Pelkininkų Scherkų gyvenimas Vabalų kaime
Apie savo senelių Marios ir August Scherk'ų gyvenimo būdą, charakterio savybes, įpročius, šeimos šventes papasakojo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkė Laima Virginija Mačėnienė (gim. Scherk'us), g. 1967 m.
Jos seneliai ir proseneliai iš tėvelio pusės buvo Vabalų k. (vok. Wabbeln) Šilutės r. gyventojai. Šis pelkininkų kaimas, įsikūręs sausesniame ruoželyje tarp Minijos upės ir Aukštumalos pelkės.
Senelį August Scherk'us (1899-1978) L. V. Mačėnienė vadino Opa, o močiutę Maria Scherk'us, gim. Guddat (g. 1901 m.) - Oma.
Prisiminimus gausiai iliustruoja tėvelio Ernsto Scherk'aus darytos nuotraukos, kuriose įamžintos šeimos šventės ir kasdienybės akimirkos.
Laima Virginija augo vienturtė. Jos mama - žemaitė iš Telšių. Vaikystėje ji daug laiko praleisdavo pas tėvelio tėvus, kurie gyveno gretimoje sodyboje (nugriauta 1979 m.).
Maria ir August mokykloje ir namuose nuo vaikystės vartojo vokiečių kalbą, laikė save vokiečiais. Net ir po karo, kai buvo draudžiama, namuose jie kalbėjo gimtąja kalba. Šeima buvo vienintelė saugi vieta, galėjusi užtikrinti kalbos ir tradicijų tęstinumą, istorinės atminties perdavimą.
Švelnioji Oma Maria
Oma Maria Scherk'us (gim. Guddat) gimė 1902 m. Vabalų k. Ji buvo ramaus būdo. Laimutę su Oma siejo ypatingas artimas ryšys. Kiekvieną vakarą sugrubusi Omos ranka tol švelniai glostydavo mažą galvelę, kol miegas nusinešdavo vaikaitę į sapnų karalystę. Ir taip kiekvieną kartą. Tai buvo tylūs, paprasti vakarai...
Maria buvo giliai tikinti. Ryte, tik išlipusi iš lovos, ji būtinai atsiklaupdavo, rankas sudėdavo maldai, ir tik tada pradėdavo savo dieną.
Nors evangelikų liuteronų tikybos žmonės nėra įpratę žegnotis patys ir žegnoti kitus, bet Oma Maria buvo itin pamaldi ir išlydėdama iš namų artimuosius peržegnodavo. Laima Virginija prisimena: „Išeina Opa į laukus, - ir matau, kaip Oma jį peržegnoja. Žengia tėtis per slenkstį, - ir ta pati ranka vėl kyla iš už nugaros, darydama kryžiaus ženklą...“ Kiekvieną ji peržegnodavo be žodžių, tylomis.
Oma Maria buvo žolininkė. Žoliauti eidavo viena pati. Vaistažoles naudojo savo šeimos poreikiams ir pardavimui - vežė į Kintų turgų.
Pasak vaikaitės Laimos Virginijos, Oma niekada nesilankė pas gydytojus! Susirgus artimiesiems, kaimynams, Maria visus gydė arbatomis, patardavo, kaip jas vartoti.
Oma niekada nesilankė pas gydytojus. Susirgus artimiesiems, kaimynams, Maria visus gydė arbatomis, patardavo, kaip jas vartoti.
Omos darželyje gausiai žydėjo medetkos, buvo pridygę daug mėtų. Vertingiausia vaistažole buvo laikomas puplaiškis. Tai pelkės augalas, kuris augo durpynų grioviuose. Puplaiškio šaknys buvo pailgos formos. Jomis gydė virškinimo negalavimus.
Vabalų kaime visi rūpinosi laiku tų šaknų prisikasti (kasė augalui peržydėjus). Prieš vartojimą sutarkuodavo ir užpildavo verdančiu vandeniu. Virškinimui pagerinti tiko ir metylis (pelynas). Jo duodavo net gyvuliams.
