
Bet didžiausia problema yra ta, kad žmonės nesupranta, negali išanalizuot profesionaliai, kas yra geras koncertas.
Nes vienas koncertas yra geras muzikos profesionalui, kuris visai ne tą klauso, ką klauso paprastas žmogus. Ir kitas gerumas yra žmogui, tiesiog muzikos mėgėjui, kuris visiškai nesupranta, ar čia gerai groja, ar ne, bet jam faina.
Bet, kad suprastum, turi mokytis, baigti muzikos mokslus, kad suvoktum, ką reiškia instrumento valdymas, kur čia yra stebuklas, kas yra harmonija, frazavimas, artikuliacija, svingas...
Jeigu to nesupranti, tai išorinėmis emocijomis vadovaujiesi.
Niekada taip nebus gyvenime, kad visi žmonės labai orientuotųsi ir suprastų, pavyzdžiui, geras ar blogas muzikantas. Žmonės eina ten, kur jie fainai jaučiasi.
Bet muzikantas negali daryti tik tai, kad žmonės fainai jaustųsi. Turi gi kažkaip ir švietimu užsiiminėt.
Kai norite pagroti kažką sau, dėl savęs, ką grojate? Turite tokį kūrinį?
Aš, matyt, dar neatėjau iki to momento, kad aš sau gročiau.
Apie tai dažnai pagalvoju pastaraisiais metais. Aš net neateinu iki tos stadijos, kad galėčiau sau leisti tiesiog dėl savęs groti. Ir, matyt, prarandu labai didelį malonumą.
Reikėtų turbūt sustoti su visais darbais ir su įsipareigojimais ir idėjomis, susijusiomis su bendruomene ir su daug žmonių aplinkui, sustoti tiesiog tai daryti, nurimti truputėlį ir tada paklausti savęs, ko tu tikrai nori ir kas tau tikrai yra gražu?
Aš neatmetu galimybės, kad gali ateiti toks momentas, kad aš išvis nebenoriu groti, noriu paklausyti, kaip kiti groja, gal noriu žiūrėti, kaip paukščiai gražiai skraido.
Aš nesu tikras... Nes aplink triukšmas yra toks didelis ir stiprus, kad nėra tokio momento netgi pagalvoti apie tai, ko tu iš tikrųjų nori. Nėra kada.
Projektuoji į priekį sau pareigas, užduotis, idėjas ir turi tada jas įgyvendinti ir spręsti problemas. Toks nuolatinis veiksmas, kuris vadinasi, matyt, gyvenimas.
Keliate sau kažkokius tikslus gyvenime, turite norų ar svajonių?
Manau, kad atsakymas žiauriai paprastas yra.
Nežinau net, ar verta sakyti. Toks pats pamatinis ir primityviausias mūsų visų poreikis yra būti laimingais. Jaustis laimingais.
Bet negali tiesiog jaustis laimingas, nes laimę gali patirti tiktai per refleksijas, per nelaimę, per supratimą, kas yra lengva, kas yra sunku, per skirtumus...
Norėčiau išsilaisvinti... Į gyvenimo pabaigą norėčiau būti savimi. Tiesiog gyventi ir jausti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją.
Dabar nejaučiate?
Galėčiau pameluoti... Visi žmonės labai ieško žmonių, į kuriuos galėtų atsiremti, projektuoja į tave savo lūkesčius ir...
Anksčiau taip nuskaitydavau tuos lūkesčius, vaikystėje mamos, paskui - kitų žmonių.
Galiu sakyti tiems žmonėms, ką jie nori girdėti. Jie tada labai įsikvepia.
Kartais sutikdavau žmones, kurie sakydavo: „Jūs, Mindaugai, tai tikrai esate tas žmogus, kuris daro tai, ką jis nori daryti ir kuris atrado save gyvenime.“
Aš galvoju, aš tikrai neatradau dar savęs gyvenime. Aš tikrai nežinau iki galo, ar teisingu keliu einu.
Bet tam, kad nenuvilčiau savo atsakymu, aš jums pasakysiu: „Taip, aš atradau, ką aš noriu daryti, taip, aš labai laimingas žmogus.“
Ir visi sako: „Vau, kaip jums faina.“ Mhm. Ir iš tikrųjų taip. Iš tikrųjų mano gyvenimas yra geras, bet mano galvoje abejonių ir klausimų yra daugiau negu atsakymų.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą