Šventosios uosto retrospektyva

Vartai į jūrą atsivėrė po mūsų šalies ir Latvijos diplomatinio trilerio, pasibaigusio 1921 m. kovo 30 d., kai Šventoji kartu su Palanga grąžintos Lietuvai. Šventosios pajūrį braliukai atidavė mainais į anksčiau mūsų valstybei priklausiusį Aknystos miestelį.

Tarpukario vyriausybė molų statybai buvo numačiusi skirti 2,7 mln. litų.

Lietuvai gyvybiškai reikėjo prekybą su pasauliu atveriančio jūrų uosto, todėl jau 1921–1922 m. buvo parengtas planas Šventojoje įrengti 7–8 m gylio uostą, nutiesti į jūrą net apie 930 m ilgio pietinį ir 850 m ilgio šiaurinį molus.

Ministrų kabinetas molų statybai buvo numatęs skirti 2,7 mln. litų. Tiesa, tuometės Vyriausybės planus pakoregavo 1923 m. prisijungtas Klaipėdos kraštas su neužšalančiu pramoniniu Klaipėdos uostu, tačiau Šventojoje toliau vyko darbai.

1923–1925 m. kaip uosto pietinis molas buvo pastatytas 380 m ilgio Šventosios tiltas. 1926 m. pastatytas 228 m ilgio uosto šiaurinis molas su 60 m pločio vartais. Po metų įrengtos medinės krantinės, nuo uosto tiesiai per laukus ir mišką nutiestas žvyrkelis iki Klaipėdos–Liepojos plento.

Reikėjo ne tik uosto, bet ir gyvenvietės: Šventoji - vienintelis Lietuvos miestas, kuris buvo suplanuotas ir pastatytas tarpukariu. Jo projektą 1938 m. parengė urbanistas Nikolajus Mačiulskis.

Šventoji - vienintelis Lietuvos miestas, kuris buvo suplanuotas ir pastatytas tarpukariu.

„Šventosios uoste, įvairiose jo dirbtuvėse, prie namų ir visokių kitų pastatų, tiltų, kelių, apsodinimo darbų dirba jau gana gražus pulkelis darbininkų. Prie to yra meisterių, technikų, raštinės tarnautojų, pasienio policijos valdininkų.

Pirmasis klausimas čia apsidairius – kur tie žmonės gyvena? Kai pažiūri į ikišiolines žvejų bakūžes, kur pro sukrypusias sienas ir pro audrų nupešiotus stogus tik vargas ir skurdas žėruoja, nejauku net pamanyti, kad čia turi „butus“ ir kambarius samdytis tiek daug jaunų žmonių, kuomet ir patiems aborigenams stačiai nėra, kur galvos bepriglausti“, - 1937 m. dienraštyje „Vakarai“ rašė žurnalistas Juozas Pronskus.

Jau po metų veikė pradinė mokykla, naujai pastatytuose namuose kūrėsi darbininkų šeimos, iškilo Šventosios žvejų kooperatyvo „Žuvėdra“ pastatas (dabar – klebonija), Šventajai suteiktos kurorto teisės.

1939 m. Vokietijai užėmus Klaipėdą, Šventoji išgyveno didžiausias transformacijas: valstybė investavo didžiulius pinigus į uosto statybas. Pastarasis iš žvejų tapo giliavandeniu prekybos uostu su geležinkelio mazgu. 1940 m. pradėti šiaurinio molo statybos darbai. 

Uosto teritorijoje buvo įrengti 6 m gylio vidiniai baseinai, tačiau darbai sustojo 1941 m. - Šventąją okupavo vokiečių kariuomenė.

1944 m. rudenį vokiečiai iš Šventosios ir jos apylinkių pasitraukė. Prieš apleisdami šias vietoves jie padegė Šventosios uosto dirbtuves ir kitus pastatus. Šventąją užėmė sovietų kariškiai.

Pokariu Šventosios uosto teritorija priklausė žvejybos ūkiui „Pajūris“. Bėgant metams uostas ėmė nykti, o žvejų ūkis „Pajūris“ galimybių tinkamai prižiūrėti uostą, jo molus neturėjo.

2018 m. Palangos savivaldybė įkūrė įmonę Šventosios jūrų uosto direkciją. Jai nuo šių metų vadovauja Mindaugas Skritulskas.

Dar šį rudenį planuojama baigti rengti 4 techninius projektus: 650 m. pietinio (su promenada ir laivų švartavimo vietomis) ir 450 m ilgio šiaurinio molų bei rytinės, šiaurinės ir vakarinės krantinių, kurių bendras ilgis apie 500 m.