Kalbamės su Urte apie jos sumanymą, prie kurio ji kiekvieną dieną dirba jau pusę metų.
Urte, žiūrovai jus žino kaip smagių, jaukių, nespalvotų piešinių kūrėją, praėjusiais metais nustebinote spalvingų tapybos darbų paroda, o dabar ruošiatės pirmajam savo performansui. Kas jus pastūmėjo šiems ieškojimams?
Iš tiesų dar besimokydama M. K. Čiurlionio meno mokykloje, paskutinėse klasėse, esu eksperimentavusi su performanso žanru ir jis man yra artimas. Taip pat mokykloje dažniausiai mes pradedame lyginti save su kitais ir kelti klausimą, ar aš esu geresnė (-is), ar blogesnė (-is).
Kadangi esu menininkė, performansas „Blogiausi“ nagrinės šį klausimą iš menininko perspektyvos, tačiau jis gali būti pritaikytas ir bet kurioje kitoje srityje.
Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje labai gajus perdėtas tobulumo kultas, desperatiškas siekis būti sėkmingam, kūrybingam, svarbiam bei reikalingam.
Aktyviai propaguojamas maksimaliai produktyvus, viską galintis, pasiekimais apibrėžtas žmogus.
Toks požiūris formuoja ne tik mūsų gyvenimo būdą, bet ir paties žmogaus vertės suvokimą.
Ne paslaptis, kad tai dažnai veda į persidirbimą, išsekimą ir nesugebėjimą džiaugtis kūrybos procesu ar jo rezultatais.
Šią visuomenės būseną atspindi vis dažniau diagnozuojami psichikos sveikatos sutrikimai - depresija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD), ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) ar perdegimo sindromas (BS).
Gyvo performanso žanras man labiausiai tiko atskleisti šią temą.
Ar pati jaučiatės esanti bloga ar blogiausia? Kada taip jaučiatės, nuo ko tai priklauso?
Žinoma. Kiekvienas menininkas tai patiria.
Ruošdama performansą „Blogiausi“, domėjausi ir pasaulyje viešai pripažintais, o kai kuriais atvejais net oficialiai „blogiausio kūrėjo“ titulą pelniusiais menininkais.
Tyrinėjau jų darbus, asmenines savybes ir visuomenes, kuriose jie gyveno ar gyvena.
Žmonės geba žaibo greičiu pasmerkti, išsityčioti ar išaukštinti kūrėją. Kartais - tiesiog akimirksniu jį pamiršti kartu su jo darbais.
Šio performanso atspirties tašku tapo kino režisierius Edward D. Wood Jr., operos solistė Florence Foster Jenkins, 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių breiko varžybose dalyvavusi Australijos atstovė Rachael Gunn („Raygun“), komikas ir performansų kūrėjas Andy Kaufman.
Ar jie iš tiesų buvo „nevykę“?
Jų pavyzdžiai parodo, kokia plona yra riba tarp „gero“ ir „blogo“ meno. Meninis vertinimas dažnai yra subjektyvus ir laikinas, priklausantis nuo konteksto, epochos dvasios.
Savo performanse klausiu, kas lemia, ar menas laikomas vertingu? Ar kūrėjo vertę iš tikrųjų nusprendžia kiti, ar tai priklauso nuo menininko santykio su savo kūryba?
Kas iš tikrųjų yra sėkmė ir kodėl ji mums tokia svarbi? Kodėl bijome nesėkmės ir klaidų? Ar nesėkmė - tai kūrybos pabaiga ar jos dalis?
Ar tikrai blogas menas - tai prastas kūrinys, ar tai nepakantumas, su kuriuo jis sutinkamas?
Pasaulyje pilna talentingų, bet nepastebėtų menininkų, kurie neturi galimybės tęsti savo kelio. Ką reiškia būti „nereikalingu“ kūrėju?
Kada verta atsisakyti senos svajonės ir ieškoti naujos? O gal svarbiausia - nepamesti tikrojo kūrybos tikslo?
Panašūs klausimai buvo ir jūsų anketoje, kurią platinote, rinkdama medžiagą savo performansui. Kaip pavyko tyrimas?
Pavyko! Buvau pati nustebusi, kad tiek daug žmonių atsakė į klausimus, kurie buvo tikrai nelengvi. Surinkau per 100 atsakymų.
Analizuodama juos akivaizdžiai pamačiau, kad tarp išorinio ir vidinio kritiko galima dėti lygybės ženklą. Ne kas kita, o būtent aplinka suformuoja vidinį kritiką.
Respondentų prašiau suteikti realų fizinio personažo pavidalą išoriniam kritikui. Dažniausiai paminėti personažai buvo tėvas, mokytojas, na, ir neminėsiu konkrečių specialybių, bet apibendrinus - tai neišsilavinęs meno srityje žmogus.
Žmonių parašytos kritikos / savikritikos frazės bus įgarsintos ir skambės performanso metu kaip kritiko balsas.
Jis kreipsis ir į žiūrovus, subtiliai įtraukdamas juos į kūrybinį dialogą ir kviesdamas reflektuoti apie kūrybos procesą, nesėkmes ir netobulumo grožį.
Papasakokite daugiau apie patį performanso veiksmą, kurį planuojate atlikti liepos 5-ąją?
Performansas vyks teatralizuotoje aplinkoje, imituojančioje dailininko studiją. Aš dirbsiu prie savo darbo stalo, kuris bus pastatytas ant raudono kilimo.
Tradiciškai raudonas kilimas siejamas su triumfu, šiuo atveju kilimas tampa simboline erdve, kurioje nesėkmė yra matoma, priimama ir iškelta ant pjedestalo.
Performanso metu konstruosiu parodą-instaliaciją, kurioje sąmoningai kursiu netobulus, „blogus“ piešinius.
Kiekvieną sukurtą darbą klijuosiu ant sienos, o jų visuma galiausiai suformuos simbolinį vaizdinį, atspindintį kūrybos laisvę, klaidų grožį ir netikėtų rezultatų vertę.
Kas yra „blogas“ piešinys?
Tik pats menininkas žino ir gali nuspręsti, ar piešinys geras, ar blogas. Aš moku piešti gerai. Šį kartą eisiu kitu keliu ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis.
Piešiniuose tyrinėsiu lietuvių liaudies pasakose dažnai sutinkamą kvailio archetipą - personažą, kuris laužo taisykles, veikia spontaniškai, yra kitoks nei visi ir dėl to tampa pašaipų objektu. Tačiau, nepaisant pašaipos, šis personažas tampa laimėtoju, nes jo netikėti pasirinkimai atneša vertingus rezultatus.
Panašiai šiandienos kūrėjai dažnai susiduria su ironija ar atmetimu, ypač socialinių tinklų erdvėje, kur meno vertė dažnai matuojama populiarumu. Kvailio archetipas man primena, kad tikroji kūryba slypi autentiškume, o ne bandyme įtikti.
Performanse dalyvaus ir mano tėtis, kompozitorius Antanas Jasenka. Jis gyvai kurs muziką, reaguodamas į piešimo procesą. Taip pat performanse dalyvaus aktorė Justina Vanžodytė, solistė Vita Merkelytė, videoprojekcijas kuria Aleksandras Popovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą