Neišsemiamais Ievos Simonaitytės palikimo lobiais dalijosi konferencijoje

„Jeigu net praėjus 125 metams nuo Ievos Simonaitytės gimimo ir daugiau kaip keturiems dešimtmečiams po jos mirties kas penkerius metus tiek daug žmonių turi ką pasakyti ir vis atranda naujų, įdomių dalykų rašytojos kūryboje - vadinasi, šis žmogus daug nuveikė ir jo atminimas yra gyvas“, - reziumavo prof. habil. dr. Domas Kaunas lapkričio 17-18 d. vykusią mokslinę konferenciją „Ievos Simonaitytės kūrybos naratyvai etnologiniu ir socialiniu aspektu“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos ir Priekulės kultūros centro kartu su partneriais Gargždų krašto muziejumi bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu organizuota konferencija pajūryje vainikavo turtingą I. Simonaitytės metų programą, kurios renginiai vyko visoje šalyje.

Į konferenciją I. Simonaitytės bibliotekoje susirinkę mokslininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, menininkai pirmąją renginio dieną dalijosi naujais atradimais, įžvalgomis apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Šokiruojantys panašumai su pirmąja Nobelio premijos laureate

„Kartais atrodo, kad apie I. Simonaitytę jau viskas pasakyta, išleista ne viena išsami monografija, tačiau kiekviena karta turi perrašyti istoriją iš savo perspektyvos. I. Simonaitytės asmenybę ir kūrybą galima nagrinėti įvairiais naujais rakursais ir aspektais, literatūros mokslą integruojant su psichologija, etnologija ir kt.“, - pratęsė profesoriaus mintį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, pateikusi išsamią I. Simonaitytės atminimo apžvalgą.

Solidžios monografijos apie I. Simonaitytę autorius, rašytojos metų iniciatorius, akademikas prof. habil. dr. Domas Kaunas konferencijos dalyvius nustebino I. Simonaitytės, kuri 1936 m. tapo pirmosios Valstybinės literatūros premijos laureate, sugretinimu su pirmąja Nobelio literatūros premijos laureate moterimi, švedų rašytoja Selma Lagerlöf.

Mokslininkas pateikė daugybę sutapimų, siejančių abi rašytojas, ir iškėlė prielaidą, kad I. Simonaitytės kūrinys „Aukštujų Šimonių likimas“ galėjo būti parašytas sekant S. Lagerlöf romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“.

Įdomią gėdos ir kaltės temą I. Simonaitytės kūryboje panagrinėjo Palangos senosios gimnazijos mokytoja dr. Skaistė Barkutė.

"Kažin ar mokiniams, pirmą kartą skaitantiems I. Simonaitytės kūrybą, užkliūva ši tema. Aš pati tik dabar atkreipiau dėmesį, kaip dažnai jos kūrinių herojai dėl ko nors susigėsta arba jaučia kaltę, o šiuos jausmus sukeliančios priežastys šiandien gali atrodyti net keistos.

Pavyzdžiui, gėda kaip drovumas, kai jauna panelė susigėsta savo grožio", - pastebėjo S. Barkutė ir pateikė dar pluoštą citatų, kuriose patiriama gėda ir dėl garbės pažeidimo, svetima gėda, tautinė gėda.

Patyriminė konferencijos dalyvių ekskursija Priekulėje.

Patyriminė konferencijos dalyvių ekskursija Priekulėje.