Gydomųjų savybių turintys augalai džiovinti kamaroje arba antrame namo aukšte - ant kriautės. Kriautė - tai gyvenamo namo aukštas, vieta tarp lubų ir stogo. L. V. Mačėnienė prisimena, kad įvairios vaistažolės: šalpusniai, kraujažolės, dilgėlės, ramunėlės ten buvo sukabinamos ryšuliukais, o baltų bijūnų žiedai - plačiai paskleidžiami. Ant kriautės vaistažolės negaudavo saulės.
Klaipėdos krašto gyventojai pastogę išnaudodavo ir kitoms reikmėms: seniems drabužiams bei rakandams susidėti. Prireikus ten net nakvodavo.
L. V. Mačėnienė išsaugojo nuotrauką, kurioje matyti, kad senelių Scherk'ų namo kriautė buvo labai erdvi. Didžiųjų potvynių metu, kai vanduo apsemdavo ne tik kiemus, tvartus, bet ir kambarius su baldais, ši patalpa buvo pati saugiausia vieta!
Jaunystėje Maria tarnavo dvare. Nėra žinoma, ar tai turėjo įtakos jos apsirengimo stiliui, tačiau kulinariniams sugebėjimams tikrai atnešė naudos. Ji garsėjo kaip puiki šeimininkė, mokėjo gaminti įvairius patiekalus, ypač nepriekaištingai paruošdavo bulvių košę. Dvare M. Scherk'us buvo įpratusi tobulai paruošti maistą, kad ponams įtiktų.
Žiemą Oma Maria verpė vilnas ir mezgė vilnones kojines, kurių prireikdavo visiems šeimos nariams. Jei Opa avėjo klumpes, tai tiktai su megztomis kojinėmis, nes kitaip kojai nepatogu.
Ilgos, kelius siekiančios kojinės vasarą saugojo nuo gyvatės įkandimo. Pelkėtose vietose šių gyvių buvo gausu.
Omos megztos kojinės buvo pilkos spalvos, nes tokia avelių vilna. Marios dukros, L. V. Mačėnienės tantės (tetos, tėvelio seserys) raštuotais megztiniais apmegzdavo save, vyrus ir vaikus. Mėgo ryškias spalvas. Megztiniai buvo su pynėmis. Vabalų kaimo vyrai didžiuodavosi moterų dailiai numegztomis raštuotomis liemenėmis.
Laima Virginija iš tantės Helenės, gyvenusios Vokietijoje, gavo dovanų pirštuotas pirštines. Jos papuoštos stilizuotais keturių lelijų ornamentais. Raštas išmegztas pagal senų pirštinių pavyzdį. Omos Marios namuose ant sienos kabėjo kilimėlis, išsiuvinėtas tokiu pačiu raštu.
1958-1960 m. daug klaipėdiškių, vokiečių, lietuvininkų pasinaudojo galimybe palikti „sovietinį rojų“ ir persikelti į Vokietiją. Tuomet atsiradusiomis galimybėms išvykti ir prisijungti prie savo šeimos narių Opa August ir Oma Maria nepasinaudojo. A. Scherk'us kalbėjo: „Aš čia gimiau, čia ir mirsiu.“
Paskutiniai gyvenimo metai, praradus vyrą, Omai Mariai buvo nelengvi. Gelbėjo tik tikėjimas ir viltis pasimatyti po mirties. Atsisveikindama ji pasakė: „Mudu greit susitiksim, aš žinau!“
Po vyro mirties imta ruoštis kelionei į Vokietiją. Scherk'ų dukra Helenė daugelį metų teikė prašymus išvykti, bet valdininkai juos nuolat atmesdavo. Tuomet kažkas patarė išvykti kartu su mama. Nors vilties turėjo mažai, tą sykį leidimus gavo.
Omos Marios seserys ir jauniausia dukra Edith jau gyveno Vokietijoje. Po ilgo nesimatymo visiems norėjosi susitikti, tačiau atsisveikinimas su tėviške vyriausiai šeimos moteriai buvo itin sunkus. Kai ji suprato, kad visam laikui teks palikti tėviškę, gyvenimas staiga pasikeitė.
Iki tol sveikata nesiskundusi ir pas gydytojus nesilankiusi Oma Maria miegodama iškrisdavo iš lovos ir nebepajėgdavo atsistoti. Nuvykus į Vokietiją, širdies skausmas dėl paliktos tėvynės buvo net laikinai atėmęs kalbą.
Dukra Edith namiškiams į Lietuvą siuntė nerimo kupinus laiškus, nuogąstaudama dėl mamos sveikatos. Vokietijoje M. Scherk'us pragyveno dvejus metus.
Galantiškasis Opa August
Pelkininkų būtis buvo sudėtinga, išgyventi galėjo tik fiziškai stiprūs žmonės. Toks buvo Opa A. Scherk'us. Jis net garbinguose metuose sugebėdavo atbulas peršokti per griovį. Opa August buvo komunikabilus, mėgo pozuoti prieš objektyvą. Jis sakydavo: „Jeigu reikia, aš galiu!“ Žmona Maria buvo kuklesnė.
Pagal Scherk'ų šeimos albumo nuotraukas galima spręsti apie pelkininko aprangos stilių. Kasdienė Opos August apranga atitiko jo gyvenimo būdą, vietos gamtines sąlygas.
Neatsižvelgdamas į metų laiką A. Scherk'us avėjo ilgaaulius odinius batus. Su jais buvo patogu ir saugu vaikščioji pelkėtose vietovėse.
Prie ilgaaulių batų puikiai derėjo ypatingo kirpimo galifė kelnės. Jos buvo susiaurintos ties blauzdomis ir nuo kelių paplatintos ties šlaunimis.
Toks vyriškų kelnių sukirpimas buvo žinomas nuo XIX a. antrosios pusės. Šis militaristinio stiliaus drabužis yra įtakotas karinės aprangos. Kelnės pavadintos pagal prancūzų kavalerijos generolo Gastono Ogiusto de Galliffet'o (1830-1909) pavardę. Su tokio sukirpimo kelnėmis buvo patogu lipti ant žirgų.
Kai nemūvėjo ilgaaulių batų, A. Scherk'us įsispirdavo medpadžius su odiniu viršumi arba apsiaudavo masyvias klumpes, kurios buvo išdrožtos gana primityviai. Net ir vasarą vaikščiojo su ilgomis vilnonėmis kojinėmis štriumf, užtemptomis sulig keliais.
Svarbus vyro drabužis buvo marškiniai. Jie buvo kruopščiai sukišami į kelnes. Prie marškinių Opa August prisiderindavo vestę (liemenę) arba jaką (švarką) su kišenėmis. Be galvos apdangalo į lauką jis niekada neišeidavo. Turėjo ne vieną kepurę ir skrybėlę (vadino: kepuze, špickepuze, hut).
Net ir garbaus amžiaus būdamas, A. Scherk'us išliko galantiškas. Savo žmoną jis kitiems pristatydavo pagarbiai tardamas: „Tai mano moteris!“
Net ir garbaus amžiaus būdamas, A. Scherk'us išliko galantiškas. Savo žmoną jis kitiems pristatydavo pagarbiai tardamas: „Tai mano moteris!“
Naujausią aprangos stilių, manieras pelkininkai galėjo kopijuoti nuo miestų gyventojų, kai rudenį didžiosiomis valtimis (kuršvaltėmis ir kuršlaiviais) jie plukdydavo parduoti bulvių derlių į Klaipėdą, Tilžę, Giliją ar net Karaliaučių.
Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad tokie rudeniniai pasiplaukiojimai tapdavo švente nemažam būriui žmonių. Talpiomis valtimis į didmiesčius plaukta ištisomis šeimomis. Tai buvo gera proga pamatyti platesnį pasaulį, apsipirkti didmiesčių krautuvėse.
Tolimas išvykas ypač mėgdavo moterys, nes buvo proga pamatyti naujas miestietiškas madas, nusipirkti puošmenų ar dailesnio audinio skiautę.
A. Scherk'aus apranga liudija, kad ir vyrams atnaujinti savo garderobą buvo ne mažiau aktualu. Dėl istorinių aplinkybių galimybės prekiauti nuolat keitėsi, tačiau per kelias kartas įgyti įpročiai pelkininkų gyvenime išliko.
L. V. Mačėnienė savo šeimos albume išsaugojo vaikystės nuotraukas, kuriose įamžintas ypatingas laikas, praleistas kartu su Opa. Jis labai mylėjo vaikus ir vaikai jį mylėjo.
Prie sodybos, tarp dviejų beržų, A. Scherk'us buvo sukonstravęs sūpuokles. Nors medinės sūpuoklės buvo beveik kiekvienoje sodyboje Vabalų kaime, vaikai susibėgdavo pasisupti būtent prie Opos August namų.
Liemenės „kišeniuki“ jis visada turėdavo saldainių. Sutikęs vaikus, parodydavo „traukinuką“ - atlikdavo judesius, pamėgdžiojančius, kaip ši transporto priemonė įsibėgėja ir kaukia. Sakydavo: „Tū tū tū!“ Vaikai prašydavo: „Dar parodyk!“
Kaip ir pridera rūpestingam ūkio savininkui, A. Scherk'us kruopščiai prižiūrėjo sodą, parišdavo šakas ir stengdavosi išsaugoti kiekvieną vaisių. Be jo žinios niekas negalėjo net obuolio nuo šakos nuskinti. Opa August sakydavo: „Aš pats nueisiu, nuskinsiu, surinksiu nuo žemės.“ Per žiemą obuolius ir kriaušes laikydavo kamaroje. Užtekdavo ilgam.
Vaikaitė Laima Virginija prisimena jaukią žiemos idilę senelių namuose: kai už lango spausdavo šaltukas, troba kvepėdavo krosnyje keptais obuoliais ir kriaušėmis...
A. Scherk'us turėjo šautuvą, kuris padėdavo apsaugoti bulvių laukus nuo šernų, tačiau didelis medžioklės mėgėjas jis nebuvo. Nušaudavo tik kieme pasirodžiusius usūrinius šunis, kad neužneštų pasiutligės.
Žiemos metu Opa August iš vytelių pindavo kurbius (krepšius) ir skalbinių skrynias. Naujų krepšių prireikdavo per bulviakasį. Gaminius veždavo parduoti į Šilutės turgų.
Visi žinojo apie neužšąlančią Minijos srovę. Kai žiemą vaikai bėgdavo čiuožinėti, A. Scherk'us sakydavo: „Tik neikit ten, kur srovė!“ Tačiau kartą, spaudžiant 27 laipsnių šaltukui, pats atsidūrė toje pavojingoje vietoje. Prisigėrę vandens vatiniai drabužiai tempė jį žemyn, neleido išlipti.
Artinantis lemtingai valandai, lediniame vandenyje senolis meldėsi ir giedojo. Kitoje Minijos pusėje buvę žvejai išskubėjo į Kintus ieškoti pagalbos, tačiau gelbėtojai atvyko per vėlai. Maldai sudėtos Opos rankos jau buvo sustingusios...
August nebijojo kalbėti apie mirtį. Prašė jį paguldyti „su pataliukais“, t. y. užkloti su balta kaldra (antklode). Jokiu būdu nenorėjo būti aprengtas kostiumu, apautas batais. Visi namiškiai tai žinojo. Atėjus laikui, prašymas buvo pagarbiai išpildytas.
Pataluose į paskutinę kelionę išlydėti ir Vokietijoje gyvenę Scherk'ų vaikai. Ir kitur Mažojoje Lietuvoje buvo šarvojama kaip amžinajam miegui - užklojama su antklode. Rūpintasi, kad ji būtų balta, gražaus šilko. Užklodavo beveik iki pažastų ar iki juosmens.
Bus daugiau.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą