„Ramybės“ galerijoje – debesys, gelmės ir perlai

Debesų grafika

Grafikė Neringa Žukauskaitė kuria senosiomis grafikos technikomis, raižo medį ir linoleumą, rankomis spaudžia ant popieriaus ir drobės. Daugiasluoksniai, gilūs ir kartu subtilūs jos darbai dažnai primena tapybą, persidengiančią subtilių spalvų sluoksniais. Kurdama klasikinėmis grafikos technikomis, menininkė išgauna modernų ir naują požiūrį į grafiką, derindama daugiasluoksniškumą su tuščiomis erdvėmis, pauzėmis ir lengva monotipijos linija.

Medžio ir lino raižinių parodą „Kiekvienas turi savo debesį” sukūrė specialiai „Ramybės“ galerijai Ekspozicija sudarytą iš 8 apvalių drobių ciklų, kur kartojama ta pati figūra erdvėje ant sau priklausančio debesies. Pasak autorės, tai – lyg pasirinkimų simboliai tarp asmeninio privatumo ribų ir supančios aplinkos įtakų.

„Debesys – tai lyg skirtingos mūsų patirtys ir mąstymo modeliai, kuriuos pasirenkame, kurie mus laiko ant šios žemės arba neša erdvėje. Nors ir esame savo erdvėje – ant savo debesies – mes kaip sąveikų tinkle: esam įpainioti į socialinę aplinką, santykius ir nuomones. Aplinka mus verčia apmastyti savo pasirinkimus, persvarstyti savo vietą ir vertę, apmąstyti sąveiką tarp žmonių neperžengiant kito privatumo ribų. Visos šios temos itin aktualios ir jautrios šių dienų aktualijų kontekste: kaip nepasiklysti, neprarasti savo asmenybės ir individualumo šiame nesaugiame ir neapibrėžtame pasaulyje“, – savo parodą pristato N. Žukauskaitė.

Ryškiaspalvės gelmės

Indra Marcinkevičiene, anksčiau užsitikrinusi originalios bei už kūrybiškumą nuolat įvertinamos dizainerės vardą, jau kuris laikas dirba tarpdisciplininių  menų srityje ir jau sulakė pripažinimo – jos  kūryba atpažįstama, bet vis naujai nustebinanti.

Menininkė renkasi simbolių, metaforų meninę kalbą ir poziciją drąsiai reikti savo nuomonę. I. Marcinkevičienės kūryboje dera  žaismė  ir  patirtis,  kultūrinis-istorinis  ir  asmeninis  kontekstai,  meistryste ir eksperimentavimas.

Menininkė yra tikra ,,rėkiančių“ spalvų meistrė, gebanti jas pažaboti, paversti skoningais, kartais –  nuotaikingais, o kai reikia – ir liūdesį išreiškiančiais deriniais. Kūriniuose ji naudoja plačią rnedžiagų paletę (spauda, tekstilė, porolonas, keramika, veidrodinės detalės, metalas bei medis, etc.), taip pat dažnai naudoja ,,firminius“ tekstilinius kūgius, kurie suteikia dinamikos, reljefo.

Skvarbus I. Marcinkevičienės žvilgsnis ir nenuginčijama meistrystė leidžia jai laisvai ir įtaigiai nagrinėti žmonių santykius ir perteikti savo įžvalgas ironiškais, įsimintinais įvaizdžiais: prisijaukindama vieną ar kitą motyvą ir juo varijuodama atskleidžia neišsemiamą savo originalumą, savitą ir mąslią  pasaulėžiūrą. Visa tai atsispindi ir parodoje „Pasinerk į savo gelmes“.

Perlai ir perlamutras

Šiuolaikinės meninės juvelyrikos autorė Karina Lazauskaitė į juvelyrikos pasaulį įžengė prieš daugiau nei dešimtmetį – ketvirtame dizaino kurse Vilniaus dailės akademijoje, kai bakalauriniam darbui pasirinko kurti besitransformuojančius papuošalus. Po studijų mergina išvyko į Londoną, kur lankė juvelyrikos kursus pas Karolą Torko, Masako Yamaguchi, vėliau du mėnesius stažavosi Vokietijoje.

2013-ųjų lapkritį atidarydama pirmąją savo juvelyrikos parodą K. Lazauskaitė sakė kurianti papuošalus moterims, besidominčioms savimi ir pasauliu, nebijančioms netikėtų sprendimų – įdomesnės juvelyrikos, kuri nėra standartinė ir masinės gamybos.

Savo kurtuose darbuose naudojusi sidabrą, žalvarį, natūralius ir nenatūralius akmenis, plastiką ir emalį – kuo įvairesnę techniką ir medžiagas, – parodoje „perlamutras“ juvelyrė kviečia atrasti būtent perlamutrą. Ši medžiaga menininkę domina nuo pat juvelyrikos kūrimo pradžios.

„Visai intuityviai pasirinkta medžiaga išliko aktuali ir vis stipriau koreliuoja su dabartimi, – prisipažino K. Lazauskaitė. – Svarbi ne tik estetinė, svarbiausia pati medžiagos savybių kaip gamtos reiškinių prigimtis. „Ramybės“ galerijoje pristatoma kolekcija šviesi ir optimistiška, apie vaisingumą ir žydėjimą, apie perlą ir perlamutrą“.