Etnografijos lobynas

Ne vienas konferencijos pranešėjas pateikė daug gražių pavyzdžių, atskleidžiančių I. Simonaitytės kūrybą kaip Mažosios Lietuvos etnopaveldo, kalbos, tautosakos, net liaudies medicinos autentišką lobyną.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė etnologė Gražina Kadžytė savo pranešime akcentavo, kad I. Simonaitytės kūryba, ypač jos autobiografinė trilogija „O buvo taip“, yra kaip vadovėlis Mažosios Lietuvos / Klaipėdos kraštui pažinti, kuriame pateikiama gausybė pavyzdžių iš tradicinių šeimos ir kalendorinių švenčių, kasdienės buities, prietarų, burtų, liaudies medicinos ir nuostabiai atskleidžiama šio regiono tarmė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Žemyna Kavaliauskienė patvirtino I. Simonaitytės kūrybos kaip etnografinio šaltinio patikimumą, jos autobiografinį kūrinį „O buvo taip“ sugretindama su 2021 metais muziejui perduoto Erikos Grubert-Borodkinienės rankraščio, kuriame buvo užfiksuoti jos tėvo Viliaus Gruberto vaikystės prisiminimai apie gyvenimą Griežiuose su Skrandžiais.

Madleina Skrandienė (Madlinė Skrandies) (1879-1944), kurią V. Grubertas vadino savo senele (oma), buvo rašytojos Ievos Simonaitytės teta (jauniausia jos mamos sesuo). Prisiminimuose minimi ir kiti I. Simonaitytės artimieji - Vanagų kaime gyvenę Dūdjoniai, kurių namuose rašytoja augo.

Aplodismentai Donatui Bielkauskui ir Kristijonui Lučinskui už projektą „Tykumos“ Priekulės geležinkelio stotyje.

Aplodismentai Donatui Bielkauskui ir Kristijonui Lučinskui už projektą „Tykumos“ Priekulės geležinkelio stotyje.

Aplodismentai Donatui Bielkauskui ir Kristijonui Lučinskui už projektą „Tykumos“ Priekulės geležinkelio stotyje.

Didžiulis šuolis nuo siuvėjos iki rašytojos

Apie savarankiško I. Simonaitytės gyvenimo buitį ir būtį, jos pasaulėžiūrą, charakterį, pomėgius ir kūrybinį procesą daug papasakojo Maironio lietuvių literatūros muziejaus atstovė Deimantė Cibulskienė. Ji pristatė pranešimą apie Ievos Simonaitytės archyve saugomas muziejines vertybes.

Nagrinėdama muziejuje saugomus asmeninius I. Simonaitytės daiktus, mokslininkė pažymėjo, kad I. Simonaitytė savo gyvenime padarė didžiulį šuolį nuo užguitos pavainikės, neišsimokslinusios kaimo siuvėjos iki visų gerbiamos rašytojos, turinčios išlavintą skonį ir estetikos pajautimą.

„Ji skaitė pasaulinę literatūrą ir kolekcionavo knygas, sukaupė didžiulę asmeninę biblioteką, mėgavosi klasikine muzika, mėgo puoštis, pozuoti fotografams ir pati fotografuoti, buityje naudojo tuo metu prabangius daiktus“, - pasakojo pranešėja.

D. Cibulskienės pranešimą papildė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovė dr. Arida Riaubienė, pristačiusi šioje institucijoje saugomą I. Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalį - iš viso 1335 tomus.

„Rašytojos pirktos knygynuose, kitų šalies rašytojų, bičiulių dovanotos daugiausiai grožinės literatūros knygos lietuvių ir vokiečių kalbomis, antikvarinės knygos, meno albumai. Jose gausu įvairių ženklų: nuosavybės įrašų, ekslibrisų, dedikacijų, antspaudų, lipdžių. I. Simonaitytė knygas tausojo, skaitydama jų nebraukydavo, o vietoje skirtukų naudojo įvairias popieriaus skiautes arba saldainių popieriukus“, - pasakojo bibliotekos atstovė.

Priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė pristatė šiais metais išleistą knygą „Kovingoji Ėvė“.

Priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė pristatė šiais metais išleistą knygą „Kovingoji Ėvė“.

Laiškai tapo prieinami

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bibliotekininkas Tomas Petrulis atskleidė epistolinio rašytojos palikimo paslaptis ir informavo, kad Rankraščių skyriaus fonduose saugomi rašytojos 177 Ievos Simonaitytės laiškai, kurių didžioji dalis iki šiol nebuvo publikuota, šiais metais buvo suskaitmeninti ir tapo prieinami akademinei ir plačiajai visuomenei skaitmeninėse kolekcijose.

Pirmąją konferencijos dieną I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje užbaigė dviejų pamirštų žodžių, „atminai“ ir „palaunagė“ paminklinių lentų atidengimas I. Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje. Šiuos žodžius parinko praėjusių metų I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatės Daiva Molytė-Lukauskienė, Jurga Petronytė, Sondra Simana.

O vakare renginio dalyviai mėgavosi dar vienos I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatės, aktorės Virginijos Kochanskytės kultūrine programa „Mylėjau!“, skirta rašytojos atminimui.

Jaudinanti šokio teatro „Judesio erdvė“ scena prie paminklo I. Simonaitytės gimtinėje.

Jaudinanti šokio teatro „Judesio erdvė“ scena prie paminklo I. Simonaitytės gimtinėje.

Turtinga meninė programa

Antrąją konferencijos dieną jos dalyviams surengta jaudinanti patyriminė ekskursija Klaipėdos rajone privertė aikčioti iš nuostabos.

Pasitelkęs profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių kolektyvų pajėgas Priekulės kultūros centras sukūrė nuostabią, I. Simonaitytės asmenybę reprezentuojantį ir Mažosios Lietuvos regiono autentiką subtiliai atskleidžiantį maršrutą.

Renginys prasidėjo Priekulės miestelio centre, prie Dalios Matulaitės sukurto paminklo „Šventvakarių Ėvė“. Čia iškilmingai atidengtas interaktyvus informacinis terminalas, kuriame atgyja gyvas rašytojos paveikslas: skamba jos balsas, galima pasižiūrėti dokumentinio filmo apie I. Simonaitytę fragmentus, pasitikrinti literatūrines žinias žaidžiant žaidimą.

Vanagų kapinaitėse ekskursijos dalyviai pagerbė I. Simonaitytę globojusių kunigų atminimą.

Vanagų kapinaitėse ekskursijos dalyviai pagerbė I. Simonaitytę globojusių kunigų atminimą.

Svarbiausia rašytojos palikimą saugojanti ir aktualizuojanti vieta Priekulėje - I. Simonaitytės memorialinis muziejus. Čia konferencijos dalyvius su kafija ir tradiciniu šišioniškių pyragu pasitiko XX a. pradžios guvernančių uniformą dėvinčios damos. Jaukioje, daugmaž autentiškoje rašytojos namų aplinkoje Gargždų krašto muziejaus darbuotoja Renata Šiurytė-Šimulienė papasakojo apie tai, kaip rašytoja, sulaukusi brandaus 60 metų amžiaus, ryžosi statyti šį vasarnamį ir kaip leido laiką jame paskutiniuosius jos gyvenimo dešimtmečius.

Garsi priekuliškė rašytoja Edita Baranauskienė susirinkusiesiems pristatė ir padovanojo šiais metais išleistą naują knygą apie I. Simonaitytę „Kovingoji Ėvė“.

Sakralią Vanagų bažnyčios, kapinaičių atmosferą pagyvino iki graudulio gražios evangelikų liuteronų giesmės, jautriai I. Simonaitytės skaudžias vaikystės patirtis prie rašytojai skirto paminklo jos gimtinėje perteikė „Judesio erdvės“ teatro šokėjos. Paskutinėje ekskursijos stotelėje Priekulės geležinkelio stotyje, iš kurios I. Simonaitytė iškeliavo į platųjį pasaulį, pasinerti į jos gyvenimo ir kūrybos apmąstymus ekskursijos dalyviams padėjo atmosferinė Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko projekto „Tykumos“ muzika ir vaizdai, o kultūrines konferencijos patirtis vainikavo gardaus šiupinio porcija.

Organizatorių nuotr.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder