Muziejaus direktorė: Mažoji Lietuva yra mano kraštas

Iš Klaipėdos kilusio dvarininko Hugo Šojaus dvare įsikūręs muziejus pasakoja apie Rytprūsių, Mažosios Lietuvos krašto kultūrą.

Jame - pirmojo privataus Klaipėdos krašto muziejaus laikus menantys eksponatai, dvaro baldai, unikalūs etnografijos ir archeologijos eksponatai, nuolat kintančios parodos, skirtingų laikotarpių meno kūriniai, tekstilės gaminiai, įvairiausi tapybos bei fotografijos darbai.

„Mes ne be reikalo didžiuojamės esantys etnografinio Mažosios Lietuvos regiono sostinė. Čia kiekvienas ras tai, kas jam įdomu“, - teigia muziejaus direktorė.

Baigusi lietuvių kalbos ir etnologijos bakalauro bei kalbotyros magistro studijas, I. Skablauskaitė savo karjerą pradėjo mokykloje, tačiau dėl tuomet naujai atsiradusio potraukio maisto technologijų mokslui profesiją pakeitė.

2011 metais, dirbdama visai kitoje srityje, pašnekovė pasigedo kultūrinio darbo. Atėjusi į Šilutės Hugo Šojaus muziejų dirbti etnografe, I. Skablauskaitė suprato, jog toks darbas jai prie širdies.

Kaip apibūdintumėte darbą tokių pat kultūrą puoselėjančių bendraminčių aplinkoje?

Šiame darbe radau save. Kaip ir sako, „jeigu randi mėgstamą darbą, tai nereikia dirbti“, tai taip ir pasijaučiau... Iš tikrųjų, muziejaus darbas iš pradžių mane gąsdino. Žinoma, lankydavausi muziejuose, bet visai neįsivaizdavau, koks yra muziejininko darbas.

Jis man atrodė visai kitoks, bet paskui laikui bėgant supratau, kad tai yra tiesiog kūryba. Tu gali kurti, planuoti, be galo daug ir plačiai pasireikšti, tyrinėti ir atrasti naujų dalykų, sykiu ir prikelti senų. Šis darbas yra visapusiškas ir įdomus.

Kuo Jus asmeniškai žavi Mažosios Lietuvos kultūra?

Tai yra mano krašto kultūra. Visos pasakos, visos sakmės, tautosaka, žmonių būdas, papročiai... Iš tiesų visada jauti dėkingumą žmonėms, kurie sukūrė šio krašto kultūrą, tradicijas, prižiūrėjo žemę.

Tik jų dėka mes iki šiol galime grožėtis dar išlikusiais pastatais, skaityti jų kurtą literatūrą, žavėtis jų pasaulėžiūra, pasaulėjauta, tradicijomis. Mažoji Lietuva yra mano kraštas. Viskas tuo pasakyta.

O kaip gimė idėja pradėti mokyti lietuvininkų tarmės?

Tai iš tikrųjų labai senas sumanymas, tik šiokį tokį laiką buvo nutrūkęs. Kuomet tik pradėjau dirbti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, mūsų kultūros skyriaus vedėja pasiūlė steigti lietuvininkų tarmės mokyklėlę, nes žmonės norėjo išmokti šios tarmės pagrindų.

Kartu su mokytoja Vaida Galinskiene lietuvininkų tarme vesdavome įvairius renginius, festivalius, tai sulaukė nemažo žmonių susidomėjimo.

Tai buvo postūmis suvokti, kad mokyklėlė yra labai reikalinga, kad ne tik mūsų etnografiniame regione gyvenantys nori išgirsti ir suprasti, kokie žmonės gyveno lietuvininkų žemėje, kaip jie kalbėjo, kokia buvo jų pasaulėjauta. Mūsų įkurta mokyklėlė sėkmingai gyvavo 7-8 metus.

Tarmės mokyklėlės paraiškas finansuodavo Lietuvos kultūros ministerija, Šilutės rajono savivaldybė. Pavyko nuveikti daug gražių darbų: pasikviesti žmonių, gebančių sakmes, pasakas, padavimus papasakoti lietuvininkų tarme, taip pat išleidome 5 edukacinius sąsiuvinius, 4 garso diskus. Labai džiaugiamės, kad šiais metais Kultūros ministerijai ir Šilutės rajono savivaldybei parėmus vėl galime visus norinčiuosius pakviesti į lietuvininkų tarmės užsiėmimus. Šių įstaigų dėka po pertraukos pavyko vėl atgyvinti šį projektą.

Su kokiais sunkumais teko susidurti atgyvinant šį sumanymą?

Pertraukos metu mokyklėlei teko susidurti su finansavimo problemomis. Be to, pasikeitė ir mano pačios pareigos. Tapau Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktore, dėl to trūko laiko, nes administracinis darbas yra administracinis darbas.

Kokiu principu veiks su naujomis jėgomis sugrįžusi mokyklėlė?

Užsiėmimai vyksta šeštadieniais. Kol kas planuojama veikti 2 kartus per mėnesį, o paskui žiūrėsime.

Pirmą šeštadienį, rugsėjo 9 d., turėjome dvi paskaitas. Iš pradžių klausėmės istorikės Agnės Abramovičienės dėstomos paskaitos apie Prūsijos ir Mažosios Lietuvos praeitį bei dabartį, paskui darbavomės praktiškai.

Kadangi žmonės dažnai nežino, ar čia buvo Vokietija, ar Prūsija, iki kada ji gyvavo, iš kur atkeliavo Mažosios Lietuvos gyventojai, kodėl juos taip reikia vadinti, mūsų puikiausi pranešimai padėjo susidėlioti visus taškus.

Kitus užsiėmimus turėsime rugsėjo 30 d. Data sutampa su Hermano Zudermano, vokiečių kilmės rašytojo, gimtadieniu. Zudermanas ypač domėjosi lietuvininkų gyvensena, jų papročiais, ta proga vyks lietuvininkų tarmės užsiėmimai, kurių metu pakeliausime jo aprašytais keliais.

O kokia auditorija susirenka pasinerti į lietuvininkų kultūrą?

Nors šiuo metu vyksta tik pirmieji užsiėmimai, jau dabar yra pastebimas įvairių žmonių susidomėjimas. Dauguma anksčiau lankiusių vyresnio amžiaus žmonių - pedagogų, kultūros įstaigų atstovų - sugrįžo ir vėl prisijungė.

Be jokios abejonės, mes turėjome ir vaikų grupę. Tie vaikai dažnu atveju jau yra pabaigę mokyklas ir pasukę savo keliais, todėl stengiamės vėl pritraukti jaunąją kartą, nes kol kas vaikų nelabai yra.

Kokias mokymo priemones naudojate apšviesdami šiuos žmones?

Įvairias naudojame. Man labai gelbsti senųjų lietuvininkų gyventojų tekstai, kurių daugumos autorių jau nebėra šiame pasaulyje. Be to, pasitelkiame ir įvairias edukacines užduotis, pateiktinę medžiagą. Laikomės mišraus mokymo būdo, žadame vykti ir į ekskursijas.

Ko Jūs tikitės iš šio projekto?

Mano pagrindinis lūkestis yra toks: aš noriu, kad žmonės žinotų, ant kieno žemės gyvena. Aš nenoriu, kad žmonės visiškai išmoktų lietuvininkų tarmę, nes tai nėra įmanoma, jeigu žmogaus prigimtinė tarmė yra kitokia.

Pavyzdžiui, kodėl lietuvininkai dažnu atveju buvo evangelikai liuteronai, šventė ne Užgavėnes, o Šiupinio šventę, kodėl jie per Kūčias valgė mėsišką patiekalą, o per vestuves lietuvininkų nuotakos segdavosi mirtą vietoje rūtos?

Gausybė tokių subtilių dalykų, šio krašto žmonių tapatybės ištakų - norime, kad tai būtų perduota. Tikimės, jog lietuvininkų tradicijos, žodžiai, gyvensena ir supratimas bus parsinešti į namus.

Be jau išvardytų tikslų, ko lietuvininkų tarmės mokyklėlė sieks ateityje?

Sieksime, kad žmonės ateityje panaudotų bei išsaugotų tai, ką išgirs ir išmoks. Šiais metais taip pat planuojame išsileisti edukacinį sąsiuvinį, kuriame bus istoriniai faktai, etnografinės žinios ir, žinoma, bus daug užduočių paspręsti, tarmei pagyvinti. Be to, dar planuojamas išleisti garso diskas, kuriame lietuvininkų tarme bus skaitomos pasakos apie paukščius.

Žinia, šiemet minimas šimtmetis nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Kaip Šilutės Hugo Šojaus muziejus prisidėjo prie kraštui itin reikšmingo įvykio įamžinimo?

Mes muziejuje esame daugybę gražių darbų padarę. Vienas pagrindinių - šiemet sausio 15-ąją atvėrėme visuomenei vietą, kurioje buvo pasirašyta Klaipėdos Seimo deklaracija, dar vadinama Šilutės deklaracija.

Tame pastate buvo atidengtas užrašas apie deklaracijos pasirašymo vietą, buvo pastatytos instaliacijos, kurios žmonėms atkuria ir pasakoja, kas krašte vyko tuo laikotarpiu. Taip pat ištisus metus vyksta renginiai šiam istoriniam įvykiui paminėti.